Бернхард Шлинк - Skaitovas

Tuo metu vėl skaičiau „Odisėją“, pirmą kartą skaitytą mokykloje ir išlikusią atmintyje kaip istoriją apie grįžimą namo. Bet tai nėra istorija apie grįžimą namo. Kaip būtų galėję graikai, kurie žinojo, kad dusyk į tą pačią upę negalima įbristi, tikėti grįžimu namo. Odisėjas grįžta namo ne tam, kad liktų, o tam, kad vėl leistųsi į kelionę. „Odisėja“ yra istorija judėjimo, nukreipto į tikslą ir kartu betikslio, sėkmingo ir bevaisio. Argi ne kitokia ir teisės istorija?! V

Pradėjau nuo „Odisėjos“. Ją skaičiau po skyrybų su Gertrūda. Ilgą laiką naktimis užmigdavau tik kelioms valandoms; paskui gulėdavau nemiegodamas, o kai uždegdavau šviesą ir paimdavau į rankas knygą, akys sulipdavo. Padėjus knygą į šalį ir užgesinus šviesą, miegai vėl išlakstydavo. Taigi ėmiau skaityti balsiai. Taip akys nesimerkdavo. O kadangi painiose, prisiminimų ir sapnų persmelktose, kankinamai ratu besisukančiose, pusiaumiegėse mintyse apie santuoką, dukrą ir mano gyvenimą visą laiką dominuodavo Hana, tai skaičiau Hanai. Skaičiau Hanai, {rašinėdamas į kasetes.

Kol prisiruošiau išsiųsti kasetes, praėjo daug mėnesių. Iš pradžių nenorėjau siųsti dalimis ir laukiau, ko įrašysiu visą „Odisėją“. Paskui suabejojau, ar „Odisėja“ bus Hanai pakankamai įdomi, ir įrašiau tai, ką skaičiau po „Odisėjos“: Schnitzlerio noveles ir Čechovą. Vėliau vis delsiau skambinti į teismą, kuris Haną buvo nuteisęs, ketindamas sužinoti, kur ji atlieka bausmę. Pagaliau turėjau viską — Hanos kalėjimo, esančio netoli to miesto, kuriame vyko procesas ir per kurį ji buvo nuteista, adresą, garso grotuvą ir kasetes, numeruotas pradedant Čechovu, Schnitzleriu ir baigiant Homeru. Galų gale siuntinį su grotuvu ir kasetėmis išsiunčiau.

Neseniai radau sąsiuvinį, kuriame žymėdavausi, ką visus tuos metus Hanai įrašinėdavau į kasetes. Aiškiai matyti, kad pirmieji dvylika pavadinimų įrašyti vienu metu; aš tikriausiai pradžioje puoliau skaityti ir tik vėliau pastebėjau, jog be užrašų neprisiminsiu, ką jau esu skaitęs. Prie vėliau įrašytų pavadinimų kartais yra pažymėta data, kartais nėra, bet ir be datų žinau, kad pirmą siuntinį Hanai pasiunčiau aštuntais, o paskutinį — aštuonioliktais jos įkalinimo metais. Aštuonioliktais metais buvo patenkintas jos malonės prašymas.

Paskui skaičiau Hanai tai, ką pačiam tuo metu norėjosi skaityti. Pradžioje, balsiai skaitant „Odisėją“, man nesisekė susikaupti skaitomam dalykui taip, kaip skaitant patylomis. Paskui ėjosi sklandžiai. Skaitymas balsu turėjo trūkumą — užimdavo daugiau laiko, bet už tai perskaityti dalykai ilgiau išlikdavo atmintyje. Dar ir šiandien daug ką labai aiškiai prisimenu.

Balsiai skaičiau ir man jau žinomas bei mėgstamas knygas. Taip Hana gavo išgirsti daug Keilerio ir Fontanes, Heines ir Morikes kūrinių. Ilgą laiką nesiryžau imtis skaityti eilėraščių, bet ilgainiui tai ėmė man labai patikti, atmintinai išmokau nemažai balsiai skaitytų eilėraščių. Dar ir šiandien galiu juos padeklamuoti.

Sąsiuvinyje surašyti kūriniai liudija apie didelį pasikliovimą ankstesniuoju visuomenės švietimu. Neprisimenu, kad būčiau kada kėlęs sau klausimą, ar man nevertėtų po Kafkos, Frischo, Johnsono, Bachmanno ir Lenzo pereiti prie eksperimentinės literatūros skaitymo, literatūros, kurioje nebeatpažįstu istorijos ir kurios personažai man nepatinka. Man buvo savaime suprantama, kad eksperimentinė literatūra eksperimentuoja su skaitytoju, o to nei man, nei Hanai nereikėjo.

Pradėjęs rašyti pats, Hanai skaitydavau ir savo kūrybą. Padiktuodavau tekstą iš rankraščio, pertvarkydavau mašinraštį ir laukdavau, kol pajusiu, kad dabar kūrinys baigtas. Skaitydamas balsiai pasitikrindavau, ar tikrai taip yra. Jei kas kliūdavo, galėdavau viską perdaryti dar kartą ir ant ankstesnio kasetės įrašo įrašyti naująjį. Bet tai darydavau nenorom. Norėdavau pasitenkinti tuo, kad balsiai perskaityčiau jį. Kūrinys būtų baigtas. Hana tapo toji instancija, dėl kurios dar kartą sutelkdavau visas jėgas, visą kūrybingumą ir kritiko fantaziją. Po to galėdavau rankraštį siųsti į leidyklą.

