Бернхард Шлинк - Skaitovas

Pasislinkau arčiau. Pastebėjau, kad pirma ją nuvyliau, norėjau dabar būti geresnis ir ištaisyti padėtį.

— Džiaugiuosi, kad išeini.

— Tikrai?

— Taip, ir džiaugiuosi, kad būsi netoliese.

Papasakojau jai apie butą ir darbą, kuriuos jai suradau, apie kultūrines ir socialines to miesto rajono programas, apie miesto biblioteką.

— Ar daug skaitai?

— Šiek tiek. Man gražiau, kai kas balsiai paskaito. — Ji pažvelgė į mane. — Su tuo dabar baigta, ar ne?

— Kodėl turėtų būti baigta?

Bet negalėjau įsivaizduoti savęs nei toliau įrašinėjančio jai kasetes, nei su ja susitinkančio ir jai skaitančio.

— Taip džiaugiausi ir žavėjausi tavimi, kad išmokai skaityti, O kokius gražius laiškus man rašei!

Tai buvo tiesa; žavėjausi ja ir džiaugiausi, kad ji skaitė ir man rašė. Bet jaučiau, koks menkas buvo mano žavėjimasis ir džiaugsmas, palyginti su tomis pastangomis, kurias jai teko įdėti, kad išmoktų skaityti bei rašyti, koks pasigailėtinas, jei net nesugebėjau prisiversti jai atsakyti, ją aplankyti, su ja kalbėtis. Hanai paskyriau nedidukę nišą, kuri man buvo svarbi, kuri man šį tą reiškė ir dėl kurios šį tą dariau, bet tik nišą, o ne vietą savajame gyvenime.

Bet kodėl būčiau turėjęs palikti jai vietos savo gyvenime? Pasipiktinau sąžinės priekaištais, apnikusiais mane, pagalvojus, jog pasitenkinau vien skirdamas jai nišą.

— Ar tu, beje, iki teismo proceso niekada nesusimąstydavai apie tuos dalykus, kurie buvo nagrinėjami per procesą? Turiu galvoje, ar nesusimąstydavai apie tai mums būnant drauge, kai tau balsiai skaitydavau?

— Ar tau tai taip svarbu?

Bet ji nelaukė atsakymo:

— Visada jaučiau, kad manęs vis tiek niekas nesupranta, kad niekas nežino, kas aš esu ir kaip į visa tai įsipainiojau. Žinai, kai niekas tavęs nesupranta, tai niekas ir negali reikalauti iš tavęs ataskaitos. Ir teismas negalėjo iš manęs jos reikalauti. O mirusiosios gali. Jos supranta. Kad pareikalautų ataskaitos, nebūtinai reikia dalyvauti teisme, bet jei jos jame buvo, ypač gerai mane suprato. Čia, kalėjime, jos dažnai būdavo su manimi. Ateidavo kasnakt, norėdavau to ar nenorėdavau. Prieš procesą dar galėdavau, jas, panorėjusias ateiti, nuvyti.

Ji palaukė, gal ką į tai atsakysiu, bet man niekas neatėjo į galvą. Iš pradžių norėjau pasakyti, kad ir aš negaliu nuvyti. Bet tai buvo netiesa; nuvyti galima ir pastatant į nišą.

— Ar esi vedęs?

— Buvau. Su Gertrūda išsiskyrėme jau seniai, o mudviejų dukra gyvena internate; tikiuosi, kad paskutinius mokyklinius metus ji ten neliks ir norės persikelti pas mane.

Dabar aš patylėjau, laukdamas, ar ji ko nepasakys, nepaklaus. Bet ji tylėjo.

— Tai kitą savaitę tave pasitiksiu išeinančią, taip?

— Taip.

— Visiškai tyliai, ar galima kiek triukšmingiau ir linksmiau?

— Visiškai tyliai.

— Gerai, pasitiksiu tave visiškai tyliai, be muzikos ir šampano.

Atsistojau. Pakilo ir ji. Žiūrėjome vienas į kitą. Du kartus nuaidėjo skambutis, kitos moterys jau buvo suėjusios į pastatą. Ji vėl žvilgsniu tyrinėjo mano veidą. Apkabinau ją, bet apglėbus pojūtis buvo ne toks, koks turėjo būti.

— Sėkmės tau, berneliuk.

— Ir tau.

Taip mudu atsisveikinome, dar prieš išsiskirdami pastato viduje. IX

Kitą savaitę buvau ypač užsiėmęs. Nebeprisimenu, ar mane spaudė pranešimo, kurį ruošiau terminai, ar paprasčiausiai buvo apėmusi darbo ir sėkmės karštinė.

Idėja, kurią pasirinkau rengdamas pranešimą, buvo niekam tikusi. Kai norėjau įsitikinti jos teisingumu, ten, kur tikėjausi rasiąs prasmę ir dėsningumą, susidūriau su vienu atsitiktinumu po kito. Užuot su tuo susitaikęs, ieškojau toliau, paskubomis, su įniršiu ir baime, tarsi nuo to, ar mano mintis pasitvirtins, gali atsiliepti ir tikrovei, buvau pasiruošęs iškreipti, išpūsti, sumenkinti duomenis. Mane apėmė keistas nerimas; vėlai atsigulęs užmigdavau, bet po kelių valandų išlakstydavo visi miegai, galiausiai nuspręsdavau keltis ir skaityti ar rašyti toliau.

