Бернхард Шлинк - Skaitovas

Kodėl? Kodėl žvilgtelėjus į praeitį sudūžta tai, kas būta gražaus, dėl to, kad už šito gražaus slypėjo bjauri tikrovė? Kodėl apkarsta prisiminimai apie laimingus santuokos metus išaiškėjus, kad vienas sutuoktinių visus tuos metus turėjo mylimąjį? Ar todėl, jog taip atsitikus žmogus negali būti laimingas? Bet juk jis buvo laimingas! Kartai prisiminimai apie laimę neišsaugomi dar ir dėl to, jei pabaiga buvo skausminga. Ar laimė tik tada laimė, jei ji trunka amžinai? Ar skausmingai baigtis gali tik tai, kas buvo skausminga, neįsisąmoninta ir neįvardyta? Bet kas yra tas neįsisąmonintas ir neįvardytas skausmas?

Prisimenu anuos laikus ir matau prieš akis save. Vilkėdavau elegantiškais kostiumais, kuriuos paliko mano turtingas dėdė ir kurie man atiteko kartu su nemažu kiekiu dvispalvių batų: juodi su rudu, juodi su baltu, verstos ir lygios odos. Mano rankos ir kojos buvo per ilgos, per ilgos ne kostiumams, kuriuos mama atleido, bet judesiams koordinuoti. Nešiojau ligonių kasos apmokamus pigaus modelio akinius, o plaukai — susitaršiusi kutų šluota, daryk ką nedaręs. Mokykloje buvau nei geras, nei blogas; manau, daugelis mokytojų manęs dorai nesuprato, kaip ir mokiniai, klasėje užduodantys toną. Man nepatiko mano išvaizda, apranga, judesiai, veiksmai ir kuo buvau laikomas. Bet kiek manyje buvo energijos bei tikėjimo, kad vieną dieną tapsiu gražus, protingas, pranašesnis už kitus ir keliantis susižavėjimą, kiek lūkesčio, su kuriuo žvelgdavau į naujus žmones ir situacijas.

Ar tai mane liūdina? Tas įkarštis bei tikėjimas, kurio tuomet buvau kupinas ir kuris iš gyvenimo gavo pažadą, nors gyvenimas niekuomet negalės jo tesėti? Kartais vaikų ir paauglių veiduose matau tą patį įkarštį bei tikėjimą ir žiūriu į juos su tuo pačiu liūdesiu kaip ir prisimindamas savo jaunystėj. Ar tas liūdesys yra tik šiaip liūdesys? Ar jis mus apninka tuomet, kai gražūs prisiminimai sutrupa atsigręžus į praeitį, nes prisiminta laimė gyvybės sėmėsi ne tik iš aplinkybių, bet ir iš pažado, kuris nebuvo tesėtas?

Ji — reikėtų pradėti vadinti ją Hana, kaip tuomet ėmiau ją vadinti — ji, žinoma, gyvybės sėmėsi ne iš pažado, bet iš aplinkybių ir tik iš jų.

Klausinėjau apie jos praeitį ir atrodė, lyg atsakymus ji trauktų iš senos apdulkėjusios skrynios. Užaugo ji Zybenbiurgene, septyniolikos metų atvyko į Berlyną, įsidarbino Siemense darbininke, o dvidešimt vienerių atsidūrė armijoje. Pasibaigus karui ji vertėsi įvairiausiais darbais. Dirbant tramvajaus konduktore, tą ji darė jau porą metų, jai patiko judėjimas ir uniforma, besikeičiantys vaizdai ir dundėjimas po kojomis. Šiaip jo nemėgo. Šeimos ji neturėjo. Jai buvo trisdešimt šešeri. Visa tai ji pasakojo taip, lyg tai būtų ne jos gyvenimas, o kokio kito žmogaus, kurio ji gerai nepažįsta ir kuris jai nė kiek nerūpi. Jei klausinėdavau ko smulkiau, ji dažnai nebeprisimindavo ir nesuprasdavo, kodėl domiuosi tuo, kas nutikę jos tėvams, ar ji turėjusi brolių, kaip ji gyvenusi Berlyne ir ką veikusi armijoje.

— Viską tau, berneliuk, reikia žinoti!

Tas pat buvo ir su ateitimi. Žinoma, nepuoselėjau planų dėl vedybų ir šeimos. Bet man Ziuljeno Sorelio santykiai su ponia de Renal buvo suprantamesni nei su ponia de La Mol. Feliksą Krulį man labiau patiko matyti motinos nei dukters glėbyje. Mano sesuo, studijuojanti germanistiką, per pietus papasakojo apie diskusiją, ar poną von Goethe ir ponią von Stein siejęs meilės ryšys, ir aš, šeimos nuostabai, pabrėžtinai pasisakiau už tokį ryšį. Bandžiau įsivaizduoti, kokie bus mūsų santykiai po penkerių ar dešimties metų. Paklausiau Hanos, kaip ji tai įsivaizduojanti. Ji nenorėjo galvoti apie ateitį nė iki Velykų, per šias atostogas norėjau su ja išvykti kur dviračiais. Kaip motina su sūnumi būtume galėję užsisakyti vieną kambarį ir būti drauge visą naktį.