Į kasetes neįrašinėdavau jokių asmeninių pastabų, nieko Hanos neklausinėdavau, nepasakodavau apie save. Perskaitydavau pavadinimą, autoriaus pavardę ir tekstą. Baigęs skaityti kūrinį, minutėlę luktelėdavau, užversdavau knygą ir nuspausdavau stabdymo klavišą. VI

Ketvirtaisiais mūsų daugiažodžio ir kartu bežodžio bendravimo metais atėjo žinutė: „Berneliuk, paskutinė istorija buvo ypač graži. Ačiū. Hana“.

Popierius buvo liniuotas, iš sąsiuvinio išplėštas ir lygiai nukirptas lapas. Pačiame lapo viršuje esanti žinutė užėmė tris eilutes. Ji buvo parašyta mėlynu tepančiu šratinuku. Hana rašydama smarkiai spaudė; raštas atsispaudė kitoje lapo pusėje. Rašydama adresą ji taip pat sukaupė visas jėgas; jis buvo atsispaudęs abiejose per vidurį perlenkto lapo puselėse.

Iš pirmo žvilgsnio galėjai pamanyti, jog čia vaiko rašysena. Bet vaiko ranka rašytos raidės atrodo negrabios ir bejėgiškos, o čia jos dvelkė jėga. Buvo matyti, kaip sunkiai sekėsi Hanai, sujungiant linijas į raides, o raides — į žodžius. Vaiko ranka linkusi nuslysti tai šen, tai ten, ir ją stengiamasi išlaikyti rašto vėžėse. Hanos ranka vangi ir ją tenka prievarta versti judėti. Linijos, iš kurių formuojamos raidės, kaskart pradedamos brėžti iš naujo, braukiant aukštyn, braukiant žemyn, prieš brėžiant lankelį ar kilpelę. Kiekviena raidė — iškovota iš naujo, skirtingai pasvirusi ar stati, dažnai nevienodo aukščio ir pločio.

Perskaičius žinutę, mane apėmė džiaugsmas, ėmiau triumfuoti. Ji rašo, ji rašo! Visus tuos metus skaičiau viską, ką tik galima buvo rasti apie neraštingumą. Žinojau, koks bejėgis beraštis žmogus, kai tenka atlikti kasdienius darbus, ieškoti kelio ar adreso arba rinktis patiekalą restorane, kaip nedrąsiai jis seka kitų pavyzdžiu arba nusistovėjusia rutina, kiek energijos išeikvoja veltui slėpdamas savo neraštingumą. Analfabetizmas yra žmogaus nebrandumas. Išdrįsusi mokytis skaityti ir rašyti Hana žengė žingsnį iš nebrandumo į brandumą, žinių link.

Paskui ėmiau tyrinėti Hanos raštą ir pamačiau, kiek jėgų ir pastangų jai kainavo rašymas. Didžiavausi ja. Kartu liūdėjau dėl jos, dėl jos pavėluoto ir nenusisekusio gyvenimo, apskritai dėl visko, kas gyvenime ateina pavėluotai arba nenusiseka. Galvojau sau, jei tinkamas laikas praėjo, jeigu žmogus kažko per ilgai delsė, jeigu jam per ilgai kažko buvo atsisakoma duoti, jau per vėlu, net jei galų gale tave tai taip netikėtai užgriūna ir tu priimi tai su džiaugsmu. O gal nebūna per vėlu, gal būna tik vėlu, o vėlu bet kuriuo atveju geriau negu niekada? Nežinau.

Po pirmos žinutės reguliariai ėmė plaukti ir kitos. Visada tai būdavo tik kelios eilutės — padėka, prašymas skaityti ar nebeskaityti to paties autoriaus kūrinių, pastaba dėl autoriaus, eilėraščio, istorijos ar romano veikėjo, pastebėjimas iš kalėjimo. „Kieme jau žydi forzitijos“ arba „man patinka, kad šią vasarą taip daug būna audrų“, arba „pro langą matau, kaip būriuojasi paukščiai, ruošdamiesi skristi į pietus“. Dažnai tik po Hanos žinučių atkreipdavau dėmesį į forzitijas, vasarines audras ar besibūriuojančius paukščius. Jos pastabos apie literatūrą dažnai būdavo stebėtinai taiklios. „Schnitzleris loja, Stefanui Zweigui atšipo dantys“ arba „Kelleriui reikia moters“, arba „Goethes eilėraščiai — lyg nedideli paveikslai dailiuose rėmeliuose“, arba „Lenzas tikriausiai naudojasi rašomąja mašinėle“. Kadangi apie autorius Hana nieko nežinojo, įsivaizdavo juos esant savo amžininkus, išskyrus kai kuriuos akivaizdžius atvejus. Buvau apstulbęs, kiek daug ankstesnių laikų literatūros galima skaityti tarsi šiuolaikinę, o kas nežino istorijos, iš tiesų ankstesnių laikų gyvenimo realijas gali paprasčiausiai palaikyti kitų kraštų dabarties realijomis.