Бернхард Шлинк - Skaitovas

Jaučiausi, lyg paskutinį kartą sėdėtume drauge aplink apskritą stalą po penkiašakiu penkiažvakiu žalvariniu šviestuvu, lyg paskutinį sykį valgytume iš senovinių lėkščių su žalsvais lenktais stiebeliais pakraščiuose, lyg paskutinį kartą taip širdingai tarpusavyje kalbėtumės. Jaučiausi kaip atsisveikindamas. Buvau čia ir kartu jau nutolęs. Ilgėjausi motinos, tėvo, brolio, seserų ir troškau būti pas tą moterį.

Tėvas pažvelgė mano pusėn.

— Rytoj vėl pradėsiu lankyti mokyklą, — rodos taip sakei, ar ne?

— Taip.

Taigi jis vis dėlto atkreipė dėmesį, kad atsiklausiau jo, o ne mamos ir kad nesakiau, ar man vėl nepradėjus lankyti mokyklos.

Jis linktelėjo.

— Leisime tau eiti į mokyklą. Jei dar nepajėgsi, vėl kiek pabūsi namie.

Džiaugiausi. Kartu mane apėmė jausmas, lyg būtų jau atsisveikinta. VIII

Artimiausiomis dienomis ponia Šmic dirbo rytinėje pamainoje. Namo ji grįždavo apie dvyliktą ir aš kasdien bėgdavau iš paskutinės pamokos, kad galėčiau palaukti jos laiptų aikštelėje priešais buto duris. Mes maudydavomės po dušu ir mylėdavomės. Apie pusę antros paskubomis apsirengdavau ir išbėgdavau. Pusę dviejų namie būdavo valgomi pietūs. Sekmadieniais pietaudavome jau apie dvyliktą, bet jos rytinė pamaina tądien taip pat anksčiau prasidėdavo ir anksčiau baigdavosi.

Maudynių po dušu būdavau linkęs atsisakyti. Ji buvo pedantiškai švari, rytais prausdavosi po dušu, o man patikdavo kvepalų, šviežio prakaito ir tramvajaus kvapas, kurį ji parsinešdavo iš darbo. Bet aš mėgau ir jos šlapią muiluotą kūną. Mielai leisdavausi jos muilinamas ir mielai muilindavau ją, ji mokė mane tai daryti nesigėdijant, rūpestingai, valdingai tarsi tai būtų savaime suprantama. Mums besimylint ji taip pat, savaime suprantama, valdydavo mane. Jos lūpos susirasdavo manąsias, jos liežuvis žaidė manuoju, ji sakydavo man, kur ir kaip ją liesti, ir kai ji jodavo ant manęs, kol pasitenkindavo, aš jai tebuvau reikalingas tik tam, kad su manimi patirtų malonumą. Nepasakysi, jog ji nebuvo švelni ar nebūtų teikusi man malonumo. Bet ji tai darė savo malonumui, pramogaudama, kol ir aš išmokau primesti jai savo valią.

Tai buvo vėliau. Visiškai to taip ir neišmokau. Ilgą laiką to ir nepasigedau. Buvau jaunas, greitai susijaudindavau ir, kai vėl palengva atsigaudavau, mielai leisdavausi jos valdomas. Žiūrėdavau į ją, kai ji būdavo virš manęs, jos pilvą su gilia raukšle virš bambos, jos krūtis, dešinioji kiek didėlesnė už kairiąja jos veidą pražiota burna. Rankomis ji remdavosi man į krūtinę, paskutinę akimirką staiga jas atitraukdavo, susiimdavo galvą ir nebyliai kūkčiodama, gargdama riktelėdavo. Pirmąsyk tas riksmas mane išgąsdino, o paskui godžiai jo laukdavau.

Po to gulėdavome nusikamavę. Dažnai ji užmigdavo virš manęs. Iš kiemo girdėdavau pjūklo ūžimą ir garsius prie jo dirbančių bei jį perrėkiančių meistrų šūkčiojimus. Pjūklui nutilus, į virtuvę skverbdavosi prislopintas eismo keliamas triukšmas Stoties gatvėje. Išgirdęs šūkaujant ir žaidžiant vaikus, žinodavau, kad baigėsi pamokos ir kad jau po pirmos. Pietums namo pareinantis kaimynas savo balkone barstydavo lesalą, suskrisdavo ir burkuodavo balandžiai.

— Kuo tu vardu? — paklausiau jos šeštą ar septintą dieną.

Ji buvo užmigusi man ant krūtinės ir tik tik budo. Iki tol vengiau kreiptis, tiek „tu“, tiek „jūs“.

Ji krūptelėjo.

— Ką?

— Kuo tu vardu?

— Kodėl tau tai parūpo? — pažvelgė į mane nepatikliai.

— Tu ir aš... žinau tavo pavardę, bet nežinau vardo. Noriu žinoti, kuo tu vardu. Kas čia tokio?..

Ji nusijuokė.

— Ne, berneliuk, čia nieko blogo. Mano vardas Hana.

Ji tebesijuokė, nesiliovė juoktis, užkrėtė ir mane.

— Tu taip juokingai spoksojai.

— Buvau dar pusiaumiegė. O kuo tu vardu?

