Бернхард Шлинк - Skaitovas

Kalbėtis su ja apie tai negalėjau. Kalbėjimas apie mūsų vaidijimąsi kėlė naują vaidą. Parašiau jai vieną ar porą ilgų laiškų. Bet ji nereagavo, o kai pasiteiravau, ji savo ruožtu paklausė:

— Ir vėl pradedi? XI

Nepasakyčiau, kad po tos pirmosios Velykų atostogų dienos mudu su Hana daugiau nebebuvome laimingi. Niekuomet nebuvome laimingesni kaip anomis balandžio savaitėmis. Kad ir koks nenormalus buvo mūsų pirmasis kivirčas ir apskritai mūsų kivirčijimasis, viskas, ką mums teikė skaitymo, prausimosi po dušu, mylėjimosi ir gulėjimo greta vienas kito ritualas, veikė mus palaimingai. Be to, priekaištaudama man, esą aš nenorėjęs jos pažinti, ji pati įsipareigojo. Jei panorėdavau su ja kur išeiti, ji negalėjo smarkiai prieštarauti. Ji nenorėjo, kad tektų išgirsti iš manęs: „Taigi vis dėlto tai tu nenori su manimi rodytis“. Todėl tą savaitę po Velykų keturioms dienoms išvykome dviračiais į Vimpfeną, Amorbachą ir Miltenbergą.

Nebeprisimenu, ką sakiau savo tėvams. Gal kad važiuoju su draugu Matijasu? Gal kad su grupe? Gal kad ketinu aplankyti buvusį klasės draugą? Tikriausiai mano mama, kaip visuomet, buvo susirūpinusi, o tėvas, kaip visuomet, manė, kad jai neverta jaudintis. Ar aš nebuvau ką tik įveikęs klasės kurso, ko iš manęs niekas nesitikėjo?

Sirgdamas sutaupiau kišenpinigių. Bet jų nebūtų pakakę, jei ketinau mokėti ir už Haną. Todėl savo pašto ženklų kolekciją pasiūliau filatelijos krautuvėlei prie Šventosios Dvasios bažnyčios. Tai buvo vienintelė krautuvėlė, ant durų skelbusi superkanti pašto ženklų kolekcijas. Pardavėjas pervertė mano albumus ir pasiūlė šešiasdešimt markių. Atkreipiau jo dėmesį į savo kolekcijos perlą — lygiai apkarpytą Egipto pašto ženklą su piramide, kurios kaina kataloge buvo keturi šimtai markių. Jis gūžtelėjo pečiais. Jei mano kolekcija esanti man tokia brangi, tai gal malonėčiau ją sau pasilaikyti. Ar apskritai galįs ją parduoti? Ką apie tai pasakytų mano tėvai? Bandžiau derėtis. Jei pašto ženklas su piramide vis dėlto nesąs vertingas, aš jį paprasčiausiai pasiliksiąs sau. Tuomet jis tegalėsiąs duoti man trisdešimt markių. Tai vis dėlto pašto ženklas su piramide vertingas? Galiausiai gavau septyniasdešimt markių. Jaučiausi apgautas, bet man buvo vis tiek.

Kelionės jaudulys ėmė ne tik mane. Mano nuostabai ir Hana jau kelios dienos prieš kelionę nerimo. Ji vis svarstė, ką reikėtų pasiimti, ir prisidėjo pilnutėlę kuprinę bei prie dviračio pritvirtinamus krepšius, kuriuos jai parūpinau. Kai norėjau Hanai žemėlapyje parodyti maršrutą, kurį buvau apgalvojęs, ji nenorėjo nei girdėti, nei matyti.

— Aš per daug susijaudinusi. Žinau, berneliuk, kad viską padarysi kaip reikiant.

Pirmadienį po Velykų iškeliavome. Švietė saulė ir visas tas keturias dienas laikėsi giedra. Iš ryto būdavo gaivu, o dieną sušildavo; ne per daug šilta važiuoti dviračiu, bet pakankamai šilta rengti pikniką. Miškai atrodė lyg žali kilimai su žalsvais ir gelsvais, šviesžaliais, sodraus žalumo, juosvais ir žaliais taškeliais, lopeliais bei plotais. Reino slėnyje jau žydėjo pirmieji vaismedžiai. Odenvalde kaip tik skleidė žiedus forzitijos.

Dažnai būdavo įmanoma važiuoti greta. Tuomet rodydavome vienas kitam ką pamatę: pilį, meškeriotoją, plaukiantį upe laivą, palapinę, vorele pakrante žygiuojančia šeimynėlę, amerikiečių visureigį nuleistu stogu. Kai keisdavome kryptį ir pasukdavome kitu keliu, man tekdavo važiuoti pirmam; dėl krypties ir kelio ji nenorėjo kvaršinti sau galvos. Šiaip, kai judėjimas kelyje būdavo per daug intensyvus, kartais iš paskos važiuodavo ji, kartais — aš. Hanos dviratis buvo dengtais stipinais, dengtais pedalais ir dantračiais, o ji apsirengusi mėlyna suknele, kurios platus sijonas plevėsavo vėjyje. Man prireikė laiko, kol nustojau baiminęsis, jog jos sijonas įsisuks į stipinus ar dantračius ir ji nuvirs. Paskui buvo jau malonu matyti ją, važiuojančią priekyje.

