Бернхард Шлинк - Skaitovas

Iš vokiečių kalbos vertė

Regina Ivanauskienė

Turinys

PIRMA DALIS

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

ANTRA DALIS

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

XIII

XIV

XV

XVI

XVII

TREČIA DALIS

I

II

III

IV

V

VI

VII

VIII

IX

X

XI

XII

Išnašos

PIRMA DALIS

I

Būdamas penkiolikos susirgau gelta. Liga prasidėjo rudenį ir baigėsi pavasarį. Juo labiau šalo oras ir trumpėjo senųjų metų dienos, juo ėjau silpnyn. Tik prasidėjus naujiesiems ėmiau sveikti. Sausis buvo šiltas ir mama pataisė man guolį balkone. Mačiau dangų, saulę, debesis ir girdėjau kieme žaidžiant vaikus. Vieną ankstyvą vasario vakarą išgirdau kieme giedant juodąjį strazdą.

Mano pagrindinis maršrutas vedė iš Gėlių gatvės, kurioje gyvenome amžių sandūroje statyto gremėzdiško namo antrajame aukšte, į Stoties gatvę. Ten vieną spalio rytą pakeliui iš mokyklos į namus sublogavau. Jau kelios dienos jaučiausi silpnai, taip silpna man dar niekuomet nėra buvę. Kiekvienas žingsnis reikalavo pastangų. Namuose ar mokykloje lipdamas laiptais vos besilaikiau ant kojų. Valgyti taip pat nesinorėjo. Net jei išalkęs sėsdavau prie stalo, greitai imdavau bjaurėtis maistu.

Rytais nubusdavau išdžiūvusia burna ir jausdamasis, lyg mano vidaus organai būtų apsunkę ir ne vietoje. Gėdijausi savo silpnumo. Ypač gėda buvo vemti. Dar niekada gyvenime man nebuvo taip nutikę. Burna prisipildė, bandžiau ryti, sučiaupiau lūpas, prispaudžiau ranką prie lūpų, bet iš burnos pro pirštus prasiveržė. Paskui atsirėmiau į namo sieną, žiūrėjau į vėmalus po kojomis ir sunkiai rijau šviesias gleives.

Moteris, kuri pasišovė man padėti, buvo kone šiurkšti. Ji paėmė mane už rankos ir nuvedė per tamsų namo įėjimą į kiemą. Aukštai, nuo lango iki lango, buvo ištemptos virvės ir kabojo skalbiniai. Kieme riogsojo sukrauta mediena, pro atlapas dirbtuvės duris žviegė pjūklas ir lėkė pjuvenos. Greta durų į kiemą buvo vandens čiaupas. Moteris jį atsuko, pirmiausiai nuplovė man ranką, paskui į rieškutes pylėsi vandenį ir prausė man veidą. Veidą nusišluosčiau nosine.

— Paimk kitą!

Šalia vandens čiaupo stovėjo du kibirai, ji čiupo vieną ir prileido į jį vandens. Aš paėmiau, prisipyliau antrąjį ir nusekiau įėjimu jai iš paskos. Moteris plačiai užsimojo, vanduo šliūkštelėjo ant šaligatvio ir nuplovė vėmalus į nutekamąjį griovį. Ji paėmė man iš rankos kibirą ir šaligatviu paleido dar vieną vandens srautą.

Moteris atsitiesė ir pamatė, kad verkiu.

— Berneliuk, — tarė ji nustebusi, — berneliuk.

Ji mane apkabino. Kažin ar buvau kiek aukštesnis už ją, jaučiau jos krūtis ties savo krūtine, ankštame glėbyje užuodžiau blogą savo burnos bei šviežią jos prakaito kvapą ir nežinojau, kur dėti rankas. Nustojau verkęs.

Moteris paklausė, kur gyvenu, koridoriuje pastatė kibirus ir parvedė mane namo. Ji ėjo greta, vienoje rankoje nešdama mano kuprinę, kita laikydama mane už rankos. Nuo Stoties gatvės iki Gėlių gatvės netoli. Ji ėjo greitai bei ryžtingai ir man buvo nesuku žengti į koją. Prie mūsų namo ji atsisveikino.

Tą pačią dieną mama pakvietė gydytoją, kuris diagnozavo man geltą. Kažkurią dieną apie tą moterį papasakojau mamai. Nemanau, jog būčiau pas ją kada užsukęs. Bet mano mamai atrodė savaime suprantamas dalykas, kad, kai tik pajėgsiu, turėsiu iš savo kišenpinigių nupirkti puokštę gėlių, jai prisistatyti ir padėkoti. Taigi vasario pabaigoje nuėjau į Stoties gatvę. II

To namo Stoties gatvėje šiandien jau nebėra. Nežinau, kada ir kodėl jį nugriovė. Daug metų nebuvau gimtajame mieste. Naujasis namas, statytas septintąjį ar aštuntąjį dešimtmetį, yra penkių aukštų su pristatyta mansarda, be erkerių, balkonų, šviesiai ir lygiai nutinkuotas. Daug skambučių rodo, kad jame daug nedidelių butų. Butų, į kuriuos įsikeliama ir iš kurių išsikraustoma, panašiai kaip imami ir grąžinami nuomojami automobiliai. Pirmame aukšte šiuo metu veikia kompiuterių parduotuvė; anksčiau ten buvo vaistinė, maisto prekių parduotuvė ir vaizdajuosčių nuoma.

