Бернхард Шлинк - Skaitovas

Niekada Hanai nerašiau. Bet vis jai skaitydavau. Siuntinėdavau jai kasetes ir iš Amerikos, gyvendamas ten vienerius metus. Kai būdavau išvykęs atostogauti ar turėdavau ypač daug darbo, užtrukdavo ilgiau, kol įrašydavau naują kasetę. Nebuvau nusistatęs reguliarumo, siųsdavau kasetes tai kas savaitę, tai kas dvi, o kartais kas tris ar keturias. Man buvo nesvarbu, kad dabar mano kasetės Hanai išmokus skaityti gali būti nebereikalingos. Tegul dar ir paskaito. Balsiai skaityti buvo mano būdas kalbėti jai, kalbėtis su ja.

Išsaugojau visas Hanos žinutes. Rašysena keičiasi. Pirmiausiai ji priverčia raides rikiuotis, kad jos būtų vienodai pasvirusios, kad būtų vienodas jų aukštis ir plotis. Su tuo susidorojusi, rašysena gali tapti laisvesnė ir tvirtesnė. Tolygi ji niekada nebus. Bet Hanos rašysena įgauna šiek tiek ano griežto grožio, kuriuo pasižymi retai kada gyvenime rašančių senų žmonių rašysena. VII

Tada nė nepagalvodavau, kad Hana vieną dieną gali būti išleista į laisvę. Pasikeitimas žinutėmis ir kasetėmis buvo toks įprastas ir bičiuliškas, o Hana — man tokia artima ir kartu tolima, kad, mano požiūriu, ši nieko neįpareigojanti padėtis galėjo tęstis nenumatytą laiką. Žinau, tai buvo man paranku ir egoistiška.

Paskui atėjo kalėjimo viršininkės laiškas.

„Jau daugelį metų Jus su ponia Šmic susirašinėjate. Tai vienintelis ponios Šmic ryšys su išoriniu pasauliu, todėl kreipiuosi į Jus, nors nežinau, kiek esate artimi, kas Jūs — jos giminaitis ar draugas.

Kitais metais ponia Šmic vėl pateiks malonės prašymą ir, manau, kad malonės komisija jį patenkins. Paskui ji netrukus bus išleista į laisvę, išleista po aštuoniolikos metų įkalinimo. Suprantama, galime parūpinti ar bandyti parūpinti jai būstą ir darbą; surasti darbą jos amžiaus moteriai bus nelengva, nors ji visiškai sveika ir mūsų siuvykloje mikliai darbuojasi. Bet būtų geriau, jei tuo pasirūpintų giminaičiai ar draugai, kad jie būtų šalia jos išleidus ją iš kalėjimo, ją lydėtų ir paremtų. Jūs neįsivaizduojate, koks vienišas ir bejėgis pasijunta žmogus laisvėje praleidęs kalėjime aštuoniolika metų.

Ponia Šmic gana neblogai sugeba savimi pasirūpinti ir išsiverčia savomis jėgomis. Pakaktų ir to, jei surastumėte nedidelį butelį ir darbą, galėtumėte pirmomis savaitėmis bei mėnesiais ją retsykiais aplankyti ir kur pasikviesti, pasirūpintumėte, kad ji sužinotų apie bažnytinės bendruomenės, liaudies universiteto, šeimos lavinimo centrų ir pan. siūlomą pagalbą. Be to, po aštuoniolikos metų nelengva pirmą kartą išeiti į miestą, parduotuvę, kreiptis į oficialias įstaigas, lankytis restorane. Su palyda lengviau.

Pastebėjau, jog ponios Šmic nelankote. Jei būtumėte lankęs, tada Jums nebūčiau rašiusi, bet jums apsilankius būčiau pakvietusi pasikalbėti. Dabar nėra kitos išeities, kaip prieš išleidžiant ją aplankyti. Ta proga prašyčiau trumpam užsukti ir pas mane“.

Laiškas baigėsi širdingais linkėjimais, kurie, manau, ne tiek buvo skiriami man, kiek liudijo nuoširdų kalėjimo viršininkės susirūpinimą Hanos reikalais. Buvau jau girdėjęs apie tą moterį; jos vadovaujama įstaiga buvo laikoma neeilinė ir jos nuomonės buvo paisoma, sprendžiant bausmių vykdymo reformą. Man jos laiškas patiko.

Nepatiko tai, kas manęs laukė. Žinoma, turėjau pasirūpinti darbu ir būstu, taip ir padariau. Draugai, kurie turėjo įrengtą atskirą butą nuosavame name ir kuriuo nei naudojosi, nei nuomojo, sutiko už nedidelį mokestį perleisti jį Hanai. Siuvėjas graikas, pas kurį kartais taisydavausi drabužius, apsiėmė Hanai parūpinti darbo, nes kartu su juo siuvykloje dirbusi sesuo išvyko atgal į Graikiją. Surinkti informaciją apie bažnytinių ir pasaulietinių institucijų socialines ir švietimo paslaugas pasistengiau daug anksčiau, nei to galėjo prireikti Hanai. Bet apsilankymą pas Haną vis atidėliojau.