Maniau, jog ji žino. Kaip tik tuo laiku buvo madinga mokyklinius reikmenis nešiotis ne krepšyje, o po pažastimi. Ir kai juos pasidėdavau ant jos virtuvinio stalo, ten aiškiai buvo matyti mano pavardė, taip pat ir ant sąsiuvinių bei knygų, kurias išmokau aplenkti storu popieriumi ir užklijuoti etiketę su knygos pavadinimu bei savo pavarde. Bet ji nekreipė į tai dėmesio.

— Esu Michaelis Bergas.

— Michaelis, Michaelis, Michaelis, — ji bandė ištarti vardą. — Mano berneliukas, vardu Michaelis, jis studentas...

— Mokinys.

— ... mokinys, jam, ką, septyniolika?

Didžiavausi dvejais metais, kuriuos ji man pridėjo viršaus, ir kinktelėjau galva.

— ...jis septyniolikos ir užaugęs nori tapti garsiu...

Ji delsė.

— Nežinau, kuo norėčiau tapti.

— Bet tu stropiai mokaisi.

— Na taip.

Pasakiau, kad ji man daug svarbesnė už mokymąsi ir mokyklą, kad mielai dažniau lankyčiausi pas ją.

— Vis tiek liksiu antriems metams.

— Kur tu liksi antriems metams?

Ji pasikėlė lovoje. Tai buvo pirmas rimtas mudviejų pokalbis.

— Šeštoje gimnazijos klasėje. Pastaraisiais mėnesiais, kai sirgau, praleidau per daug pamokų. Jei norėčiau dar spėti išeiti kursą, turėčiau dirbti kaip beprotis. Ir šiuo metu turėčiau būti mokykloje.

Papasakojau jai apie pamokų praleidinėjimą.

— Lauk. — Ji nusviedė patalus. — Lauk iš mano lovos. Ir nebeateik, kol nebaigsi savo darbo. Tai savo darbą vadini kvailu? Kvailu? Kaip tau atrodo, kas yra bilietų pardavinėjimas ir žymėjimas?

Ji pakilo, atsistojo virtuvėje nuoga ir ėmė dėtis konduktore. Kairiąja ranka ji atvertė nedidelį segtuvėlį su bilietų blokais, tos pačios rankos nykščiu su guminiu antpirščiu nuplėšė du bilietus, mostelėjo dešiniąja, pagaudama ant riešo kabaluojančias žnypleles, ir dukart jomis spustelėjo.

— Du — į Rorbachą.

Paskui ji paleido žnypleles, ištiesė delną, paėmė banknotą, pravėrė ties juosmeniu kabantį pinigų krepšį, kyštelėjo į jį banknotą, vėl uždarė krepšį ir padavė grąžą iš pritaisytos prie jo šono monetų kišenėlės.

— Kas dar neturi bilieto? — Ji pažvelgė į mane. — Kvailas darbas? Tu nežinai, kas yra kvaila.

Sėdėjau ant lovos krašto. Buvau kaip apsvaigęs.

— Apgailestauju. Aš dirbsiu savo darbą. Nežinau, ar susidorosiu, mokslo metai baigsis po šešių savaičių. Bandysiu. Bet aš neįveiksiu, jei negalėsiu tavęs matyti. Aš...

Iš pradžių norėjau pasakyti „aš tave myliu“. Bet paskui apsigalvojau. Gal ji teisi, žinoma, ji teisi. Bet ji neturėjo teisės iš manęs reikalauti, kad uoliau mokyčiausi ir sieti tai su mūsų pasimatymais.

— Negaliu tavęs nematyti.

Laikrodis prieškambaryje išmušė pusę dviejų.

— Privalai eiti. — Ji kiek patylėjo. — Nuo rytojaus dirbsiu pagrindinėje pamainoje. Pusę šešių grįšiu namo, tada galėsi ateiti ir tu. Jei prieš tai būsi padirbėjęs.

Stovėjome nuogi vienas priešais kitą, bet net ir vilkėdama uniformą ji nebūtų atrodžiusi atšiauresnė. Nesupratau, kas atsitiko. Ar ji susirūpino manimi? Ar savimi? Jei mano darbas yra kvailas, tai jos — juo labiau. Ar tai ją įžeidė? Bet juk aš visiškai nesakiau, kad jos ar mano darbas yra kvailas. O gal ji nenorėjo nevykėlio meilužio? Ar buvau jos meilužis? Kas jai buvau? Rengiausi krapštydamasis ir tikėjausi, kad ji ką nors pasakys. Bet ji tylėjo. Buvau jau apsirengęs, o ji vis dar tebestovėjo nuoga, ir, kai atsisveikindamas apkabinau, ji nereagavo. IX

Kodėl mane apima toks liūdesys, kai prisimenu anuos laikus? Gal ilgiuosi praėjusios laimės? Nes paskesnėmis savaitėmis, kai iš tiesų dirbau kaip pakvaišęs ir įveikiau klasės kursą, o mudu mylėjomės lyg visa kita pasaulyje būtų buvę nesvarbu, jaučiausi laimingas. O gal todėl, kad dabar žinau tai, kas buvo paskui, ar tik vėliau iškilo aikštėn, kas jau buvo?