Бернхард Шлинк - Skaitovas

Bet durų neatidarau. Nubundu ir žinau tik tiek, kad buvau paėmęs už rankenos ir ją nuspaudžiau.

Tuomet atmintyje atgyja visas sapnas ir prisimenu jau jį sapnavęs. III

Tos moters pavardės nežinojau. Su puokšte rankoje neryžtingai stoviniavau priešais duris su skambučių mygtukais. Norėjosi apsigręžti ir eiti sau. Bet tuo metu iš namo išėjo vyras, paklausė, ko aš ieškąs, ir nurodė ponią Šmic trečiame aukšte.

Jokių stiuko lipdinių, jokių veidrodžių, jokio kiliminio tako. Ankstesnysis kuklus, su fasado prašmatnumu nė nepalyginamas laiptinės grožis buvo seniai dingęs. Raudoni laiptų pakopų dažai per vidurį nutrypti, šviesiai žalias su įspaustais raštais linoleumas, kuriuo iki pečių aukščio buvo išklijuotos laiptinės sienos, nutriušęs, o turėkluose, trūkstamų strypų vietose — įtemptos virvės. Tvyrojo ploviklių kvapas. O gal visa tai pastebėjau tik vėliau. Visuomet būdavo vienodai varginga, vienodai švaru ir visuomet būdavo juntamas tas pats ploviklių kvapas, kartais sumišęs su kopūstų ar pupelių, kepsnio ar virinamų skalbinių kvapu. Kitų namo gyventojų aš nepažinojau, tik tuos kvapus, demblius priešais butų duris ir lenteles su pavardėmis po skambučių mygtukais. Nepamenu, kad būčiau laiptinėje kada sutikęs kokį namo gyventoją.

Taip pat nebeprisimenu, kaip su ponia Šmic pasisveikinau. Tikriausiai buvau pasiruošęs kokius du tris sakinius apie savo ligą, jos pagalbą bei mano padėką ir juos susakiau. Ji mane nusivedė į virtuvę.

Virtuvė buvo didžiausia buto patalpa. Joje stovėjo viryklė ir kriauklė, vonia ir vonios kolonėlė, stalas ir dvi kėdės, virtuvinė spinta, drabužių spinta ir kušetė. Kušetę dengė raudonas aksominis užklotas. Virtuvė buvo be langų. Šviesa patekdavo pro durų, išeinančių į balkoną, stiklus. Šviesos nedaug — šviesu būdavo tik tuomet, kai balkono durys būdavo atdaros. Tada iš stalių dirbtuvės kieme girdėdavosi pjūklo žviegimas ir kvepėdavo medžiu.

Bute dar buvo mažas, siauras gyvenamasis kambarys su indauja, stalu, keturiomis kėdėmis, krėslu aukšta atkalte ir krosnimi. Tas kambarys žiemą būdavo beveik nešildomas, o ir vasarą beveik niekuomet nenaudojamas. Langas išėjo į Stoties gatvę su vaizdu į buvusios geležinkelio stoties teritoriją, kuri buvo visa išrausta ir kurioje šen bei ten jau buvo matyti klojami naujų teismo rūmų ir įstaigų pastatų pamatai. Galiausiai butui priklausė dar ir belangis tualetas. Jei dvokė tualete, dvokė ir koridoriuje.

Taip pat nebepamenu, apie ką mudu virtuvėje kalbėjomės. Ponia Šmic laidė; ant stalo ji buvo pasitiesusi vilnonę antklodę bei paklodę, ėmė iš krepšio vieną skalbinį po kito, jį laidė, lankstė ir dėjo ant vienos kėdės. Ant kitos kėdės sėdėjau aš. Ji lygino ir savo apatinius baltinius, nenorėjau į tą pusę žiūrėti, bet negalėjau nukreipti akių. Ji buvo apsirengusi mėlynu, berankoviu chalatu mažais neryškiais rausvais žiedeliais. Pečius siekiantys pelenų spalvos plaukai ant sprando buvo susegti sege. Nuogos rankos buvo baltos. Moters judesiai, imant laidynę, ją vedžiojant, statant į vietą, paskui lankstant ir dedant į šalį skalbinius, buvo lėti ir tikslūs. Taip pat lėtai ir tiksliai judėjo ir ji pati, lenkėsi bei tiesėsi. Aną jos veidą mano atmintyje dengia jos vėlesnių laikų veidai. Jei atgaivinu atmintyje ją tokią, kokia buvo kadaise, ji išplaukia be veido. Man tenka jį rekonstruoti. Aukšta kakta, atsikišę skruostikauliai, melsvos akys, putnios, lygios, be išlinkio lūpos, masyvus smakras. Platus, grubokas moteriškas veidas. Žinau, kad jis man atrodė gražus. Bet to grožio dabar nematau. IV

— Luktelėk, — tarė ji, kai atsistojau ir ketinau eiti, — man taip pat reikia kilti, tad galelį paėjėsiu drauge.

