Артур Шницлер: Laisvės linkui

Ana linktelėjo ir uždarė duris. Pradėjus jam skambinti nejudėdama liko stovėti ten, Georgui už nugaros.

O jis grojo. Skambino neilgą aistringai liūdną fantaziją, kurią sukūrė prie savo ežero pamiršęs Aną ir vaiką. Jam labai palengvėjo, kad gali jai šitai pagroti. Juk ji turi suprasti, ką byloja tie garsai. Neįmanoma, kad nesuprastų. Georgas tuose garsuose tarsi girdėjo save kalbantį; jam netgi atrodė, kad tik dabar save kaip reikiant suprato. Sudiev, mylimoji, lik sveika. Buvo puiku. Dabar tai baigėsi... Sudiev, mylimoji... Kas buvo skirta mums abiem, patyrėme. Kad ir kas mudviejų, manęs ir tavęs, laukia, vienas kito nepamiršime. Dabar mano gyvenimas eina kitu keliu... Tavo taip pat. Tai turi baigtis... Mylėjau tave. Bučiuoju tavo akis... Dėkoju tau, geroji, švelnioji, nebylioji. Sudiev, mylimoji... Sudiev... Garsai nuaidėjo ir nutilo. Skambindamas jis nepakėlė akių; dabar palengva į ją atsigręžė. Rimta, šiek tiek virpančiomis lūpomis Ana stovėjo užnugary. Jis suėmė jos rankas, ėmė bučiuoti.

– Ana, Ana!.. – šūktelėjo.

Jo širdis, rodėsi, tuoj sprogs.

– Nepamiršk manęs visiškai, – paprašė ji tyliai.

– Parašysiu tau, vos tenai nukakęs.

Ji linktelėjo.

– Ir tu, Ana, man rašyk... Viską... viską... Supranti mane.

Ji vėl kinktelėjo galvą.

– Ir... ir... Ryt iš ryto mudu darsyk pasimatysime.

Ana papurtė galvą. Jis norėjo kažką atsakyti, lyg būtų nustebęs, tarsi būtų savaime suprantama, kad prieš išvykdamas pri valo dar kartą ją pamatyti. Ji kilstelėjo ranką, tarsi prašydama, kad tylėtų. Georgas atsistojo, priglaudė ją prie savęs, pabučiavo lūpas, kurios buvo šaltos ir neatsakė į jo bučinį, paskui išėjo iš kambario. Ji liko stovėti nuleidusi rankas, užsimerkusi. Georgas nulėkė laiptais. Atsidūręs gatvėje pajuto, tarsi turėtų dar kartą pakilti į butą ir jai pasakyti: „Juk visa tai netiesa! Tai nebuvo atsisveikinimas. Juk myliu tave. Priklausau tau. Negali būti, kad viskas pasibaigė...“

Bet kartu jautė, kad taip elgtis nevalia. Dabar nevalia. Gal rytoj. Iki rytojaus ryto Ana juk negali išsprūsti jam iš rankų... Georgas paskubomis, be jokio tikslo suko ratus, skubėjo tuščiomis gatvėmis tarsi šiek tiek apkvaitęs nuo gėlos ir laisvės. Džiaugėsi, kad su niekuo nebuvo sutaręs susitikti ir galėjo pabūti vienas. Toli užmiestyje, tyliame žemos senos aprūkusios užeigos kampe, kur prie gretimų stalų sėdėjo kito pasaulio žmonės, jis pavakarieniavo ir jautėsi tarsi svetimame mieste: vienišas, truputį besididžiuojantis savo vienatve ir šiek tiek pakraupęs nuo to didžiavimosi.

Kitą dieną apie pusiaudienį Georgas vaikštinėjo su Heinrichu Dornbacho parko alėjomis. Juos supo nuo silpno rūko apsunkęs oras, sudrėkę lapai šiugždėjo ir slidinėjo po kojomis, o pro krūmus mirgėjo gatvė, kuria jie lygiai prieš metus traukė rausvai geltonų kalvų link. Medžių šakos stirksojo nejudėdamos, tarsi jas slėgtų tolima papilkavusios saulės tvankuma.

Heinrichas kaip tik baigė pasakoti savo dramos pabaigą, vakar atėjusią jam į galvą. Egidijus išsilaipina saloje, po septynių kelionės į mirtį dienų pasirengęs patirti jam išpranašautą lemtį. Kunigaikštis dovanoja jam gyvybę, Egidijus malonės nepriima ir puola nuo uolos jūron.

Georgo tokia baigtis netenkino.

– Kodėl Egidijus privalo mirti?

Jam tai neatrodė įtikima.

Heinrichas nesuprato, kaip gali reikėti aiškinti tokį dalyką.

