Бернхард Шлинк - Skaitovas

Hanos nusikaltimą norėjau suvokti ir pasmerkti vienu metu. Bet jis buvo per daug siaubingas. Kai bandydavau jį suvokti, mane apimdavo jausmas, kad negalėsiu jo deramai pasmerkti. Jei smerkdavau jį taip, kaip derėjo smerkti, nelikdavo vietos suvokimui. Bet kartu norėjau Haną suprasti; jei nebūčiau bandęs tai padaryti, vadinasi, būčiau dar kartą ją išdavęs. Aš negalėjau su tuo susitaikyti. Norėjau susidoroti su abiem dalykais: suvokti ir pasmerkti. Bet tai nepavyko.

Kitą dieną vėl buvo nuostabi vasaros diena. Stabdyti pakeleivingas mašinas sekėsi lengvai ir po kelių valandų jau buvau namie. Ėjau per miestą, lyg būčiau ilgą laiką jame nebuvęs; gatvės, namai ir žmonės man atrodė svetimi. Bet svetima koncentracijos stovyklos tikrovė dėl to netapo artimesnė. Patirti įspūdžiai iš Štruthofo susiliejo su negausiais, mano ankstesniais Aušvico, Birkenau ir Bergeno-Belzeno vaizdiniais ir sustingo. XVI

Vis dėlto tada nuėjau pas teismo pirmininką. Nueiti pas Haną neįstengiau. Bet nieko nedarydamas taip pat neištvėriau.

Kodėl nepajėgiau pasikalbėti su Hana? Ji mane paliko, mane apgavo, nebuvo ta, kurią joje mačiau ar įsivaizdavau matąs. O kuo aš jai buvau? Mažuoju skaitovu, kuriuo ji naudojosi, mažuoju sugulovu, su kuriuo patirdavo malonumą? Ar ir mane būtų pasiuntusi į dujų kamerą, jei nebūtų galėjusi manęs palikti, bet būtų norėjusi manimi atsikratyti?

Kodėl neištvėriau nieko nedaręs? Sakiau sau privaląs sutrukdyti priimti neteisingą nuosprendį. Turįs pasirūpinti, kad nugalėtų teisingumas, nepaisant Hanos gyvenimo melo, teisingumas, taip sakant, ginantis ir smerkiantis Haną. Bet iš tiesų man rūpėjo ne teisingumas. Negalėjau leisti Hanai likti tokia, kokia ji buvo ar norėjo būti. Privalėjau prikišti nagus, kažkokiu būdu jai įteigti ir paveikti, tiesiogiai ar netiesiogiai.

Teismo pirmininkas žinojo apie mūsų seminaro grupę ir mielai sutiko po posėdžio priimti mane pasikalbėti. Pasibeldžiau, buvau pakviestas įeiti, palabintas ir paragintas sėstis ant kėdės priešais rašomąjį stalą. Už rašomojo stalo jis sėdėjo vienmarškinis. Teisėjo mantija kabėjo ant jo kėdės atlošo ir ranktūrių; jis buvo atsisėdęs su mantija ir po to ją nusimetė. Jis atrodė atsipalaidavęs, žmogus, padaręs savo darbą ir juo patenkintas. Nebeliko nė ženklo suirzusios veido išraiškos, kuria maskavosi per teismo procesą, teisėjas buvo malonaus, inteligentiško, nepikto valdininko veido. Jis ėmė plepėti, šio bei to klausinėti. Ką mūsų seminaro grupė mananti apie procesą, ką mūsų profesorius ketinąs veikti su protokolais, kurio semestro studentai esame, kodėl aš studijuojąs teisę ir kada ketinąs laikyti valstybinį egzaminą. Aš jokiu būdu neturįs pavėluoti užsirašyti egzaminui.

Atsakiau į visus klausimus. Paskui klausiausi, kaip jis pasakojo apie savo studijas ir savo valstybinį egzaminą. Jis viską daręs teisingai. Laiku ir deramai atlikęs būtinas pratybas ir išklausęs seminarus ir galiausiai išlaikęs egzaminą. Jam patinką būti teisininku bei teisėju ir, jei jam tektų daryti viską iš pradžių, jis viską vėl darytų taip pat.

Langas buvo atdaras. Iš stovėjimo aikštelės sklido automobilių durelių trinksėjimas ir paleidžiamų variklių ūžesys. Klausiausi, kol išvažiuojančio automobilio burzgimą prarydavo transporto gausmas. Paskui tuščioje automobilių stovėjimo aikštelėje žaidė ir triukšmavo vaikai. Kartais visiškai aiškiai pasigirsdavo koks žodis — vardas, keiksmas, šūktelėjimas.

Teismo pirmininkas atsistojo ir atsisveikino. Aš galįs vėl užeiti, jei kiltų kokių klausimų. Ir jei man prireiktų patarimo dėl studijų. O mūsų seminaro grupė turėsianti jam pranešti, kaip ji vertinanti procesą.