Būtent dėl to, kad ji buvo tokia neįpareigojančiai man artima ir kartu tolima, nenorėjau jos lankyti. Man atrodė, jog būti tuo, kuo man buvo, ji gali tik per realų atstumą. Bijojau, kad mažas, lengvas, jaukus žinučių ir kasečių pasaulis yra per daug dirbtinis ir pažeidžiamas, kad pajėgtų atlaikyti realų artumą. Kaip galėjome susitikti akis į akį, nesužadindami viso to, kas buvo tarp mūsų.

Man taip ir nepasirodžius kalėjime, praėjo metai. Iš kalėjimo viršininkės ilgai negavau jokių žinių; į laišką, kuriame pranešiau apie Hanai surastą butą ir darbą, atsakymo nesulaukiau. Ji, matyt, tikėjosi su manimi pasikalbėti, kai atvyksiu aplankyti Hanos. Viršininkė negalėjo žinoti, kad tą apsilankymą ne tik atidėliojau, bet ir jo vengiau. Galiausiai buvo priimtas sprendimas Hanai suteikti malonę bei išleisti ją į laisvę ir kalėjimo viršininkė man paskambino. Gal aš galįs dabar atvykti? Po savaitės Hana išeisianti. VIII

Kitą sekmadienį atvykau pas ją. Tai buvo mano pirmasis apsilankymas kalėjime. Prie įėjimo mane patikrino, beeinant daugybę durų atrakinėjo ir vėl užrakinėjo. Bet pastatas buvo naujas ir šviesus, viduje durys nerakinamos ir moterys galėjo laisvai vaikštinėti. Koridoriaus gale vienerios durys vedė į lauką, nedidelę pilną kalinių pievelę su joje augančiais medžiais ir suoleliais. Ieškodamas apsidairiau. Prižiūrėtoja, lydėjusi mane, parodė į netoliese, kaštono šešėlyje, stovintį suolelį.

Hana? Ta moteris ant suolelio — Hana? Žili plaukai, gilios vertikalios raukšlės ant kaktos, skruostų, apie burną ir dramblotas kūnas. Ji buvo apsirengusi ankštoka, per krūtinę, pilvą ir šlaunis aptempta melsva suknele. Ant kelių rankose ji laikė knygą. Hana neskaitė. Per skaitymui skirtų akinių viršų ji žvelgė į moterį, kuri lesino keletą žvirblių berdama duonos trupinėlius. Paskui ji pasijuto stebima ir atgręžė į mane veidą.

Jos veide įžvelgiau laukimą, mačiau, kaip jis nušvito džiaugsmu mane pažinus, mačiau jos akis, tyrinėjančias mano veidą, kai artinausi jos link, mačiau ieškančias, klausiančias, neramias, įskaudintas akis, mačiau kaip jos veidas užgeso. Kai prisiartinau, ji nusišypsojo malonia pavargusia šypsena.

— Tu užaugai, berneliuk.

Prisėdau šalia, ji paėmė mano ranką.

Anksčiau man ypač patikdavo jos kvapas. Ji visuomet kvepėdavo šviežumu: šviežiai nupraustu kūnu, šviežiais baltiniais, šviežiu prakaitu arba šviežia meile. Kartais ji naudodavo kvepalus, nežinau kokius, bet ir jų aromatas buvo šviežesnis nei visų kitų kvepalų. Po šiais šviežiais kvapais visuomet buvo ir kitas — sunkus, slopus, aitrus kvapas. Dažnai ją uostinėdavau kaip koks smalsus žvėris, pradėdavau nuo kaklo ir pečių, kurie kvepėjo ką tik nupraustu kūnu, traukiau į save šviežią tarpkrūčio prakaito kvapą, pažastyse sumišusiu su kitu kvapu. Beveik išgrynintą tą sunkų, slopų kvapą aptikdavau ant liemens ir pilvo, o tarp kojų jis turėjo kažkokį vaisių atspalvį, kuris mane jaudino, apuostydavau ir jos kojas bei pėdas, šlaunis — čia tas sunkus kvapas išsisklaidydavo — pakinklius, vėl aptikdamas lengvą šviežio prakaito kvapą, pėdas, atsiduodančias muilu, batų oda ar nuovargiu. Nugara ir rankos jokio ypatingo kvapo neskleidė, niekuo nekvepėjo ir visgi kvepėjo ja, o delnai skleidė dienos ir darbo kvapą; bilietų spaustuvinių dažų, žnyplelių metalo, svogūnų arba spirgintų riebalų, skalbiamojo šarmo arba įkaitusios laidynės kvapą. Numazgotos rankos iš pradžių būna bekvapės. Bet muilas tik prislopina kvapus ir po valandėlės jie vėl atgyja, silpni, susilydę į vieną dienos ir darbo kvapą, dienos ir darbo pabaigos, vakaro, grįžimo namo ir buvimo namie kvapą.

Sėdėjau greta Hanos ir užuodžiau seną moterį. Nežinau, koks turi būti tas kvapas, žinomas man bendraujant su senelėmis ir senomis tetulėmis, senelių namų kambariuose bei koridoriuose jis tvyro lyg prakeiksmas. Hana buvo dar per jauna.