Dariau ir tai, ką derėjo atlikti ruošiantis Hanos paleidimui iš kalėjimo. Apstačiau Hanos butą Ikea baldais ir keliais senesniais daiktais, pranešiau siuvėjui graikui apie Haną ir surinkau naujausią informaciją apie socialines paslaugas bei lavinimosi galimybes. Nupirkau maisto atsargų, sustačiau į lentyną knygas ir sukabinau paveikslus. Pakviečiau sodininką, prižiūrintį nedidelį sodelį, kuris supo priešais gyvenamąjį kambarį esančią terasą. Visus tuos darbus dariau taip pat keistai skubėdamas ir įnirtęs; man visko buvo per daug.

Bet rūpesčiai man kaip tik ir pravertė, kad nereikėtų galvoti apie apsilankymą pas Haną. Tik kartais, kai vairuodavau automobilį, pavargęs sėdėdavau prie rašomojo stalo, nemiegodamas gulėdavau lovoje ar būdavau Hanos bute, užvaldydavo mintys ir atgydavo prisiminimai. Matydavau ją, sėdinčią ant suolelio ir žiūrinčią į mane, matydavau ją baseine, atgręžusią į mane veidą, ir mane vėl apnikdavo jausmas, kad ją išdaviau ir esu jai nusikaltęs. Vėl imdavau piktintis tuo jausmu ir kaltinti Haną, man atrodė, kad ji pigiai ir lengvai išpirko savąją kaltę. Ar tik mirusiųjų reikalas reikalauti ataskaitos, kaltę ir atgailą išperkant vien neramiu miegu ir slogiais sapnais — o kaipgi tada gyvieji? Bet turėjau galvoje ne gyvuosius, o save. Ar aš neturėjau teisės reikalauti iš jos ataskaitos? Kaipgi aš?

Išvakarėse, prieš ją pasitikdamas, paskambinau į kalėjimą. Pirmiausiai kalbėjausi su kalėjimo viršininke.

— Truputėlį nervinuosi. Žinote, šiaip jau pas mus įprasta po tokio ilgo buvimo paleidžiant žmogų į laisvę prieš tai leisti jam pabūti laisvėje kelias valandas ar dienas. Ponia Šmic šito atsisakė. Jai rytoj bus nelengva.

Mane sujungė su Hana.

— Apgalvok, ką rytoj veiksime. Ar norėsi iš karto vykti į namus, o gal važiuosime kur į mišką ar prie upės.

— Apgalvosiu. Tu vis dar tebemėgsti viską iš anksto apgalvoti, ar ne?

Tai mane sunervino. Širsdavau, kai draugės man kartais sakydavo, kad aš nepakankamai spontaniškas, veikiu vadovaudamasis labiau galva nei pilvu.

Mano tylėjimą ji suprato kaip susierzinimą ir nusijuokė.

— Nepyk, berneliuk, nenorėjau įžeisti.

Vėl susitikdamas su Hana, pamačiau ant suolelio sėdinčią seną moterį. Ji atrodė ir kvepėjo kaip sena moteris. Visiškai nebuvau atkreipęs dėmesio į jos balsą. Jis išliko toks pat jaunas. X

Kitą rytą Hana mirė. Ji pasikorė auštant.

Kai atvykau, buvau palydėtas pas kalėjimo viršininkę. Ją mačiau pirmą kartą — maža, laiba rusvaplaukė moteris su akiniais. Ji atrodė neišvaizdi, kol neprakalbo įtaigiai ir šiltai, buvo griežto žvilgsnio ir energingų rankų judesių. Ji paklausė apie vakarykštį telefoninį pokalbį ir įvykusį prieš savaitę susitikimą. Gal aš ką nujautęs, dėl ko nuogąstavęs. Atsakiau neigiamai. Nebuvo jokios nuojautos ar nuogąstavimų, kurių būčiau nenorėjęs pripažinti.

— Iš kur jūs pažįstami?

— Gyvenome netoliese.

Ji tiriamai į mane pasižiūrėjo ir aš pajutau, jog privalau pasakyti daugiau.

— Mes gyvenome netoliese, susipažinome ir susidraugavome. Paskui būdamas jaunas studentas dalyvavau teismo procese, kuriame ji buvo nuteista.

— Kodėl siuntinėjote poniai Šmic kasetes?

Tylėjau.

— Žinojote, kad ji beraštė, ar ne? Iš kur jūs tai žinojote?

Gūžtelėjau pečiais. Nesupratau, kodėl jai turi rūpėti mudviejų su Hana istorija. Ašaros spaudė krūtinę ir smaugė gerklę, bijojau neprakalbėsiąs. Nesinorėjo pravirkti jai matant.

Ji tikriausiai pamatė, kaip jaučiuosi.