Бернхард Шлинк - Skaitovas

Ar turėjau tęsti raštelio, Hanos pykčio, savo bejėgiškumo priežasties paieškas?

— Berniuk, paskaityk man dar ką nors!

Ji prisiglaudė prie manęs, aš paėmiau Eichendorffo „Nedorėlį“ ir tęsiau nuo tos vietos, kur paskutinį sykį buvau sustojęs. „Nedorėlį“ man sekėsi skaityti lengviau nei „Emiliją Galoti“ ar „Klastą ir meilę“. Hana vėl klausėsi gyvai susidomėjusi. Jai patiko įterpti eilėraščiai. Jai patiko persirenginėjimai, veikėjų supainiojimai, komplikacijos ir persekiojimai, su kuriais veikėjui teko susidurti Italijoje. Kartu jai nepatiko, kad jis netikėlis, nieko nepasiekia, nieko nesugeba ir nenori sugebėti. Ji buvo labai įsijautusi ir dar ilgą laiką man baigus skaityti galėjo klausinėti ir klausinėti.

— Muito mokesčių rinkėjas — ar tai buvo negera profesija?

Pasakojimas apie mūsų kivirčą vėl išėjo toks detalus, todėl noriu papasakoti ir apie mūsų laimę. Kivirčas mūsų tarpusavio santykius padarė artimesnius. Mačiau ją verkiant. Hana, kuri mokėjo ir verkti, man buvo artimesnė už Haną, kuri temokėjo būti stipri. Ėmė atsiskleisti jos švelnioji, man dar nepažįstama pusė. Hana vis apžiūrinėjo ir švelniai lietė mano prakirstą lūpą, kol ši užgijo.

Dabar mylėdavomės kitaip. Ilgą laiką leidausi jos vadovaujamas, jos užvaldomas. Paskui išmokau užvaldyti ją. Mūsų kelionės metu ir vėliau ėmėme ne tik užvaldyti vienas kitą.

Turiu išlikusį anuomet mano sukurtą eilėraštį. Kaip eilėraštis jis nieko vertas. Tuo laiku žavėjausi Rilke ir Bennu. Pajutau bebandąs sekti iš karto jais abiem. Bet eilėraštis rodo ir tai, kokie mudu tada buvome artimi. Štai tas eilėraštis:

Kai mes atsiveriame —

tu man, o aš tau,

kai mes paskęstame —

tu manyje, o aš tavyje,

kai mes ištirpstame —

tu manyje, o aš tavyje,

tuomet

aš esu savimi

ir tu esi savimi. XII

Nors nebepamenu, ką melavau tėvams, išvažiuodamas su Hana, prisimenu kainą, kurią teko sumokėti, kad paskutinę atostogų savaitę galėčiau likti vienas namuose. Nebežinau, kur išvyko mano tėvai ir vyresnysis brolis su seseria. Keblumų buvo su mažąja sesute. Jai teko prisiglausti draugės šeimoje. Bet kadangi aš likau namie, norėjo likti ir ji. Bet tai nepatiko mano tėvams. Taigi turėjau ir aš apsigyventi draugo šeimoje.

Žvelgiant į praeitį, manau, verta atkreipti dėmesį į tai, kad tėvai buvo pasiryžę mane, penkiolikmetį, savaitei palikti vieną namuose. Ar jie pastebėjo mano savarankiškumą, atsiradusį susitikinėjant su Hana? Ar paprasčiausiai tarė sau, kad nepaisant kelis mėnesius trukusios ligos įveikiau klasės kursą, ir padarė išvadą, jog ėmiau labiau suvokti atsakomybę ir tapau labiau vertas pasitikėjimo, nei iki tol iš manęs buvo galima tikėtis. Taip pat nebeprisimenu, kad būtų tekę aiškintis dėl daugybės anuomet pas Haną praleidžiamų valandų. Mano tėvai tikriausiai manė, kad pasveikęs norėjau ilgiau būti su draugais, kartu su jais mokytis ir leisti laisvalaikį. Be to, keturi vaikai yra nemažas pulkelis, tad tėvai negali visiems vienodai skirti dėmesio, ir jo dažniausia tenka tam, kuris pridaro daugiausia rūpesčių. Su manimi pakankamai ilgai tėvai turėjo rūpesčių, todėl jiems palengvėjo, kai pasveikau ir buvau perkeltas į kitą klasę.

Kai mažosios sesutės paklausiau, ko ji norėtų mainais už tai, kad sutiktų pagyventi pas savo draugę, o aš likčiau namie, ji pareikalavo džinsų, tuomet mes juos vadindavome mėlynaisiais džinsais, arba kelnėmis su kniedėmis, ir Nieki aksominio megztuko. Supratau tokį norą. Džinsai anuo metu buvo kažkas ypatinga, prašmatnu ir, be to, buvo proga atsikratyti kostiumėlių iš dryžuoto audinio ir didelėmis gėlėmis margintų suknelių. Kaip man tekdavo sunešioti dėdės drabužius, taip mano mažajai sesutei tekdavo vyresniosios sesės išaugti daiktai. Bet neturėjau pinigų.