Keista, kad visa tai įsivaizduodamas ir siūlydamas jai nesijaučiau nepatogiai. Keliaudamas su savo mama būčiau kovojęs už atskirą kambarį. Man atrodė, kad nederėjo, jog sulaukusį tokių metų mama dar lydėtų mane pas gydytoją, pirkti naujo palto ar iš kelionės pasitikti stotyje. Jei eidamas su ja susitikdavau mokyklos draugus, bijodavau būti palaikytas mamos sūneliu. Bet išeiti į viešumą drauge su Hana, kuri, nors ir buvo dešimčia metų jaunesnė už mamą, bet tiko į motinas, manęs netrikdė. Aš tuo didžiavausi.

Kai šiandien matau trisdešimt šešerių metų moterį, ji man atrodo jauna. Bet kai šiandien regiu penkiolikos metų berniuką, matau jame vaiką. Stebiuosi, kiek pasitikėjimo savimi man suteikė Hana. Mano mokymosi rezultatai pelnė mokytojų dėmesį ir jų pagarbą. Mergaitės, su kuriomis susidurdavau, pastebėjo, kad aš jų nebijau, ir joms tai patiko. Buvau patenkintas savo kūnu.

Atmintyje ryškiai nušvinta ir išlieka pirmieji susitikimai su Hana, bet savaitės nuo mūsų pokalbio iki mokslo metų pabaigos susilieja į vieną. Taip nutinka dėl to, kad mūsų pasimatymai vykdavo reguliariai ir būdavo labai panašūs. Kita priežastis yra tai, jog dar niekuomet gyvenime mano dienos nebuvo tokios turiningos, niekada iki šiol negyvenau taip sparčiai ir intensyviai. Kai bandau prisiminti anų savaičių triūsą, man atrodo, lyg būčiau sėdęs prie rašomojo stalo ir sėdėjęs tol, kol išmokau viską, kiek buvau atsilikęs sirgdamas gelta: išmokau visus žodžius, perskaičiau visus tekstus, atlikau visus matematinius įrodymus ir sudariau chemines jungtis. Apie Veimaro Respubliką ir apie Trečiąjį reichą buvau skaitęs dar sirgdamas. Ir mūsų susitikimai mano atmintyje išlikę lyg vienas ilgas susitikimas. Po mūsų pokalbio pasimatydavome visuomet po pietų: jei ji dirbdavo vakarinėje pamainoje — nuo trijų iki pusės penkių, kitais atvejais — iki pusės šešių. Septintą būdavo vakarieniaujama ir pradžioje Hana mane spyrė laiku pareiti namo. Bet po kurio laiko pusantros valandos nebepakako ir aš ėmiau ieškoti, kaip išsisukus nuo vakarienės.

Taip nutiko dėl skaitymo balsu. Kitą dieną po mūsų pokalbio Hana panoro sužinoti, ką mokausi mokykloje. Papasakojau apie Homero epus, Cicerono kalbas ir Hemingway’aus apysaką apie senį bei jo kovą su žuvimi ir jūra. Ji norėjo išgirsti, kaip skamba graikų, lotynų kalbos, ir aš perskaičiau jai po gabalą „Odisėjos“ ir „Kalbų prieš Katiliną“ ištraukas.

— Ar mokaisi ir vokiškai?

— Ką turi galvoje?

— Ar mokaisi tik svetimų kalbų, ar dar yra ko mokytis ir savąja?

— Skaitome tekstus.

Kai sirgau, klasė skaitė „Emiliją Galoti“ bei „Klastą ir meilę“, o paskui reikėjo parašyti rašinį.

Taigi privalėjau perskaityti abi dramas ir įnikau skaityti, kai visa kita jau buvau atlikęs. Buvo vėlu, o aš buvau pavargęs ir kitą dieną nebeprisiminiau, ką buvau skaitęs, tad teko skaityti dar kartą.

— Paskaityk man balsiai!

— Pati skaityk, aš tau atnešiu.

— Tavo toks gražus balsas, berneliuk. Man labiau patinka tavęs klausytis nei pačiai skaityti.

— Ak, net nebežinau.

Bet kai kitą dieną atėjau pas ją ir norėjau pabučiuoti, ji nesidavė.

— Pirmiausiai turėsi man paskaityti.

Ji nejuokavo. Teko pusvalandį skaityti jai „Emiliją Galoti“, kol priėmė mane po dušu ir į lovą. Dabar jau ir aš džiaugiausi dušu. Geismas, su kuriuo atėjau, beskaitant dingo. Balsiai skaitant dramą taip, kad būtų galima bent kiek atskirti veikiančiuosius asmenis ir suteikti jiems gyvumo, reikia šiek tiek susikaupti. Maudantis po dušu geismas atgijo. Balsiai skaityti, praustis po dušu, mylėtis ir dar truputėlį pagulėti greta vienas kito — toks buvo mūsų susitikimų ritualas.

Ji buvo atidi klausytoja. Jos juokas, niekinamas šnirpštelėjimas ir pasipiktinimo ar pritarimo šūksniai neleido abejoti, jog Hana susidomėjusi seka veiksmą ir kad tiek Emiliją, tiek Luizą laiko paikomis mergiščiomis. Nekantravimas, su kuriuo ji kartais manęs prašydavo toliau skaityti, radosi iš tikėjimo, kad kvailystė turi gi galų gale baigtis.