Aš lūkuriavau prieškambaryje. Durys buvo kiek praviros. Ji nusirengė chalatą ir stovėjo žalsvu apatinuku. Ant kėdės atkaltės kabojo pora kojinių. Ji paėmė vieną kojinę ir pakaitomis, tai viena, tai kita ranka, suvyniojo ją į ritinėlį. Moteris balansavo ant vienos kojos, į jos kelį atrėmusi kitos kojos kulną, pasilenkė į priekį, suvyniotą kojinę užmovė ant kojos pirštų, remdamasi jais į kėdę, tempė kojinę ant blauzdos, kelio ir šlaunies, pasilenkė į šoną ir prisegė kojinę prie laikiklių. Paskui ji išsitiesė, nukėlė pėdą nuo kėdės ir paėmė kitą kojinę.

Negalėjau atplėšti nuo jos akių. Nuo jos sprando, pečių, nuo krūtų, kurias apatinukas veikiau gaubė, nei slėpė, nuo užpakalio, ant kurio išsitempė apatinis, kai ji rėmėsi pėda į kelį ir paskui statė ją ant kėdės, nuo jos kojos, pradžioje nuogos ir baltos, paskui mirguliuojančios kojinės šilku.

Ji pajuto mano žvilgsnį, stabtelėjo imdama kitą kojinę, atsisuko durų pusėn ir pažvelgė man į akis. Nežinau, kaip ji žvelgė — stebėdamasi, klausdama, suprasdama, priekaištaudama. Išraudau.

Akimirką stovėjau liepsnojančiu veidu. Paskui nebeištvėriau, išpuoliau iš buto, nuskriejau laiptais ir išlėkiau iš namo.

Ėjau palengva. Stoties gatvė, Hoiserio gatvė, Gėlių gatvė — daugelį metų tai buvo mano kelias į mokyklą. Pažinojau kiekvieną namą, kiekvieną sodą ir kiekvieną tvorą: tą, kurią kasmet naujai perdažydavo, tą, kurios lentos buvo tokios papilkusios ir sutręšusios, kad galėjau suspaudęs ranka sutrupinti, geležines tvoras, palei kurias vaikystėje bėgdamas su lazda skambindavau virbais, ir aukštą degtų plytų mūro tvorą, už kurios įsivaizdavau esant ką nuostabaus ar kraupaus, kol paaugęs pajėgiau ant jos užsikarti ir išvydau nykias apleistų gėlių, uogų ir daržovių lysvių eiles. Man buvo pažįstamas gatvės netašytų akmenų grindinys bei jos dervos danga ir šaligatvio plytelių, bangelėmis sudėtų bazalto trinkelių, dervos ir skaldos kaita.

Viskas man buvo pažįstama. Kai nustojo daužytis širdis ir atvėso veidas, nutikimas tarp virtuvės ir prieškambario buvo labai nutolęs. Aš niršau. Pabėgau lyg vaikas, užuot pasitikėjęs savimi, kaip norėtųsi. Buvau nebe devynerių, buvau penkiolikos. Šiaip ar taip, man buvo mįslė, kaip turėtų reaguoti pasitikintis savimi žmogus.

Kita mįslė buvo pats nutikimas tarp virtuvės ir prieškambario. Kodėl negalėjau nuleisti nuo jos akių? Jos kūnas buvo labai tvirtas ir moteriškas, — apkūnesnis nei mergaičių, kurios man patikdavo ir kurioms žvelgdavau įkandin. Buvau tikras, kad ji nebūtų kritusi man į akį, jei būčiau sutikęs ją baseine. Ji nebuvo labiau apsinuoginusi nei merginos ir moterys, kurias jau buvau matęs. Be to, ji buvo daug vyresnė nei mergaitės, apie kurias svajojau. Per trisdešimt? Sunku spręsti apie amžių, kai pats dar nesi ir negreit sulauksi tokių metų.

Praėjus daugeliui metų supratau, kad negalėjau nuleisti nuo jos akių ne tik dėl jos figūros, bet dėl laikysenos ir judesių. Prašydavau savo draugių mautis kojines, bet nenorėjau aiškinti savo prašymo, pasakoti apie nutikimo tarp virtuvės ir prieškambario mįslę. Taigi mano prašymą galima buvo suprasti kaip pageidavimą gėrėtis kojinių laikikliais, nėriniais ir erotiška ekstravagancija, ir jei jis būdavo išpildomas — tai koketiškai pozuojant, o tai būdavo visai ne tas, nuo ko būčiau negalėjęs nuleisti akių. Ji nepozavo, nekoketavo. Taip pat nepamenu, kad ji būtų kuomet taip elgusis. Prisimenu, jos kūnas, laikysena ir judesiai kartais atrodydavo nerangūs. Ne todėl, kad ji būtų buvusi dramblota. Greičiau atrodė, kad ji užsisklendusi savo kūno viduje, palikusį jį jo paties valiai ir jo ramiam, jokių proto komandų netrikdomam ritmui, pamiršusi aplinkinį pasaulį. Tokį pat atsiribojimą nuo pasaulio rodė ir laikysena bei judesiai jai besimaunant kojines. Bet tuomet ji nebuvo nerangi, o atsipalaidavusi, grakšti, gundanti, kai gundoma ne krūtine, užpakaliu ar koja, bet kviečiama kūno viduje pamiršti pasaulį.