Бернхард Шлинк - Skaitovas

Turėjau susiimti, kad nepravirkčiau. Kai po kurio laiko kalėjimo viršininkė klausiamai žvilgtelėjo į mane, linktelėjau ir ji Hanos veidą vėl užklojo drobule. XI

Kol atlikau Hanos pavedimą, atėjo ruduo. Duktė gyveno Niujorke. Vykdamas į suvažiavimą Bostone pasinaudojau proga perduoti jai pinigus: taupomojoje kasoje laikytų pinigų čekį ir dėžutę nuo arbatos su grynaisiais. Jai parašiau, prisistatydamas teisės istoriku ir paminėdamas procesą. Parašiau būsiąs dėkingas galėdamas su ja pasikalbėti. Ji pakvietė mane arbatos.

Iš Bostono į Niujorką važiavau traukiniu. Miškai puikavosi ruda, geltona, oranžine, raudonai ruda spalva, liepsnojo žėrėjo klevų raudoniu. Prisiminiau Hanos vienutėje matytus rudens vaizdelius. Pavargęs nuo ratų dundėjimo ir vagono sūpavimo, sapnavau, kad gyvenu su Hana name, stovinčiame rudeniškai margose kalvose, per kurias riedėjo traukinys. Sapne Hana buvo vyresnė nei tuomet, kai su ja susipažinau ir jaunesnė nei tuomet, kai vėl ją pamačiau, vyresnė už mane, gražesnė nei anksčiau, su amžiumi dar atsainesnių judesių, dar laisviau besijaučianti savo kūne. Regėjau ją išlipančią iš automobilio, imančią į glėbį pirkinių krepšius ir einančią per sodą į namą, mačiau ją dedančią krepšius ir kopiančią prieš mane laiptais. Hanos ilgėjausi taip smarkiai, kad net skaudėjo. Priešinausi ilgesiui, spyriausi sakydamas sau, kad jis prasilenkia su mano ir Hanos, su mūsų amžiaus, su mūsų gyvenimo aplinkybių realybe. Kaip galėjo Hana, kuri nemokėjo angliškai, gyventi Amerikoje? O ir automobilio ji nevairavo.

Pabudau ir vėl suvokiau, kad Hana mirusi. Supratau, kad ilgesys įsikūnijo joje, nors buvo skirtas ne jai. Tai buvo ilgesys pareiti į namus.

Duktė gyveno Niujorke, nedidelėje gatvelėje netoli Centrinio parko. Abipus gatvės stovėjo išsirikiavę seni tamsaus smiltainio namai, su to paties tamsaus smiltainio laiptais, vedančiais į antrąjį aukštą. Tai gatvės vaizdui teikė griežtumo: namas į namą, beveik vienodi fasadai, laiptai į laiptus, neseniai vienodais atstumais pasodinti medžiai su retais geltonais lapais ant plonų šakelių.

Duktė dengė stalą arbatai priešais didelius langus, išeinančius į mažus keturių gretimų namų sodelius, kurių vieni žaliavo ir margavo, o kiti tebuvo tik sendaikčių sankaupa. Kai susėdome, buvo įpilta arbata, įbertas ir išmaišytas cukrus, ji perėjo nuo anglų kalbos, kuria su manimi pasisveikino, prie vokiečių.

— Kas jus atvedė pas mane?

Ji klausė nei maloniai, nei nemaloniai; tonas buvo nepaprastai dalykiškas. Viskas joje atrodė dalykiška — laikysena, gestai, drabužiai. Veidas buvo keistai nenusakomo amžiaus. Taip atrodo veidai po plastinių operacijų. O gal jis buvo sustingęs nuo patirtos kančios. Veltui bandžiau prisiminti, kaip atrodė jos veidas per procesą.

Papasakojau apie Hanos mirtį ir jos pavedimą.

— Kodėl man?

— Spėju, todėl, kad jūs vienintelė išgyvenote.

— Ką man su tuo veikti?

— Ką manote esant prasminga.

— Ir tokiu būdu suteikti poniai Šmic nuodėmių atleidimą?

Iš pradžių norėjau prieštarauti, bet Hana iš tikrųjų reikalavo daug. Kalėjimo metai turėjo tapti ne tik jai skirta atgaila; Hana norėjo pati juos įprasminti ir dar norėjo, kad tas įprasminimas būtų pripažintas. Taip ir pasakiau.

Ji papurtė galvą. Nesupratau, ar ji neigia mano aiškinimą, ar atsisako įvertinti Hanos poelgį.

— Ar negalėtumėte jos įvertinti, nesuteikdama nuodėmių atleidimo?

Ji nusijuokė.

— Jums ji patinka, ar ne? Kokie, beje, buvo judviejų santykiai?

Minutėlę patylėjau.

— Buvau jos skaitovas. Tai prasidėjo, kai buvau penkiolikos, tęsėsi ir vėliau, jai sėdint kalėjime.

— Kaip jus...

— Aš siuntinėjau jai kasetes. Ponia Šmic beveik visą gyvenimą buvo beraštė; tik kalėjime ji išmoko skaityti ir rašyti.

