Бернхард Шлинк - Skaitovas

Man besiruošiant antrajam valstybiniam egzaminui, mirė profesorius, rengęs seminarą apie koncentracijos stovyklas. Gertrūda laikraštyje pamatė pranešimą apie jo mirtį. Laidotuvės vyko Kalno kapinėse. Ar aš nenorįs nueiti?

Aš nenorėjau. Laidotuvės buvo numatytos ketvirtadienio popietę, o ketvirtadienį ir penktadienį priešpiet turėjau rašyti egzamino rašomuosius darbus. Be to, mudu su profesoriumi nebuvome labai artimi. Ir dar — nemėgau laidotuvių. Ir dar — nenorėjau, kad man kas primintų procesą.

Bet buvo jau per vėlu. Prisiminimai atgijo ir, kai ketvirtadienį išėjau parašęs egzamino rašomąjį darbą, man atrodė, kad būčiau sutaręs susitikti su praeitimi ir neturėčiau teisės nenueiti.

Važiavau tramvajumi, nors šiaip niekada juo nesinaudodavau. Jau vien tai buvo susitikimas su praeitimi, panašiai kaip sugrįžus į kadais gerai pažįstamą vietovę, dabar neatpažįstamai pasikeitusią. Kai Hana dirbo tramvajų bendrovėje, tramvajai būdavo dviejų arba trijų vagonų su platformomis vagono priekyje ir gale bei laipteliu, ant kurio dar galėdavai užšokti, kai tramvajus imdavo važiuoti, bei per visą jo ilgį nutiesta virve, patraukdamas ją, konduktorius duodavo ženklą važiuoti. Vasarą tramvajai vagonai važinėdavo atviromis platformomis. Konduktorius pardavinėdavo, žymėdavo, tikrindavo bilietus, skelbdavo stotelių pavadinimus, duodavo ženklą važiuoti, akies krašteliu stebėdavo vaikus, besigrūdančius ant platformų, bardavosi su keleiviais, kurie užšokdavo bei nušokdavo nuo laiptelių, ir drausdavo lipti į pilną vagoną. Pasitaikydavo linksmų, sąmojingų, rimtų, nuobodžių ir storžieviškų konduktorių, dažnai nuo konduktoriaus temperamento ar nuotaikos priklausydavo ir atmosfera vagone. Kaip kvaila, kad po nepavykusio bandymo padaryti Hanai staigmeną įlipus į Švecingeno link važiuojantį tramvajų nebedrįsau nutaikyti progos stebėti Hanos kaip konduktorės.

Įlipau į tramvajų be konduktoriaus ir nuvažiavau iki Kalno kapinių. Buvo šalta rudens diena ūkanotu be debesų dangumi ir gelsva nebešildančia saule, į kurią gali žiūrėti ir nuo kurios nepaskausta akys. Teko kiek paklaidžioti, kol suradau kapą, prie kurio turėjo vykti laidojimo ceremonija. Ėjau po aukštais plikais medžiais tarp senų antkapių. Retkarčiais sutikdavau kapinių želdinių prižiūrėtoją ar senutę, nešiną laistytuvu ir sodo žirklėmis. Buvo visiškai tylu ir jau iš tolo išgirdau bažnytinę giesmę, giedamą prie profesoriaus kapo.

Sustojau atokiau ir apžiūrėjau negausų gedinčiųjų būrelį. Akivaizdu, kad kai kurie jų buvo keistuoliai ir vienišiai. Iš kalbų apie profesoriaus gyvenimą ir darbą aiškėjo, kad ir jis buvo ištrūkęs iš visuomenės gniaužtų, dėl to praradęs ryšius su ja, likęs principingas ir todėl tapęs keistuoliu.

Atpažinau vieną seminaro apie koncentracijos stovyklas dalyvį iš anų laikų; jis jau prieš mane buvo išlaikęs valstybinį egzaminą, iš pradžių tapęs advokatu, paskui užeigos šeimininku ir atėjo vilkėdamas ilgu raudonu paltu. Po ceremonijos, pasukus kapinių vartų link, jis mane užkalbino.

— Mes kartu dalyvavome seminare, ar manęs nebeprisimeni?

— Prisimenu.

Paspaudėme vienas kitam rankas.

— Teismo procese visuomet dalyvaudavau trečiadieniais ir kartais tave pavėžėdavau automobiliu. — Jis nusijuokė. — Tu būdavai ten kasdien, kiekvieną dieną ir kas savaitę. Gal dabar pasakysi, kodėl?

Jis žvelgė į mane geranoriškai ir pasalūniškai ir dabar prisiminiau, kaip dar anuomet, per seminarą, įsidėmėjau tą žvilgsnį.

— Mane labai domino procesas.

— Tave labai domino procesas? — Jis vėl nusijuokė. — Procesas ar kaltinamoji, į kurią visą laiką spoksodavai? Ta, visai pakenčiamai atrodanti? Mes vieni kitų klausdavome, kas galėtų judu sieti, bet klausti tavęs nė vienas nedrįso. Tuomet visi buvome baisiai jautrūs ir delikatus. Ar dar pameni...