Iš anksto džiaugiausi naktimis. Įsivaizdavau, kad mes mylėsimės, užmigsime, nubusime ir vėl mylėsimės, migsime, busime ir taip visą laiką, kasnakt. Bet dar kartą nubudau tik pirmą naktį. Ji gulėjo nusisukusi, pasilenkiau virš jos ir pabučiavau, o ji atsivertė ant nugaros, priėmė į save ir laikė apglėbusi.

— Mano berneliukas, mano berneliukas.

Paskui užmigau jai ant krūtinės. Kitas naktis išmiegojome nenubudę, pavargę nuo važiavimo, saulės ir vėjo. Mylėdavomės rytais.

Hana leido man rinktis ne tik kryptis ir kelius. Aš rinkdavausi ir užeigas nakvynei, registracijos lapeliuose mudu įrašydamas kaip motiną su sūnumi, o ji tik pasirašydavo, ir iš valgiaraščio maistą išrinkdavau ne tik sau, bet ir jai.

— Man patinka nors kartą niekuo nesirūpinti, — sakydavo ji.

Vienintelį kartą susikivirčijome Amorbache. Nubudau anksti, tyliai apsirengiau ir išsėlinau iš kambario. Norėjau atnešti į kambarį pusryčius ir apsižvalgyti, ar nerasiu kur jau atsidariusios gėlių krautuvėlės ir ar negausiu ten rožės Hanai. Ant naktinio stalelio palikau jai raštelį: „Labas rytas! Atnešiu pusryčius, greitai grįšiu“ — ar kažką panašaus. Kai parėjau, ji pusnuogė, išbalusiu veidu ir virpėdama iš pykčio, stovėjo kambaryje.

— Kaip tu gali taip paprasčiausiai imti ir išeiti!

Padėjau padėklą su pusryčiais ir rože ir norėjau ją apkabinti.

— Hana...

— Neliesk manęs.

Rankoje ji laikė siaurą odinį dirželį, kuriuo susijuosdavo suknelę, žengė žingsnį atbula ir šmaukštelėjo juo man per veidą. Lūpa įtrūko, pajutau kraujo skonį. Neskaudėjo. Buvau baisiausiai išsigandęs. Ji dar kartą užsimojo.

Bet daugiau nebekirto. Nuleido ranką, išmetė dirželį ir pravirko. Dar niekuomet nebuvau matęs jos verkiant. Veidas visiškai neteko formos. Plačiai atmerktos akys, pražiota burna, nuo pirmų ašarų išpurtę vokai, raudonos dėmės ant skruostų ir kaklo. Iš burnos sklido kimūs gerkliniai garsai, panašūs į nebylų riksmą mums besimylint. Ji stovėjo ir pro ašaras žvelgė į mane.

Būčiau turėjęs ją apkabinti, bet negalėjau. Nežinojau, kaip elgtis. Mūsų namuose taip neverkiama, nemušama nei ranka ir juo labiau odiniu diržu. Mūsų namuose buvo kalbamasi. Bet ką turėčiau sakyti?

Ji žengtelėjo du žingsnius manęs link, puolė ant krūtinės, daužė ją kumščiais, įsitvėrė į mane. Dabar jau galėjau laikyti ją apkabinęs. Jos pečiai krūpčiojo, kakta bilsnojo man į krūtinę. Paskui giliai atsiduso ir įsikniaubė mano glėbyje.

— Pusryčiausime? — paklausė atšlydama. — O Dieve, berneliuk, kaip tu atrodai!

Ji atnešė šlapią rankšluostį, nušluostė man burną ir smakrą.

— Ir marškiniai visi kruvini.

Ji nuvilko man marškinius, paskui kelnes, nusirengė pati ir mudu mylėjomės.

— Kas, tiesą sakant, nutiko? Kodėl tu taip įnirtai? — paklausiau.

Gulėjome greta vienas kito, tokie pasisotinę ir romūs, kad maniau, jog dabar viskas paaiškės.

— Kas nutiko, kas nutiko — kaip kvailai kaskart klausinėji. Negali paprasčiausiai taip imti ir išeiti.

— Bet juk parašiau tau raštelį...

— Raštelį?

Atsisėdau. Ten, kur ant naktinio stalelio buvau padėjęs raštelį, jo nebebuvo. Pakilau, apieškojau aplink naktinį stalelį ir po juo, palovyje, lovoje. Neradau.

— Nesuprantu. Parašiau tau raštelį, kad išėjau atnešti pusryčių ir kad tuoj grįšiu*.

— Tikrai? Nematau jokio raštelio.

— Tu netiki manimi?

— Norėčiau tikėti, bet nematau jokio raštelio.

Daugiau nebesiginčijome. Gal įsisuko vėjo gūsis, pagriebė raštelį ir kažin kur nunešė? Ar viskas buvo tik nesusipratimas — jos pyktis, mano prakirsta lūpa jos išburkęs veidas, mano bejėgiškumas?