Бернхард Шлинк - Skaitovas

Ji buvo nusivilkusi švarką, atlaisvinusi kaklaraištį, prasisegusi viršutinę sagą ir su pieno stikline sėdėjo prie virtuvinio stalo. Ji mane pamatė, iš pradžių ėmė kvaksėti tvardydama juoką, o paskui garsiai kvatotis. Pirštu parodė į mane ir kitos rankos delnu pliaukštelėjo per stalą.

— Kaip tu atrodai, berneliuk, kaip tu atrodai!

Tuomet ir aš veidrodyje virš praustuvės pamačiau savo paišiną veidą ir taip pat ėmiau juoktis.

— Toks namo eiti negali. Prileisiu tau vonią ir išpurtysiu drabužius.

Ji priėjo prie vonios ir atsuko čiaupą. Garuojantis vanduo ėmė šniokšti į vonią.

— Atsargiai nusirenk drabužius, man virtuvėje suodžių nereikia.

Aš delsiau, nusivilkau megztinį ir marškinius, vėl lūkuriavau. Vanduo bėgo greitai ir vonia beveik prisipildė.

— Ketini maudytis su batais ir kelnėmis? Berneliuk, aš nežiūrėsiu.

Bet kai užsukau čiaupą, nusimoviau ir apatines kelnes, ji mane kuo ramiausiai apžiūrinėjo. Aš nuraudau, įlipau į vonią ir panirau po vandeniu. Kai išnėriau, ji stovėjo balkone su mano daiktais. Girdėjau, kaip vieną į kitą daužė batus, purtė kelnes ir megztinį. Ji kažką šūktelėjo apačion, apie anglies dulkes ir pjuvenas, iš apačios kažkas šūktelėjo atsakydamas ir ji nusijuokė. Sugrįžusi į virtuvę, ji padėjo mano drabužius ant kėdės. Mano pusėn trumpai žvilgtelėjo.

— Paimk šampūną, išsitrink ir plaukus. Tuoj atnešiu frotinį rankšluostį.

Jį kažką paėmė iš virtuvinės spintos ir išėjo iš virtuvės.

Prausiausi. Vanduo vonioje buvo purvinas, ėmiau leisti švarų vandenį, norėdamas po srove švariai išsiskalauti galvą ir nusiprausti veidą. Paskui gulėjau, girdėjau vonios kolonėlėje burbuliuojant vandenį, veidu jaučiau vėsų orą, srūvantį pro praviras virtuvės duris, o kūnu — šiltą vandenį. Man buvo jauku. Tai buvo jaudinantis jaukumas ir mano lytis sustandėjo.

Jai įžengus į virtuvę nepakėliau akių, kol ji nepriėjo prie pat vonios. Ištiestomis rankomis laikė išskleidusi didelį rankšluostį.

— Eikš!

Stodamasis ir lipdamas iš vonios, atgręžiau jai nugarą. Ji mane iš užpakalio nuo galvos iki kojų apgobė rankšluosčiu ir sausai nušluostė. Tuomet paleido rankšluostį ant grindų. Nedrįsau pajudėti. Ji priėjo prie manęs taip arti, kad nugara jaučiau jos krūtis, o užpakaliu — jos pilvą. Ji taip pat buvo nuoga. Ji mane apkabino, vieną ranką uždėjo ant krūtinės, kitą ant mano sustandėjusios lyties.

— Juk dėl to čia atėjai!

— Aš...

Nežinojau, ką turėčiau sakyti. Nei taip, nei ne. Atsisukau. Nedaug jos temačiau. Stovėjome per arti vienas kito. Bet mane pakerėjo jos nuogo kūno artumas.

— Kokia tu graži!

— Ak, berneliuk, ką čia kalbi.

Ji nusijuokė ir rankomis apsivijo man kaklą. Aš taip pat ją apkabinau.

Bijojau: bijojau liesti, bučiuoti, bijojau, kad jai nepatiksiu ir neįtiksiu. Bet po to, kai kurį laiką pastovėjome apsikabinę, kai užuodžiau jos kvapą, pajutau jos šilumą ir jėgą, viskas tapo savaime suprantama. Jos kūno tyrinėjimas rankomis ir lūpomis, lūpų susitikimas ir galiausiai ji virš manęs, akis į akį, kol man priartėjo atomazga ir aš stipriai užsimerkiau, pradžioje bandydamas tvardytis, bet paskui taip garsiai riktelėjau, kad ji, uždėjusi ranką ant burnos, nuslopino riksmą. VII

Kitą naktį ją įsimylėjau. Miegojau negiliai, jos ilgėjausi, ją sapnavau, tariausi ją jaučiąs, kol susivokiau laikąs pagalvę ar antklodę. Nuo bučinių skaudėjo lūpas. Vėl ir vėl sujudėdavo varpa, bet pats pasitenkinti nenorėjau. Niekada nebenorėsiu to daryti. Norėjau būti su ja.

A r įsimylėjau ją už tai, kad ji gulėjo su manim? Iki šiol po nakties su moterimi apima jausmas, kad buvau lepinamas ir turiu atsilyginti — jai, vis dėlto bandydamas ją pamilti, ir mane supančiam pasauliui.

