Бернхард Шлинк: Skaitovas

— Tai neįmanoma!

Kartais man pačiam magėdavo skaityti toliau. Kai dienos ėmė ilgėti, skaičiau ilgėliau, kad galėtume sugulti prieblandoje. Kai ji užmigdavo man ant krūtinės, o kieme nuščiūdavo pjūklas, giedodavo juodasis strazdas, virtuvės daiktų spalvos pavirsdavo tik šviesesniais ar tamsesniais pilkais atspalviais, jausdavausi visiškai laimingas. X

Pirmą Velykų atostogų dieną atsikėliau apie ketvirtą. Hana dirbo rytinėje pamainoje. Ketvirtis po keturių ji dviračiu išvažiuodavo į tramvajų depą, o pusę penkių tramvajus išvykdavo į Švecingeną. Man buvo sakiusi, kad į ten tramvajus dažnai važiuojąs tuščias, tik grįždamas prisipildąs.

Įlipau antrojoje stotelėje. Antras vagonas buvo tuščias, pirmame prie vairuotojo stovėjo Hana. Delsiau svarstydamas, ar man lipti į priekinį, ar į galinį vagoną, ir nusprendžiau pasirinkti galinį. Jis žadėjo privatumą, apsikabinimą, bučinį. Bet Hana nepriėjo. Ji turėjo matyti mane laukiant stotelėje ir įlipant. Juk tramvajus dėl to ir sustojo. Bet ji tebestovėjo prie vairuotojo, kalbėjosi su juo ir juokavo. Tą galėjau matyti.

Vieną paskui kitą tramvajus pravažiavo stoteles nesustodamas. Jose niekas nestovėjo ir nelaukė. Gatvės buvo tuščios. Saulė buvo dar nepatekėjusi ir po baltu dangumi neaiškūs daiktai skendėjo blankioje šviesoje: namai, stovintys automobiliai, šviežiai sužaliavę medžiai ir žydintys krūmai, dujų rezervuaras ir kalnai tolumoje. Tramvajus važiavo palengva; tikriausiai eismo tvarkaraštis buvo sudarytas, įskaičiuojant važiavimo ir sustojimų laiką, tad, nestojant stotelėse, teko tęsti važiavimo laiką. Buvau įkalintas lėtai važiuojančiame tramvajuje. Iš pradžių sėdėjau, paskui atsistojau priešakinėje platformoje ir bandžiau nenuleisdamas akių žiūrėti į Haną; ji turėjo nugara jausti mano žvilgsnį. Po valandėlės ji atsigręžė ir įdėmiai į mane pasižiūrėjo. Paskui vėl šnekučiavosi su vairuotoju. Kelionė tęsėsi. Už Epelheimo bėgiai buvo nutiesti ne gatvėje, o ant šalia gatvės supilto skaldos pylimo. Tramvajus važiavo greičiau, tolygiai, lyg geležinkeliu, trinksėdamas. Žinojau, kad maršrutas eina per atokesnes vietoves ir galiausiai veda į Švecingeną, bet jaučiausi izoliuotas, išstumtas iš normalaus pasaulio, kuriame žmonės gyvena, dirba ir myli. Lyg būčiau pasmerktas betikslei ir nesibaigiančiai kelionei tuščiame vagone.

Tada pamačiau stotelę, laukiamąją būdelę plyname lauke. Truktelėjau už virvės, kuria konduktorius vairuotojui duoda ženklą sustoti arba važiuoti. Tramvajus sustojo. Nei Hana, nei vairuotojas išgirdę skambtelėjimą į mane nepažvelgė. Kai išlipau, jaučiausi lyg jie žiūrėdami į mane juoktųsi, bet nebuvau tuo tikras. Paskui tramvajus pajudėjo ir aš žvelgiau jam įkandin, kol jis pirmiausiai nusileido į daubą, o paskui dingo už kalvos. Stovėjau tarp pylimo ir gatvės, aplink laukai, vaismedžiai, dar toliau daržininkystės ūkis su šiltnamiais. Oras buvo gaivus, kupinas paukščių čirškėjimo. Virš kalnų balzganame danguje švito rausva žara.

Kelionė tramvajumi buvo lyg slogus sapnas. Jei epilogas nebūtų taip aiškiai išlikęs atmintyje, iš tiesų būčiau linkęs jį laikyti blogu sapnu. Stovėti stotelėje, girdėti čiulbant paukščius ir regėti patekant saulę buvo tarsi nubudimas. Bet nubudus iš slogaus sapno nebūtinai palengvėja. Kartais tik nubudęs žmogus gali kaip reikiant suvokti, ką baisaus sapnavęs, gal netgi su kokia baisia tiesa sapne buvo susidūręs. Susiruošiau keliauti namo, man tekėjo ašaros ir tik pasiekęs Epelheimą galiausiai nustojau verkęs.

Namo grįžau pėsčiomis. Porą kartą nesėkmingai bandžiau stabdyti pakeleivingas mašinas. Kai buvau sukoręs pusę kelio, pro mane pravažiavo tramvajus. Jis buvo pilnas. Hanos nemačiau.

Apie dvyliktą liūdnas, išsigandęs ir įsiutęs laukiau Hanos laiptų aikštelėje prie jos buto.

— Vėl praleidinėji pamokas?

— Man atostogos. Kas nutiko šįryt?

Ji atrakino duris, įėjau jai iš paskos į butą ir nusekiau į virtuvę.