Būdamas tokio pat aukščio, senasis namas buvo keturių aukštų; pirmasis statytas iš šlifuoto smiltainio blokelių, o trys kiti — degtų plytų mūro su smiltainio erkeriais, balkonais ir langų apvadais. Į pirmą aukštą ir į laiptinę vedė keletas iš apačios į viršų siaurėjančių laiptelių, iš abiejų pusių apjuostų mūro sienelėmis su geležiniais turėklais, apačioje užsibaigiančiais sraigės pavidalo ornamentu. Iš abiejų durų pusių stovėjo po koloną, o iš architravo kampų vienas liūtas žvelgė į vieną Stoties gatvės pusę, o antras — į kitą. Įėjimas į namą, per kurį moteris įvedė mane į kiemą prie vandens čiaupo, buvo šalutinis.

Dar būdamas mažas įsidėmėjau tą namą. Jis išsiskyrė iš kitų namų. Jei jis būtų masyvesnis ir platesnis, tardavau sau, gretimiems namams tektų pasislinkti į šoną ir padaryti jam vietos. Viduje įsivaizdavau laiptinę su stiuko lipdiniais, veidrodžiais ir rytietiškais raštais margintu kiliminiu taku, kurį ant laiptų prilaiko iki blizgesio nušveisti žalvario skersiniai. Maniau, poniškame name turėtų gyventi poniški žmonės. Bet kadangi namas nuo senumo ir traukinių dūmų buvo patamsėjęs, ko gero, ir poniškieji jo gyventojai taip pat niūrūs, keisti, gal kurti ar nebyliai, kuproti ar šlubiai.

Vėlesniais metais vis sapnuodavau tą namą. Sapnai būdavo panašūs, vieno sapno ir vienos temos variacijos. Einu per svetimą miestą ir išvystu tą namą. Jis stovi namų eilėje man nežinomoje miesto dalyje. Einu toliau, sutrikęs, jog atpažįstu namą, bet nepažįstu tos miesto dalies. Tuomet man topteli, kad tą namą esu matęs, bet tai ne Stoties gatvė gimtajame mieste, o kitas miestas ar kita šalis. Pavyzdžiui, sapnuoju esąs Romoje, matau ten tą namą ir prisimenu jau matęs jį Berne. Šis susapnuotas prisiminimas mane nuramina; pamatyti tą patį namą kitoje aplinkoje man nė kiek nekeista, kaip ir atsitiktinai sutikti seną draugą svetur. Aš apsisuku, grįžtu prie namo ir užlipu laiptais. Noriu įeiti. Nuspaudžiu rankeną.

Jei namą pamatau užmiestyje, sapnas trunka ilgiau, užtat geriau prisimenu jo detales. Važiuoju automobiliu. Dešinėje regiu namą ir važiuoju toliau, iš pradžių suglumęs tik dėl to, kad namas, kuris, be abejo, turėtų būti miesto gatvėje, stovi plyname lauke. Tuomet prisimenu jį jau matęs ir jaučiuosi dar labiau sutrikęs. Kai prisimenu, kur jau esu jį regėjęs, apsisuku ir važiuoju atgal. Kelias sapne visuomet tuščias, galiu apgręžti automobilį, žvygindamas padangas, ir dideliu greičiu lėkti atgal. Bijau pavėluoti, tad važiuoju dar greičiau. Paskui pamatau jį. Aplink namą plyti laukai: Pfalce rapsai, javai arba vynuogės, Provanse — levandos. Vietovė lygi, kartais kiek kalvota. Jokių medžių. Diena labai šviesi, šviečia saulė, ribuliuoja oras ir nuo kaitros tviska kelias. Namo aklasienės daro uždarumo, neprieinamumo įspūdį. Tai galėtų būti kokio nors namo gaisrasienės. Namas ne ką niūresnis nei Stoties gatvėje. Tik langai visiškai apdulkėję ir pro juos kambariuose nieko nematyti, netgi užuolaidų. Namas aklas.

Sustoju kelkraštyje ir per gatvę einu įėjimo link. Nieko nematyti, negirdėti, netgi tolumoje ūžiančios mašinos, vėjo ar paukščio. Pasaulis negyvas. Užlipu laiptais ir nuspaudžiu rankeną.