— Tuomet pavok juos!

Sesutė žiūrėjo abejingai.

Tai buvo stulbinamai paprasta. Matuodamasis įvairius džinsus, į matavimosi kabiną pasiėmiau ir jos dydžio porą ir išnešiau iš parduotuvės ant pilvo po plačiomis kostiumo kelnėmis. Megztuką nušvilpiau iš universalinės parduotuvės. Vieną dieną mudu su mažąja sesute slampinėjome po madingų drabužių skyrių nuo prekystalio prie prekystalio, kol suradome reikiamą prekystalį ir tinkamą megztuką. Kitą dieną skubiu ryžtingu žingsniu eidamas per tą skyrių, čiupau megztinį, paslėpiau jį po kostiumo švarku ir išėjau į lauką. Dar po dienos nugvelbiau šilkinius naktinius Hanai. Vagiant mane pamatė parduotuvės seklys, bėgau lyg nuo mirties ir vos ne vos pasprukau. Po to daug metų į universalinę parduotuvę nebekėliau kojos.

Po tų mūsų kelionėje kartu praleistų naktų kasnakt troškau jausti ją greta savęs, prisiglausti prie jos, jausti pilvu jos užpakalį, krūtine jos nugarą, uždėti ranką jai ant krūtinės, naktį nubudus ieškoti jos ranka, surasti, įsprausti koją tarp jos kojų ir priglausti veidą prie jos peties. Savaitė vienam namuose reiškė septynias naktis su Hana.

Vieną vakarą pasikviečiau ją į svečius ir viriau jai vakarienę. Man bebaigiant ruošti maistą ji stovėjo virtuvėje. Kai įnešiau valgį, ji stoviniavo dvivėrių durų tarp valgomojo ir svetainės tarpduryje. Paskui sėdėjo prie apvalaus valgomojo stalo, kur šiaip jau buvo tėvo vieta. Hana dairėsi.

Ji atidžiai viską nužvelgė — bydermejerio baldus, fortepijoną, seną pastatomą laikrodį, paveikslus, lentynas su knygomis, indus ir įrankius ant stalo. Palikęs Haną vieną ir nuėjęs ruošti deserto, grįžęs prie stalo jos neberadau. Ji ėjo iš kambario į kambarį ir sustojo mano tėvo darbo kambaryje. Tyliai atsirėmiau į durų staktą ir žiūrėjau į ją. Jos žvilgsnis keliavo knygų lentynomis, kuriomis buvo apstatytos sienos, lyg skaitytų kokį tekstą. Paskui priėjo prie vienos lentynos, dešiniosios rankos smiliumi krūtinės aukštyje lėtai braukė per knygų nugarėles, priėjo prie kitos lentynos, braukė toliau, nugarėlė po nugarėlės, taip apėjo visą kambarį. Prie lango sustojo, žiūrėjo į tamsą, į knygų lentynų ir savo pačios atspindį stikle.

Tai vienas manyje išlikusių Hanos paveikslų. Aš įrašiau juos į atmintį, galiu perkelti į vidinį ekraną ir jame apžiūrinėti, nepakitusius, nenusitrynusius. Kartais ilgą laiką apie juos nebegalvoju. Bet kaskart juos vėl prisimenu ir tuomet gali būti taip, kad neištveriu daug kartų vieną paskui kitą tų paveikslų neperkėlęs į vidinį ekraną ir neapžiūrinėjęs. Viename paveiksle Hana, besimaunanti kojines. Kitame paveiksle Hana, stovinti priešais vonią ir ištiestose rankose laikanti išskleistą frotinį rankšluostį. Dar kitame paveiksle Hana, važiuojanti dviračiu vėjyje besiplaikstančiu sijonu. Paskui dar Hanos, stovinčios mano tėvo darbo kambaryje, paveikslas. Ji buvo apsirengusi mėlynai balta dryžuota suknele, anuomet vadinama palaidinukės kirpimo suknele. Su ta suknele ji atrodo jauna. Hana braukia pirštą per knygų nugarėles ir žiūri į langą.

Dabar ji atsigręžia į mane, gana guviai, taip, kad sijonas švysteli apie kojas. Jos žvilgsnis pavargęs.

— Ar tas knygas tavo tėvas tik skaitė ar ir rašė?

Žinojau tėvo parašytas knygas apie Kantą ir Hėgelį, paieškojau, suradau abi ir parodžiau jas Hanai.

— Paskaityk man mažumėlę iš jų. Ar nenori, berneliuk?

— Aš...

Aš nenorėjau, bet jos prašymo atmesti taip pat nesinorėjo. Paėmiau tėvo knygą apie Kantą ir paskaičiau skirsnį apie analitiką bei dialektiką, kurių abu vienodai nesupratome.

— Užteks?

Ji pažiūrėjo į mane, lyg būtų viską supratusi ar lyg būtų nesvarbu, ką supranti, o ko ne.