Jis prisiminė kitą seminaro dalyvį, miknių ar šveplą, daug ir kvailai kalbėdavusį, o mes klausydavomės, gaudydami kiekvieną jo žodį. Paskui jis ėmė pasakoti apie kitus seminaro dalyvius, kokie jie buvę anuomet ir ką jie veikią dabar. Jis pasakojo ir pasakojo. Bet žinojau, kad galiausiai jis vėl paklaus: „Nagi, klok, kas tave siejo su ana kaltinamąja?“

Ir nežinojau, ką turėčiau atsakyti, kaip turėčiau neigti, prisipažinti, išsisukinėti.

Taip priėjome kapinių vartus ir jis tą klausimą uždavė. Iš stotelės kaip tik pajudėjo tramvajus, aš šūktelėjau „iki“ ir nulėkiau, tarsi ketindamas šokti ant laiptelio, bėgau greta tramvajaus ir daužiau delnu į duris. Tuomet nutiko tai, ko nesitikėjau, ko visai nelaukiau. Tramvajus vėl stabtelėjo, durys atsidarė ir aš įlipau. IV

Po teisės praktikos man reikėjo apsispręsti, kokią profesiją pasirinkti. Neskubėjau. Gertrūda išsyk pradėjo teisėjauti, buvo labai užsiėmusi ir mudu džiaugėmės, kad galėjau būti namie ir rūpintis Julija. Kai Gertrūda įveikė darbo pradžios sunkumus, o Julija ėmė lankyti vaikų darželį, turėjau apsispręsti.

Man buvo sunku. Negalėjau įsivaizduoti savęs nė viename tų teisininkų vaidmenų, matytų teismo procese prieš Haną. Kaltinimas man atrodė toks pat groteskiškas, lėkštas kaip ir gynyba, o teisėjo darbas tarp tų lėkštų dalykų buvo apskritai groteskiškiausias. Negalėjau įsivaizduoti savęs ir valdininko poste; būdamas teisės praktikantu dirbau landrate ir jo kabinetai, koridoriai, kvapas bei tarnautojai man pasirodė pilki, sterilūs ir nykūs.

Be šių profesijų teisininkui liko ne toks didelis pasirinkimas ir nežinau, ką būčiau daręs, jei teisės istorijos profesorius nebūtų pasiūlęs dirbti pas jį. Gertrūda sakė, tai esąs bėgimas, bėgimas nuo gyvenimo mesto iššūkio ir atsakomybės, ir ji buvo teisi. Aš bėgau ir man palengvėjo, kad galiu pabėgti. Juk ne visam laikui, sakiau jai ir sau; aš esąs pakankamai jaunas, kad po poros teisės istorijai paaukotų metų dar galėčiau imtis kokios solidžios teisininko profesijos. Bet, pasirodo, tai buvo visam laikui; po pirmo pabėgimo buvo ir antras, kai iš universiteto perėjau dirbti į mokslinių tyrimų įstaigą, ten susiradau nišą, kur galėjau atsidėti savo domėjimuisi teisės istorija, kur man nereikėjo niekieno pagalbos ir kur niekam netrukdžiau.

Betgi bėgdamas ne tik pabėgi, bet ir atbėgi. O praeitis, į kurią atbėgau tapdamas teisės istoriku, buvo ne mažiau gyvybinga už dabartį. Prašalaitis gali klysti manydamas, kad praėjusio gyvenimo įvykius galima tik stebėti, o dabartiniame gyvenime — dalyvauti. Tyrinėti istoriją, vadinasi, tiesti tiltus tarp praeities ir dabarties, stebėti abu krantus ir abiejuose dirbti. Viena mano tyrinėjimo sričių buvo Trečiojo reicho teisė. Čia ypač akivaizdu, kaip praeitis ir dabartis susipina į gyvenimo tikrovę. Bėgimas čia — nėra gilinimasis į praeitį, bet būtent ryžtingas koncentravimasis į dabartį ir ateitį, kuri akla praeities palikimui, kurio žyme visi esame paženklinti ir su ja turime gyventi.

Kartu negaliu nutylėti, kokį pasitenkinimą patyriau, turėdamas galimybę pasinerti į praeities įvykius, kurių reikšmė dabarčiai nėra tokia didelė. Pirmą kartą jį patyriau, kai nagrinėjau švietimo epochos įstatymus ir jų projektus. Jie buvo paremti tikėjimu, kad pasaulyje padėti geros tvarkos pagrindai ir todėl jame įmanoma sukurti gerą tvarką. Džiaugiausi matydamas, kaip paremti tuo tikėjimu tarsi iškilmingi gerosios tvarkos sergėtojai buvo kuriami straipsniai ir jungiami prie įstatymų, kurie turėjo būti gražūs ir grožiu įrodyti savo teisingumą. Ilgai tikėjau, kad, nepaisant siaubingų nesėkmių ir žingsnių atgal, vyksta teisės istorijos pažanga, raida, nukreipta grožio ir tiesos, racionalumo ir humaniškumo link. Nuo tada, kai supratau, kad šis tikėjimas tik apgaulė, puoselėju kitą teisės istorijos raidos vaizdinį. Nors jis ir nukreiptas į tikslą, bet tikslas, pasiektas po įvairiausių sukrėtimų, sąmyšio ir suklaidinimų, pasirodo esąs jo pradžia, išeities taškas, kurį vos pasiekęs jis vėl privalo palikti.