Бернхард Шлинк - Skaitovas

Tuomet šito nežinojau, kažin ar ir dabar žinau, o ne šiaip sau esu prikūręs. Bet tada bemąstant, kas galėjo mane taip jaudinti, susijaudinimas grįžo. Norėdamas įminti mįslę, atmintyje atkūriau nutikimą. Distancija, kuri atsirado man pavertus nutikimą mįsle, ištirpo. Vėl regėjau viską prieš save ir vėl negalėjau atplėšti akių. V

Po savaitės vėl stovėjau prie jos durų.

Savaitę bandžiau apie ją negalvoti. Bet nebuvo nieko, kas mane užimtų ir išblaškytų; gydytojas dar neleido lankyti mokyklos, po kelių mėnesių skaitymo knygos nebetraukė, o draugai nors ir užeidavo, bet man įsisirgus jų vizitai jau nebegalėjo būti tuo tiltu tarp jų ir mano kasdienybės ir vis trumpėjo. Privalėdavau eiti pasivaikščioti, kiekvieną dieną nepervargdamas vis truputėlį tolėliau. Nuovargis būtų išėjęs man į naudą.

Vis dėlto koks nelemtas laikas, kai sergi vaikystėje ar jaunystėje! Išorinis pasaulis, laisvalaikio pasaulis kieme, sode ar gatvėje į ligonio kambarį prasismelkia tik prislopintais garsais. Kambaryje tarpsta istorijų ir personažų pasaulis, apie kurį ligonis skaito. Temperatūra, silpninanti tikrovės suvokimą ir kaitinanti fantaziją, ligonio kambarį paverčia nauja, pažįstama ir kartu nepažįstama patalpa; užuolaidų ir tapetų raštuose monstrai išdarinėja grimasas, o kėdės, stalai, lentynos ir spinta stūkso pavirtę kalnais, pastatais ar laivais, visiškai greta ir kartu labai toli. Ilgomis nakties valandomis ligonį lydi varpinės laikrodžio dūžiai, protarpiais pravažiuojančių automobilių burzgimas ir sienomis bei lubomis slenkantis jų žibintų šviesos atspindys. Tai valandos be miego, bet ne bemiegės valandos, ne stygiaus, bet apsto valandos. Ilgesys, prisiminimai, baimė, troškimai suformuoja labirintus, kuriuose ligonis pasiklysta, atranda ir praranda save. Tai valandos, kuomet viskas, gera ir bloga, tampa įmanoma.

Šitai silpnėja, kai ligonis ima sveikti. Bet, jei liga trunka pakankamai ilgai, tuomet ligonio kambarys visa tai sugeria į save ir netgi nebeturintis karščio sveikstantysis tebėra pasiklydęs labirinte.

Kiekvieną rytą nubundu neramia sąžine, kartais drėgnomis arba dėmėtomis pižamos kelnėmis. Vaizdai ir scenos, kuriuos regėdavau sapne, buvo nedori. Nors ir žinojau, kad mama, pastorius, kuris ruošė mane konfirmacijai ir kurį aš garbinau, bei mano vyresnioji sesuo, kuriai patikėdavau savo vaikystės paslaptis, manęs nebartų, bet jie su meile ir susirūpinę pamokslautų, o tai būtų blogiau nei barimas. Ypač nedora buvo tai, kad jei tų vaizdų ir scenų savaime nesusapnuodavau, juos aktyviai kurdavau vaizduotėje.

Nežinau, iš kur ėmiau drąsos nueiti pas ponią Šmic. Gal dorovinis auklėjimas atsigręžė tam tikra prasme prieš mane patį? Jei geidulingas žvilgsnis buvo toks pat blogis kaip ir geismo patenkinimas, akyvus fantazavimas toks pats blogis kaip ir sufantazuotas veiksmas, tai kodėl nepasitenkinus ir neatlikus akto? Kasdien įsitikindavau, kad negaliu atsikratyti nuodėmingų minčių. Tuomet panorau ir nuodėmingo veiksmo.

Reikėjo pamąstyti ir dėl ko kita. Ten eiti galėjo būti pavojinga. Bet, tiesą sakant, buvo neįmanoma, kad tas pavojus išsipildytų. Ponia Šmic nustebusi su manimi pasisveikintų, išklausytų mano atsiprašymą dėl keisto elgesio ir maloniai atsisveikintų. Pavojingiau buvo ten neiti; man grėsė pavojus nebeišsivaduoti iš savo fantazijų. Taigi geriausiai būtų ten nueiti. Ji normaliai elgsis, aš normaliai elgsiuosi ir viskas vėl bus normalu.