— Kodėl jūs visa tai darėte?

— Tarp mudviejų, kai man buvo penkiolika, buvo artimi santykiai.

— Turite galvoje, kartu miegodavote?

— Taip.

— Kokia brutali buvo ta moteris. Kaip jūs pakėlėte tai, kad ji su jumis, penkiolikmečiu... Ne, jūs pats sakėte, kad vėl ėmėte jai skaityti, kai ji buvo kalėjime. Ar buvote kuomet vedęs?

Linktelėjau.

— Ir santuoka buvo trumpa ir nelaiminga, jūs daugiau nebevedėte, o vaikas, jei jį turėjote, dabar internate.

— Taip atsitinka tūkstančiams porų; ponia Šmic čia niekuo dėta.

— Ar jus, jei paskutiniais metais palaikėte ryšius su ja, nebuvo kada apėmusi nuojauta, kad ji suprato, ką jums yra padariusi?

Gūžtelėjau pečiais.

— Šiaip ar taip, ji suprato ką padariusi kitoms stovykloje ir žygiuojant. Ji man ne tik apie tai kalbėjo, bet paskutiniais kalėjimo metais intensyviai tuo domėjosi.

Persakiau, ką man buvo pasakojusi kalėjimo viršininkė.

Ji atsistojo ir dideliais žingsniais ėmė vaikštinėti po kambarį pirmyn atgal.

— Kokia toji pinigų suma?

Nuėjau į prieškambarį, kur buvau palikęs savo krepšį ir sugrįžau nešinas čekiu ir! dėžute nuo arbatos.

— Štai.

Ji pažvelgė į čekį ir padėjo ant stalo. Paskui atidarė arbatos dėžutę, išėmė iš jos pinigus, vėl uždarė ir laikė rankoje, įsmeigusi į ją žvilgsnį.

— Būdama maža turėjau dėželę nuo arbatos savo lobiams susidėti. Ne tokią kaip ši, nors jau ir tada būdavo tokių dėžučių arbatai, bet tokią su kiriliškais rašmenimis, ir ne įspaudžiamu, bet uždedamu dangteliu. Ją išsaugojau net iki koncentracijos stovyklos, o ten vieną dieną dėželę iš manęs pavogė.

— Kas joje buvo?

— Ko tik nebuvo. Mūsų pudelio plaukų sruogelė, bilietai į operą, į kurią mane buvo nusivedęs tėtis, žiedas, kažkur laimėtas, o gal rastas kokioje pakuotėje. Dėželė buvo pavogta ne dėl turinio. Pati dėžutė ir jos paskirtis stovykloje buvo didelė vertybė.

Ji pastatė dėželę ant čekio.

— Gal galit pasiūlyti, kaip panaudoti pinigus? Panaudoti juos tam, kas kažkaip susiję su holokaustu, man iš tiesų atrodytų lyg absoliucija, kurios suteikti nei noriu, nei galiu.

— Beraščiams, norintiems išmokti skaityti ir rašyti. Čia tikriausiai yra tokių visuomeninių fondų, sąjungų ar draugijų, kurioms galima būtų perduoti pinigus.

— Tikrai yra.

Ji mąstė.

— Ar yra ir tokios paskirties žydų draugijų?

— Galite būti tikras, jei egzistuoja kokios nors draugijos, tai egzistuoja ir atitinkamos žydų draugijos. Žinoma, neraštingumas nėra būtent žydų problema.

Čekius ir pinigus ji pastūmė mano pusėn.

— Padarykime taip. Išsiaiškinkite, kokių yra tos paskirties žydų įstaigų čia arba Vokietijoje, ir perveskite pinigus į sąskaitą tos įstaigos, kuri jums atrodys patikimiausia. Galite, — ji nusijuokė, — jei pripažinimas taip svarbu, pinigus pervesti ponios Šmic vardu.

Ji vėl paėmė į ranką dėžutę.

— Sau pasilaikysiu dėžutę. XII

Praėjo dešimt metų. Pirmaisiais metais po Hanos mirties mane kankino senieji klausimai, ar aš jos išsižadėjau ir ją išdaviau, ar likau jai ką skolingas, ar esu kaltas, kad ją mylėjau, ar turėjau ir kaip turėjau jos išsižadėti, nuo jos atsiplėšti. Kartais klausdavau savęs, ar ne aš kaltas dėl jos mirties. O kartais pykdavau ant jos ir už tai, ką ji man padarė. Kol pyktis nuslūgdavo, o klausimai nebeatrodydavo svarbūs. Ką padariau, ko nepadariau ir ką ji man padarė — būtent tai ir yra mano gyvenimas.

Parašyti mudviejų su Hana istoriją nusprendžiau netrukus po jos mirties. Nuo to laiko mūsų istoriją mintyse rašiau daug kartų, kaskart kiek kitaip, kaskart su naujais vaizdais, veiksmų ir minčių nuotrupomis. Taigi šalia parašytos versijos yra dar daug kitų. Laiduoti už tai, kad parašytoji yra teisinga, galiu tuo, jog parašiau ją, o ne kitas. Parašytoji versija prašėsi parašoma, o kitos — ne.