Бернхард Шлинк - Skaitovas

— Ar ir tu vieną dieną imsi rašyti tokias knygas?

Papurčiau galvą.

— Tu rašysi kitokias knygas?

— Nežinau.

— Gal tu rašysi dramas?

— Aš nežinau, Hana.

Ji linktelėjo. Paskui valgėme desertą ir nuėjome pas ją. Būčiau norėjęs miegoti su ja savo lovoje, bet ji nepanoro. Mano namuose ji jautėsi kaip įsibrovėlė. Sakyti ji to nesakė, bet galėjai justi iš to, kaip stovėjo virtuvėje ar tarp atdarų dvivėrių durų, kaip žengė iš kambario į kambarį, kaip apėjo mano tėvo knygas ir sėdėjo su manimi prie stalo.

Padovanojau jai šilkinius naktinius. Jie buvo baklažano spalvos, plonomis petnešėlėmis, apnuoginantys pečius ir rankas, siekiantys kulkšnis. Jie žvilgėjo ir mirguliavo. Hana džiaugėsi, juokėsi ir švytėjo. Ji nužvelgė save, apsisuko, padarė keletą šokio žingsnelių, pamatė save veidrodyje, trumpai apžiūrėjo savo atvaizdą ir šoko toliau. Tai taip pat vienas manyje išlikusių Hanos paveikslų. XIII

Mokslo metų pradžia man visuomet būdavo svarbus gyvenimo įvykis. Perėjimas iš šeštos į septintą gimnazijos klasę atnešė ypač ryškių pokyčių. Mano klasė buvo išskirstyta į kitas tris lygiagrečias klases. Gana daug mokinių neįveikė septintosios klasės slenksčio, todėl iš keturių mažų klasių buvo sudarytos trys didelės.

Į gimnaziją, kurioje mokiausi, ilgą laiką buvo priimami tik berniukai. Kai buvo imta priiminėti ir mergaites, pradžioje jų buvo tiek mažai, kad jos nebūdavo tolygiai paskirstomos lygiagrečiose klasėse, o siunčiamos tik į vieną, vėliau į dvi ir tris klases, kol ėmė sudaryti po trečdalį kiekvienos klasės mokinių. Tiek mūsų amžiaus mergaičių negyvo, kad jų būtų paskirta ir į mano senąją klasę. Mes buvome ketvirtoji lygiagreti vien berniukų klasė. Todėl panaikino ir išskirstė mūsų, o ne kokią kitą klasę.

Apie tai sužinojome tik naujųjų mokslo metų pradžioje. Direktorius sukvietė mus į vieną klasę ir pranešė apie išskirstymą. Kartu su kitais šešiais mokiniais patraukiau tuščiais koridoriais į naują klasę. Mums teko vietos, kurios dar buvo likusios, man — antrame suole. Tai buvo vienviečiai suolai, bet sustatyti į po du trimis eilėmis. Aš sėdėjau vidurinėje eilėje. Kairėje sėdėjo Rudolfas Bargenas, bendramokslis iš mano senosios klasės, sunkiasvoris, ramus, patikimas šachmatininkas ir ledo rutulininkas, su kuriuo senojoje klasėje beveik nebendravome, bet dabar tapome geri draugai. Į dešinę nuo manęs, anapus praėjimo, sėdėjo mergaitė.

Mano kaimynė buvo vardu Sofi, rudaplaukė, rudaakė, vasariškai įdegusi, auksiniais plaukeliais ant nuogų rankų. Kai atsisėdau ir apsidairiau, ji man šyptelėjo.

Aš taip pat nusišypsojau. Jaučiausi gerai, džiaugiausi pradėjęs mokytis naujoje klasėje ir mergaitėmis. Stebėdavau savo bendramokslius šeštojoje gimnazijos klasėje. Mokydavosi jų klasėje mergaitės, ar nesimokydavo, jie jų bijojo, vengė, puikavosi prieš jas ar jas garbino. Aš pažinojau moteris, todėl galėjau būti su jomis šaltakraujiškas ir draugiškas. Man patiko mergaitės. Naujojoje klasėje su jomis sutarsiu, tuo pelnydamas ir berniukų prielankumą.

Ar taip būna visiems? Kai buvau jaunas, arba pernelyg pasitikėdavau savimi, arba pernelyg nepasitikėdavau. Kartais atrodydavau sau visiškai negabus, neišvaizdus, nieko vertas, kartais tariausi esąs visais atžvilgiais vykęs, kuriam viskas turi sektis. Kai pasitikėdavau savimi, įveikdavau didžiausius sunkumus. Bet pakakdavo mažiausios nesėkmės, kad įsitikinčiau esąs nieko vertas. Pasitikėjimo savimi atgavimas niekuomet nepriklausė nuo sėkmės; mano laimėjimai visuomet smarkiai skirdavosi nuo rezultatų, kurių tikėdavausi iš savęs, ir nuo trokštamo žmonių pripažinimo. Ar jaučiau savo laimėjimų menkumą, ar jais didžiavausi, priklausydavo nuo to, kaip man klojosi. Su Hana daugelį savaičių man ėjosi gerai, nepaisant mudviejų nesutarimų, nors ji mane kaskart atstumdavo, o aš kaskart žemindavausi. Tad ir vasara naujojoje klasėje prasidėjo gerai.