Taip tuomet gudragalviavau, savo geismą paversdamas keistu dorovės sąskaitos straipsniu ir nutildydamas sąžinės priekaištus. Bet tai nepridėjo man drąsos eiti pas ponią Šmic. Paaiškinti sau, kodėl mama, garbinamas pastorius ir mano vyresnioji sesuo gerai pagalvoję manęs nepultų atkalbinėti, bet ragintų pas ją eiti, buvo viena. Iš tikrųjų eiti pas ją buvo visiškai kas kita. Nežinau, kodėl taip elgiausi. Bet šiandien aname atsitikime įžiūriu modelį, pagal kurį per visą gyvenimą mano mąstymas ir poelgiai ėjo išvien arba skyrėsi. Aš mąstau, prieinu prie išvados, nusprendžiu jos siekti ir patiriu, kad poelgiai yra savarankiškas dalykas ir gali, bet neprivalo paklusti sprendimui. Gan dažnai savo gyvenime dariau tai, ko nebuvau nusprendęs daryti, ir nedariau to, ką buvau nusprendęs. Nesvarbu, kas tai bebūtų; važiuoju pas moterį, kurios nebenoriu daugiau matyti, viršininkui girdint darau pastabą, kuri gali kainuoti man galvą, rūkau toliau, nors nutariau mesti rūkyti, metu rūkyti, nors suvokiau, kad esu ir liksiu rūkalius. Nemanau, kad mąstymas ir apsisprendimas neturėtų jokios įtakos poelgiams. Bet poelgiai paprasčiausiai nėra tokie, kaip buvome apgalvoję ir nusprendę. Jie turi savas ištakas ir yra tokie pat savarankiški mano poelgiai, kaip ir mano mąstymas yra mano mąstymas, o mano apsisprendimas — mano apsisprendimas. VI

Jos nebuvo namie. Namo laiptinės durys tebuvo privertos, užlipau laiptais aukštyn, paskambinau ir laukiau. Paskambinau dar kartą. Bute durys buvo atdaros, mačiau tai pro buto durų stiklą ir prieškambaryje įžiūrėjau veidrodį, drabužių kabyklą bei laikrodį. Girdėjau jį tiksint.

Atsisėdau ant laiptų ir ėmiau laukti. Man nepalengvėjo, kaip kartais gali nutikti, kai apsisprendus apima bloga nuojauta bei baimė dėl galimų padarinių ir džiaugiamasi, kad ir apsispręsta, ir padarinių išvengta. Nebuvau ir nusivylęs. Buvau pasiryžęs ją pamatyti ir laukti, kol ji pareis.

Laikrodis prieškambaryje išmušė ketvirtį, pusę valandos, paskui pilną valandą. Pabandžiau sekti tylų tiksėjimą ir kartu su laikrodžiu skaičiuoti devynis šimtus sekundžių nuo vieno mušimo iki kito, bet kaskart išsiblaškydavau. Kieme žviegė staliaus pjūklas, name iš vieno buto sklido balsai ar muzika, atsidarė durys. Paskui išgirdau kažką vienodais, lėtais, sunkiais žingsniais kopiant aukštyn. Tikėjausi, kad lipantysis gyvena antrame aukšte. Jei jis mane pamatytų, ką turėčiau jam sakyti, ko aš čia? Bet žingsniai antrame aukšte nesustojo. Kopė aukštyn. Aš atsistojau.

Tai buvo ponia Šmic. Vienoje rankoje ji nešė kokso semtuvą, kitoje — dėžę briketams. Ji buvo apsirengusi uniforma, švarku ir sijonu, supratau, kad ji dirbo tramvajaus konduktore. Ji manęs nepastebėjo, kol nepasiekė laiptų aikštelės. Ji žvelgė ne piktai, ne nustebusi, ne pašaipiai — nieko panašaus, be reikalo nuogąstavau. Ji atrodė pavargusi. Kai ji padėjo anglis ant laiptų ir švarko kišenėje ėmė ieškoti raktų, ant žemės pažiro monetos. Surinkau jas ir padaviau moteriai.

— Apačioje rūsyje yra dar du semtuvai. Gal prisemsi juos ir užneši į viršų? Durys atrakintos.

Nulėkiau laiptais žemyn. Durys į rūsį buvo atdaros, rūsyje degė šviesa, o ilgų rūsio laiptų papėdėje aptikau lentinį sandėliuką, kurio durys buvo tik privertos, o ant velkės karojo atrakinta kabamoji spyna. Patalpa buvo didelė ir kokso krūva siekė angą ties lubomis, pro kurią iš gatvės į rūsį jis buvo supiltas. Šalia durų vienoje pusėje buvo tvarkingai sudėti briketai, kitapus stovėjo kokso semtuvai.

Nežinau, kažką padariau ne taip. Namuose taip pat nešdavau iš rūsio anglis ir niekada dėl to neturėjau keblumų. Žinoma, namuose kokso krūva nebuvo tokia aukšta. Pripildyti pirmą semtuvą sekėsi lengvai. Kai už rankenų suėmiau antrąjį ir ėmiau juo semti koksą nuo grindų, kalnas sujudėjo. Nuo viršaus maži gabaliukai pradėjo ristis tankiai šokčiodami, dideli gabalai — retai, kiek žemiau anglys ėmė slinkti, riedėti ir sklisti ant grindų. Pakilo juodos dulkės. Išsigandęs likau stovėti, mane kliudė keli krintantys anglies gabalėliai ir netrukus iki kulkšnių stypsojau kokse.

Kai kalnas nurimo, išlipau iš kokso, pripildžiau antrąjį semtuvą, susiradau šluotą, kuria į lentinį sandėliuką sušlaviau rūsio prieangin išriedėjusias anglis, užrakinau duris ir abu semtuvus užnešiau į viršų.