Perėjau tuščią automobilių stovėjimo aikštelę. Vyresnio berniuko paprašiau parodyti kelią į geležinkelio stotį. Automobiliu atvažiavę mano draugai išvyko iškart po posėdžio, tad man teko važiuoti traukiniu. Tai buvo traukinys, kuriuo važiuojama ilsėtis ir iškylauti, jis stabčiojo kiekvienoje stotelėje, žmonės įlipdavo ir išlipdavo, sėdėjau prie lango, regėdamas vis naujus bendrakeleivius, girdėdamas jų pokalbius, užuosdamas kvapus. Už lango plaukė namai, gatvės, automobiliai, medžiai, o tolumoje — kalnai, pilys ir akmens skaldyklos. Viską suvokiau ir nieko nejaučiau. Nebesijaučiau įžeistas, kad Hana mane paliko, apgaudinėjo ir manimi naudojosi. Nebeprivalėjau dėl Hanos kvaršinti galvos. Pajutau, kaip svaigulys, kuris buvo mane apėmęs klausantis visų proceso baisybių, smelkiasi į praėjusių savaičių jausmus ir mintis. Ar aš tuo džiaugiausi, per stipriai pasakyta. Bet jaučiau, kad taip turi būti. Kad dabar galėsiu grįžti į kasdienybę ir joje toliau gyventi. XVII

Birželio pabaigoje buvo skelbiamas nuosprendis. Hana buvo nuteista kalėti iki gyvos galvos. Kitos gavo laikinas laisvės atėmimo bausmes.

Teismo salė buvo pilnutėlė kaip ir proceso pradžioje. Teismo darbuotojai, mano ir vietinio universitetų studentai, moksleivių klasė, šalies ir užsienio žurnalistai ir tie, kurių visada užtiksi teismo salėse. Buvo triukšminga. Kai kaltinamosios buvo įvestos, pradžioje į jas niekas nekreipė dėmesio. Bet paskui žiūrovai nutilo. Pirmieji nuščiuvo tie, kurių vietos buvo priekyje, prie kaltinamųjų. Jie alkūnėmis baksnojo kaimynus ir gręžėsi į sėdėjusius jiems už nugarų. „Tik pažvelkit“, — šnibždėjo jie. Tie, kurie pažvelgdavo, taip pat nutildavo, alkūnėmis baksnodavo kaimynus, gręžėsi į sėdinčiuosius už jų nugarų ir kuždėjo „tik pažvelkit“. Galiausiai teismo salėje stojo visiška tyla.

Nežinau, ar Hana žinojo, kaip ji atrodo, o gal netgi norėjo taip atrodyti. Ji vilkėjo juodą kostiumėlį ir baltą palaidinę, o kostiumėlio kirpimas ir kaklaraištis ant palaidinės darė jį panašų į uniformą. Niekada nebuvau matęs SS tarnaujančių moterų uniformos. Bet ir man, ir visiems žiūrovams atrodė, lyg matytume jas prieš save — moterį ir uniformą, kurią vilkėdama ji tarnavo SS, moterį, kuri darė visa tai, kuo buvo kaltinama Hana.

Žiūrovai vėl ėmė tarpusavyje kuždėtis. Daugelis buvo aiškiai pasipiktinę. Jiems atrodė, kad Hana šaiposi iš proceso, nuosprendžio ir jų, atėjusių išklausyti skelbiamo nuosprendžio. Jie kalbėjosi vis garsiau ir šūkčiojo Hanai, ką apie ją maną. Tai truko tol, kol į salę suėjo teisėjai ir pirmininkas, suirzusiu žvilgsniu pažvelgęs į Haną, paskelbė nuosprendį. Hana klausėsi stovėdama, tiesi ir nejudėdama. Kai buvo skaitoma kaltinamoji išvada, ji sėdėjo. Nenuleidau akių nuo jos galvos ir pakaušio.

Skaitymas truko kelias valandas. Pasibaigus teismo posėdžiui ir pradėjus išvesti kaltinamąsias laukiau, ar Hana pažvelgs į mano pusę. Sėdėjau ten, kur visada sėdėdavau. Bet ji žiūrėjo tiesiai priešais save nieko nematančiu žvilgsniu. Tai buvo išdidus, įžeidus, sutrikęs ir be galo pavargęs žvilgsnis. Žvilgsnis, kuris nenori nieko matyti.

TREČIA DALIS

I

Vasarą po teismo proceso praleidau universiteto skaitykloje. Ateidavau skaityklai atsidarant ir išeidavau užsidarant. Savaitgaliais mokydavausi namuose. Mokiausi taip įnirtingai, tarsi būčiau apsėstas, kad mintys ir jausmai, apmirę per procesą, ir liko apmirę. Vengiau bendrauti. Išsikrausčiau iš namų ir nuomojausi kambarį. Tuos kelis pažįstamus, kuriuos susitikdavau skaitykloje arba retsykiais lankydamasis kine, atstumdavau.

Per žiemos semestrą elgiausi ne kitaip. Nepaisant to, buvau paklaustas, ar nenorėčiau Kalėdoms su studentų grupe vykti į slidininkų trobelę. Nustebęs sutikau.

Nebuvau geras slidininkas, bet mėgdavau šliuožti ir neatsilikdavau nuo gerų slidininkų. Kartais rizikuodavau leistis nuo kalnų, kurie, tiesą sakant, buvo ne pagal mano jėgas, griūdavau ir iškrisdavau iš trasos. Taip elgiausi sąmoningai. Kuo dar rizikavau, aš apskritai nesuvokiau, kol pasekmių nepatyriau vėliau.