Matau prieš save klasę: priekyje dešinėje pusėje durys ir ant sienos medinė lentjuostė su kabliais drabužiams pasikabinti, kairėje pusėje — langų eilė ir pro juos vaizdas į Heiligenbergą, o kai per pertraukas stovėdavome prie lango, apačioje buvo matyti gatvė, upė ir pievos kitame krante; priekyje — lenta, stovas žemėlapiams ir ant pėdos aukščio pakylos mokytojo pultas su kėde. Sienos sulig žmogaus galva buvo nudažytos geltonais aliejiniais dažais, aukščiau baltintos, o nuo lubų kabojo dvi matinės rutulio formos lempos. Patalpoje nebuvo nieko nereikalingo, jokių paveikslų, jokių augalų, nė vieno nereikalingo suolo, spintos su pamirštomis knygomis, sąsiuviniais ar spalvota kreida. Jei imdavai klaidžioti žvilgsniu, jis nuklysdavo pro langą arba slapčiomis į kaimynę ar į kaimyną. Jei Sofi pastebėdavo, kad žiūriu į ją, ji atsigręždavo ir nusišypsodavo.

— Bergai, tai, kad Sofija — graikiškas vardas, dar nereiškia, jog per graikų kalbos pamoką turite ją tyrinėti. Verskite!

Vertėme „Odisėją“. Buvau skaitęs ją vokiškai, mėgau ir mėgstu ją iki šiol. Kai prieidavo mano eilė, man teprireikdavo sekundžių, kad susivokčiau ir imčiau versti. Kai mokytojas nustojo mane traukęs per dantį dėl Sofi, o klasė — juoktis, ėmiau lementi dėl ko kita. Nausikaja, panaši į nemirtinguosius dievus ūgiu ir išvaizda, mergiška ir baltarankė — ką man skaitant įsivaizduoti — Haną ar Sofi? Turėtų būti viena jų. XIV

Jei sustoja lėktuvų varikliai, tai dar nėra skrydžio pabaiga. Lėktuvai nekrinta iš dangaus kaip akmenys. Jie sklendžia toliau, milžiniški, galingi reaktyviniai keleiviniai lėktuvai, netgi pusvalandį ar tris ketvirčius valandos, kad galiausiai sudužtų bandydami nutūpti. Keleiviai nieko nepastebi. Skrisdami lėktuvu, kurio varikliai nebedirba, žmonės jaučiasi ne kitaip, nei skrisdami lėktuvu, kurio varikliai veikia. Gal tik lėktuve yra tyliau, bet tik truputėlį: garsesnis už variklius yra į lėktuvo korpusą bei sparnus lūžtančio vėjo ūžimas. Kažkuriuo metu, pažvelgęs pro langą, pamatai grėsmingai priartėjusią žemę ar jūrą. Arba stiuardesės bei stiuardai nuleidžia žaliuzes ir imamas rodyti filmas. Gal truputėlį lėčiau skrisdami keleiviai jaučiasi netgi itin maloniai.

Vasara buvo mūsų meilės sklendimas. O gal, tiksliau sakant, mano meilės Hanai; apie jos meilę man — nieko nežinau.

Mes išsaugojome mūsų ritualą: balsiai skaityti, maudytis po dušu, mylėtis ir pagulėti greta vienas kito. Balsiai perskaičiau „Karą ir taiką“ su visais Tolstojaus išvedžiojimais apie istoriją, garsius vyrus, Rusiją, meilę ir santuoką. Tai galėjo užtrukti keturiasdešimt ar penkiasdešimt valandų. Hana ir vėl atidžiai sekė knygos veiksmą, bet jau kitaip nei lig tol; ji susilaikydavo nuo vertinimų, Natašos, Andrejaus ir Pjero nebepavertė savo pasaulio dalimi kaip nutiko su Luiza ir Emilija, bet įžengė į jų pasaulį kaip su nuostaba leidžiamasi į tolimą kelionę ar kopiama į pilį, į kurią tave įsileidžia, leidžia pabūti, su kuria artimai susipažįsti, bet kurioje vis tiek nesijauti visiškai drąsiai. Tai, ką jai iki tol skaitydavau, man būdavo jau žinoma. „Karas ir taika“ buvo nauja ir man. Mudu drauge leidomės į tą tolimą kelionę.

Vienas kitam sugalvodavome maloninius vardus. Ji ėmė mane vadinti ne tik berneliuku, bet ir įvairiausiais pažyminiais bei deminutyvais: varliuku arba rupūžiuku, šunyčiu, žvirgžduku ir rožele. Aš tebevadinau ją Hana, kol kartą jį manęs paklausė:

— Apie kokį gyvūną pagalvoji, kai laikai mane apkabinęs, užmerki akis ir bandai įsivaizduoti kokį gyvūną?

Užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti gyvūnus. Gulėjome susiglaudę, mano galva jai ant kaklo, mano kaklas jai ant krūtų, mano dešinioji ranka jai ant nugaros, o kairioji ant užpakalio. Rankomis ir delnais glosčiau jos plačią nugarą, kietas šlaunis, tvirtą užpakalį, kaklu ir krūtine jaučiau stangrias krūtis ir pilvą. Čiuopiau jos lygią ir švelnią odą, o po ja — stiprų ir patikimą kūną. Uždėjęs jai ant blauzdos ranką, jaučiau nepaliaujamai virpčiojant raumenis. Tai man priminė arklį, kuris odos virpčiojimu bando nubaidyti muses.