— Kas šįryt galėjo nutikti?

— Kodėl elgeisi, tarsi manęs nepažintum? Norėjau...

— Ar aš elgiausi tarsi tavęs nepažinčiau? — Ji atsigręžė ir pažvelgė man į veidą. — Tai tu nenorėjai manęs pažinti. Lipi į antrą vagoną, nors matai, kad esu pirmajame.

— Ko pirmą atostogų dieną pusę penkių važiuočiau į Švecingeną? Juk tik dėl to, kad norėjau padaryti tau staigmeną, nes maniau, kad apsidžiaugsi. Į antrą vagoną aš...

— Ak, vargšas vaikas. Pusę penkių jau atsikėlęs ir dar per atostogas.

Dar niekuomet nebuvau girdėjęs jos ironizuojant. Ji palingavo galva.

— Iš kur aš žinau, ko tu važiuoji į Švecingeną? Iš kur žinau, kodėl tu nenori manęs pažinti? Čia tavo reikalas, ne mano. Gal jau eitum?

Negaliu apsakyti, kaip buvau pasipiktinęs.

— Tai negarbinga, Hana. Tu žinojai, turėjai žinoti, kad važiavau tik dėl tavęs. Kaip tuomet gali manyti, kad aš nenorėjęs tavęs pažinti? Jei būčiau nenorėjęs tavęs pažinti, būčiau visai nevažiavęs.

— Ak, palik mane ramybėje. Jau sakiau tau, ką darai, tai tavo reikalas, o ne mano.

Ji atsistojo taip, kad tarp mūsų atsidūrė virtuvinis stalas. Žvilgsniu, balsu ir gestais ji elgėsi su manim lyg būčiau koks įsibrovėlis ir skatino išeiti.

Prisėdau ant sofos. Ji bjauriai elgėsi su manimi ir aš norėjau pareikalauti, kad pasiaiškintų. Bet prie to nė nepriėjau. Vietoj to ji užsipuolė mane. Ėmiau dvejoti. Gal ji ir teisi, žiūrint ne objektyviai, bet subjektyviai. Gal ji galėjo neteisingai mane suprasti? Gal ją įskaudinau, to nenorėdamas, neketindamas, bet gal visgi įskaudinau?

— Apgailestauju, Hana. Viskas pakrypo ne į tą pusę. Nenorėjau tavęs įžeisti, bet atrodo...

— Atrodo? Tu nori pasakyti, atrodo, kad būsi mane įžeidęs? Tu negali manęs įžeisti, tik ne tu. Ir gal pagaliau išeisi? Aš po darbo, noriu nusimaudyti, noriu ramybės.

Ji žiūrėjo į mane raginančiu žvilgsniu. Kadangi nesistojau, ji trūktelėjo pečiais, nusisuko, prileido į vonią vandens ir nusirengė.

Dabar pakilau ir išėjau. Galvojau, jog išeinu visiems laikams. Bet už pusvalandžio vėl stovėjau priešais jos butą. Ji mane įsileido ir aš prisiėmiau kaltę. Aš elgęsis nemąstydamas, beatodairiškai, nejautriai. Suprantąs, kad ji buvusi įžeista. Suprantąs, kad ji nebuvusi įžeista, nes aš negalįs jos įžeisti, kad ji paprasčiausiai nenorėjusi, kad su ja būtų taip elgiamasi. Galiausiai buvau laimingas, kai ji pripažino, jog buvau ją įskaudinęs. Taigi ji nebuvo tokia šalta ir abejinga, kokia dėjosi.

— Ar man atleidi?

Ji linktelėjo galva.

— Ar myli mane?

Ji vėl linktelėjo.

— Vonia dar pilna. Eikš, išmaudysiu.

Vėliau klausiau savęs, ar ji vonioje paliko vandenį žinodama, jog grįšiu. Ar ji nusirengė žinodama, kad tai neišeis man iš galvos ir sugrąžins mane. Ar ji tenorėjo laimėti žaidimą dėl valdžios. Kai pasimylėję gulėjome greta vienas kito ir aš papasakojau jai, kodėl lipau į antrą, o ne į pirmą vagoną, ji ėmė mane erzinti.

— Net tramvajuje nori su manim tuo užsiimti? Berneliuk, berneliuk!

Atrodė, lyg mūsų kivirčo priežastis, tiesą sakant, buvo nereikšminga.

Bet jo rezultatai buvo reikšmingi. Aš pralaimėjau ne tik šitą ginčą. Po trumpos kovos kapituliavau, kai ji pagrasino mane atstumsianti, paliksianti. Per kitas ateinančias savaites aš netgi nebandžiau kovoti. Kai ji pagrasindavo, tuoj pat besąlygiškai kapituliuodavau. Viską prisiimdavau. Pripažindavau klaidas, kurių nebuvau padaręs, prisipažindavau turėjęs ketinimų, kurie nė nebuvo atėję į galvą. Kai ji tapdavo šalta ir atšiauri, maldaudavau, kad vėl būtų man gera, atleistų man, mylėtų mane. Kartais jausdavau, lyg ir ji kentėtų nuo savo atšalimo ir stingulio, lyg ilgėtųsi mano atsiprašymų, pasižadėjimų ir maldavimų šilumos. Kartais galvodavau, jog ji paprasčiausiai triumfuoja nugalėjusi mane. Šiaip ar taip, neturėjau pasirinkimo.