Vienas iš nedaugelio gyvų mano ankstyvos vaikystės prisiminimų siekia vieną žiemos rytą, kai buvau ketverių. Kambarys, kuriame tuomet miegodavau, buvo nešildomas, todėl naktį ir rytą dažnai būdavo labai šalta. Prisimenu šiltą virtuvę ir karštą krosnį, sunkų, geležinį prietaisą, kuriame kabliu patraukus viryklės plokštes ir žiedus matėsi ugnis, ir ant kurios nuolat šilo dubuo vandens. Prie krosnies mama buvo pritraukusi kėdę, ant kurios stovėjau jos prausiamas ir rengiamas. Prisimenu jaukų šilumos pojūtį ir malonumą būti prausiamam ir rengiamam toje šilumoje. Prisimenu ir tai, kad kai tik atmintyje išplaukdavo šitas vaizdas, visuomet savęs klausdavau, kodėl mama mane taip lepino. Gal aš sirgau? Gal brolis ir seserys buvo gavę kažką, ko negavau aš? Gal dieną manęs laukė kas nemalonaus, sunkaus, ką turėjau ištverti?

Kadangi moteris, mano mintyse neturinti vardo, tą popietę mane taip palepino, kitą dieną vėl pradėjau lankyti mokyklą. Lėmė ir tai, kad norėjau pademonstruoti savo įgytą vyriškumą. Ne todėl, kad būčiau norėjęs girtis. Bet aš jaučiausi kupinas jėgų bei pranašumo ir norėjau pasirodyti savo bendramoksliams ir mokytojams su šia jėga ir pranašumu. Be to, nors su ja apie tai nebuvome kalbėję, tačiau vaizdavausi, kad būdama tramvajaus konduktore, ji dažnai dirba iki vėlyvo vakaro ar iki nakties. Kaip būčiau galėjęs kasdien ją matyti, jei turėčiau tūnoti namie ir man, sveikstančiajam, būtų leidžiama tik išeiti pasivaikščioti?

Kai iš jos grįžau namo, mano tėvai ir brolis su seserimis jau valgė vakarienę.

— Kodėl taip vėlai pareini? Motina jau ėmė nerimauti dėl tavęs.

Tėvo balsas buvo veikiau irzlus nei sunerimęs.

Pasakiau, kad buvau pasiklydęs; planavęs pasivaikščioti per Šlovės kapines iki Molkenkūro, bet kažkur nuklydęs ir galiausiai išėjęs Nuslioche.

— Neturėjau pinigų, tad teko iš Nusliocho parpėdinti iki namų.

— Būtum galėjęs parvažiuoti pakeleivinga mašina.

Mano jaunėlė sesuo kartais taip ir darydavo, nors tėvai tam nepritarė.

Vyresnysis brolis paniekinamai šnirpštelėjo:

— Molkenkūras ir Nusliochas yra visai skirtingose pusėse.

Vyresnioji sesuo tiriamai žiūrėjo į mane.

— Ryt vėl pradėsiu lankyti mokyklą.

— Tuomet būk atidus per geografijos pamokas. Egzistuoja Šiaurė ir Pietūs, o saulė teka iš...

Motina pertarė brolį:

— Dar trys savaitės, taip sakė gydytojas.

— Jei jis pajėgia nukulniuoti per Šlovės kapines iki Nusliocho, tai pajėgs eiti ir į mokyklą. Jam trūksta ne jėgų, bet proto.

Būdami maži mudu su broliu nuolat pešdavomės, vėliau kapodavomės žodžiais. Trejais metais vyresnis, jis buvo pranašesnis ir vienu, ir kitu. Atėjo laikas, kai nustojau atsikirtinėti ir savo kovingumo strėles jis galėjo laidyti sau į orą kiek panorėjęs. Nuo tada apsiribojo niurnėjimu.

— Ką tu manai? — kreipėsi mama į tėvą.

Šis padėjo peilį su šakute ant lėkštės, atsilošė ir susidėjo ant kelių rankas. Tylėjo ir mąsliai žvelgė, kaip ir kaskart, kai motina jį užklausdavo dėl vaikų ar dėl namų ūkio. Kaip ir kaskart klausiau savęs, ar jis iš tikrųjų mąsto apie tai, ko klausė mama, ar apie savo darbą. Gal jis bandė galvoti ir apie tai, ko klausė mama, bet, įsigilinęs į apmąstymus, negalėjo galvoti apie nieką kitą, tik apie savo darbą. Jis buvo filosofijos profesorius ir mąstymas buvo jo gyvenimas — mąstymas, skaitymas, rašymas ir dėstymas. Kartais man atrodydavo, kad mes, jo šeima, esame lyg naminiai gyvūnai: šuo, su kuriuo einama pasivaikščioti, katė, su kuria žaidžiama, kuri susirango skreite ir murkdama leidžiasi glostoma. Tai gali žmogui būti malonu, to žmogui gal netgi tam tikra prasme reikia, bet, vis dėlto ėdalo pirkimas, katės smėlio dėžės valymas ir vaikščiojimai pas veterinarą, tiesą sakant, viršija jo jėgas. Nes gyvenimas yra kur kitur. Man būtų patikę, jei mes, jo šeima, būtume buvę jo gyvenimas. Kartais norėdavau, kad mano niurzglys brolis ir akiplėša jaunesnioji sesė būtų kitokie. Bet tą vakarą staiga ėmiau juos visus baisiai mylėti. Mano mažoji sesutė. Tikriausiai nelengva būti jauniausia tarp keturių vaikų, ir tas truputis akiplėšiškumo jai padėdavo išreikšti save. Mano vyresnysis brolis. Mudu gyvenome viename kambaryje ir jam, be abejo, buvo kebliau nei man, ir, be to, man apsirgus, jis turėjo visiškai užleisti kambarį ir miegoti svetainėje. Kaipgi jis neniurnės? Mano tėvas. Kodėl mes, vaikai, turėtume būti jo gyvenimas? Mes augome, greitai užaugsime ir paliksime namus.