– Kaipgi jis gyventų toliau?! – šūktelėjo jis. – Egidijus buvo pasmerktas myriop. Nuolat prisimindamas, kokia bus pabaiga, jis – nevaržomas viešpats laive, princesės mylimasis, išminčių, dainininkų, astronomų bičiulis, nė akimirką nepamiršdamas, koks galas jo laukia, išgyveno gražiausias, kokios tik gali būti dovanotos žmogui, dienas. Visas tas prašmatnumas būtų, taip sakant, praradęs prasmę; netgi išdidžiai orus tos paskutinės akimirkos laukimas atmintyje Egidijui būtų turėjęs virsti juokinga kvailinančia mirties baime, jeigu visa ši kelionė į mirtį galiausiai paaiškėtų buvusi nevykęs lėkštas pokštas. Todėl jis privalo mirti.

– Ir jūs manote, kad tai įtikima? – paklausė Georgas dar labiau dvejodamas nei anksčiau. – Esu beviltiškas. Aš taip nemanau.

– Nieko baisaus, – atsakė Heinrichas. – Jei tai jau dabar atrodytų jums įtikima, man tai būtų buvusi per menka užduotis. Bet kai bus parašytas paskutinis mano dramos skiemuo, tai taps įtikima. Arba...

Jis nebaigė sakinio. Jiedu žingsniavo įkalnėn pievos link, ir netrukus po jų kojomis atsivėrė gerai pažįstamas slėnis. Kalvos viršūnėje mirgėjo Vasarošilių kelias, kitoje pusėje, prie pat miško, pasirodė geltonai dažyta užeiga su raudonomis medinėmis terasomis, o netoli nuo jos nedidukas namas su tamsiai pilku frontonu. Neaiškioje ūkanoje galėjai nujausti skendint miestą, dar toliau plytėjo į aukštumą pereinanti lyguma, o pačioje tolumoje nyko vos beįžiūrimos blyškios žemos kalnų linijos. Dabar reikėjo pereiti plačią važiuojamąją kelio dalį, ir pagaliau lauko keliukas pasuko pakalnėn per pievas ir arimus. Abipus kelio tolumoje dunksojo miškas.

Georgas iš anksto nujautė, su kokiu ilgesiu jis po kelerių metų, o gal jau ir rytoj prisimins šį kraštovaizdį, kuris dabar jam – jau nebe namai.

Galų gale jiedu sustojo priešais tą nedidelį namą su frontonu, kurį Georgas norėjo pamatyti paskutinį kartą. Durys ir langai buvo užkalti lentomis. Sudūlėjęs, lyg prieš laiką pasenęs dunksojo čia, atsiribojęs nuo pasaulio.

– Na, atėjo metas atsisveikinti, – tarė Georgas nerūpestingu tonu. Jo žvilgsnis nukrypo į molinę figūrą vidur nužydėjusių gėlių lysvių. – Keista, – pasakė Heinrichui, – kad mėlynąjį berniuką visuomet laikiau angelu. Tai yra visada mintyse taip jį vadinau, nors žinojau, kaip atrodo ir kad iš tiesų jis – garbiniuotas basakojis berniukas su švarkeliu ir diržu.

– O juk lygiai prieš metus būtumėte galėjęs prisiekti, kad mėlynasis berniukas turi sparnus.

Georgas žvilgtelėjo aukštyn į mansardą. Jam dingojosi, kad galbūt kažkas netikėtai išeis į balkoną. Gal Labinskis, kuris nuo anąsyk susapnuoto sapno daugiau nebesirodė? Arba jis pats, ankstesnių laikų Georgas fon Vergentinas? Tenai, mansardoje, gyvenęs šios vasaros Georgas? Kvailos mintys. Balkonas taip ir liko tuščias, namas dunksojo nebylus, o sodas giliai snaudė. Nusivylęs Georgas nusigręžė.

– Eime, – tarė jis Heinrichui, ir jiedu patraukė gatve Vasarošilių kelio link.

– Kaip atšilo, – tarstelėjo Heinrichas, nusivilko apsiaustą ir, kaip buvo pratęs, užsimetė jį ant peties.

Georgui nedavė ramybės nykus, sausokas prisiminimas. Jis atsigręžė į Heinrichą.

– Geriau išsyk jums pasakysiu. Istorija baigta.

Heinrichas guviai dėbtelėjo iš šono, paskui ne itin nustebęs linktelėjo.

– Bet, – pridūrė Georgas nedrąsiai bandydamas pajuokauti, – primygtinai prašau jūsų nė negalvoti apie angelišką berniuką.

Heinrichas rimtai papurtė galvą.

– Ačiū. Fabulą apie mėlynąjį angelą galite padovanoti Niurnbergeriui.

– Jis vėl buvo teisus, – atsiduso Georgas.

– Jis visada teisus, mielas Georgai. Niekuomet nebūsi apgautas, jei niekuo žemėje nepasitikėsi, netgi savo nepasitikėjimu. Net jei būtumėte Aną vedęs, jis būtų buvęs teisus... arba bent jau taip jums atrodytų. Šiaip ar taip, aš manau... Tikriausiai leisite man pasakyti... Gerai, kad taip susiklostė.

– Gerai? Man, žinoma, gerai... – tyčia aštriai atsakė Georgas, tarsi nė nekentintų dailinti savo elgesio. – Jūsų, Heinrichai, supratimu, visa tai užbaigti – tikriausiai turėjo būti mano pareiga sau.