Бернхард Шлинк - Skaitovas

Jis dvejodamas pažiūrėjo į mane ir pats supratau, kad mano klausimas ir toji problema neturi nieko bendra. Nebebuvo ko daugiau moralizuoti. Man teliko apsispręsti.

— Aš nesugebėjau tau padėti.

Tėvas atsistojo ir aš drauge su juo.

— Ne, dar pabūk, man tiesiog skauda nugarą.

Jis stovėjo palinkęs, rankas prispaudęs prie strėnų.

— Negaliu sakyti, jog man gaila, kad negaliu tau padėti. Turiu galvoje, kaip filosofas, į kurį tu kreipeisi. Žinojimas, kad aš, kaip tėvas, negaliu padėti savo vaikams, man stačiai nepakeliamas.

Laukiau, bet jis daugiau nebekalbėjo. Man atrodė, kad jis tiesiog palengvina sau užduotį, žinojau, kada jis galėjo labiau mumis pasirūpinti ir kaip būtų galėjęs mums padėti. Paskui pamaniau, jog jis tikriausiai pats tai žino ir iš tiesų dėl to smarkiai kremtasi. Šiaip ar taip, negalėjau nieko jam sakyti. Sutrikau, pajutau, kad ir jis suglumęs.

— Na, tuomet...

— Gali ateiti kada panorėjęs.

Tėvas žvelgė į mane.

Nepatikėjau juo ir linktelėjau galva. XIII

Birželio mėnesį teismo atstovai dviem savaitėm išskrido į Izraelį. Ten vykusi apklausa turėjo trukti tik kelias dienas. Teisėjai ir prokurorai dalykinę komandiruotę suderino su turistine išvyka: Jeruzalės, Tel Avivo, Negevo ir Raudonosios jūros aplankymas. Be abejo, tarnybos, atostogų ir piniginiai reikalai buvo įforminti nepriekaištingai. Vis tiek tokia išvyka man atrodė keista.

Ketinau tas dvi savaites atsidėti tik studijoms. Bet susiklostė kitaip, nei buvau įsivaizdavęs ir planavęs. Negalėjau susikaupti mokymuisi, sutelkti dėmesį į profesorių reikalavimus ir knygas. Mintys kaskart nuklysdavo į šalį ir įsipainiodavo vaizdiniuose.

Mačiau Haną prie degančios bažnyčios, atšiauriu veidu, dėvinčią juodą uniformą su rimbu rankoje. Ji braižo juo sniege apskritimus, pliaukši į bato aulą. Mačiau ją, liepiančią balsiai skaityti. Ji atidžiai klausosi, nieko neklausinėja, nepertraukia.

Kai valanda praeina, ji praneša skaitovei, jog rytoj ši turėsianti vykti į Aušvicą. Skaitovė, gležna būtybė trumpai apkirpta galva ir žemažiūrių akių, ima verkti. Hana beldžia ranka į sieną, {žengia dvi moterys, taip pat dryžuotais kalinių drabužiais, ir ištempia skaitovę. Mačiau Haną, einančią stovyklos keliu, įžengiančią į kalinių barakus, sergėjančią statybose dirbančias kalines. Vis tuo pačiu rūsčiu veidu, šaltomis akimis ir sučiauptomis lūpomis, o kalinės gūžiasi, lenkiasi prie darbo, spaudžiasi prie sienos, į sieną, įmanydamos joje prasmegti. Kartais matau daugybę kalinių, išsirikiavusių arba bėginėjančių šen bei ten, ištisas jų gretas ar žygiuojančias, o tarp jų stovi Hana ir šūkčioja komandas — jos veidas iškreiptas bjaurios grimasos — kartais ji stveriasi rimbo. Mačiau, kaip ant bažnyčios stogo griuvo varpinė, iškilo žiežirbų spiečius, girdėjau beviltiškus moterų riksmus. Regėjau išdegusią bažnyčią išaušus.

Be šių vaizdinių regėjau ir kitus. Hana, virtuvėje besimaunanti kojines, laikanti priešais vonią išskleistą frotinį rankšluostį, vėjyje besiplaikstančiu sijonu minanti dviratį, stovinti mano tėvo darbo kambaryje, besistaipstanti priešais veidrodį, žvelgianti į mane baseine, besiklausanti manęs, kalbanti, besijuokianti man, mylinti mane. Būdavo negera, kai tie paveikslai susipainiodavo. Hana, mane mylinti šaltomis akimis ir sučiauptomis lūpomis, nebyliai besiklausanti mano skaitymo ir pabaigoje trenkianti ranka į sieną, kalbanti su manim ir jos veidą iškreipiantį grimasa. Blogiausi būdavo sapnai, kuriuose rūsti, valdinga, žiauri Hana mane seksualiai jaudindavo ir iš kurių nubusdavau ilgėdamasis, gėdydamasis ir piktindamasis. Ir baimingai klausdamas savęs, kas aš, iš tikrųjų, toks esu.

Supratau, kad tie vaizdiniai buvo varganos klišės. Jos netiko Hanai, kurią pažinojau. Kartu jie alsavo didele jėga. Jie plėšė į skutus Hanos paveikslus, saugomus mano atmintyje, ir liejosi su mano fantazijos susikurtais koncentracijos stovyklos vaizdiniais.

Kai šiandien prisimenu anuos metus, man krinta į akis tai, kaip mažai tuomet buvo vaizdinės medžiagos, nuotraukų, įamžinusių stovyklų gyvenimą ir žudynes. Iš Aušvico mums buvo žinomi vartai su užrašu, keliaaukščiai mediniai gultai, plaukų bei akinių krūvos ir lagaminų kalnai; iš Birkenau — pastatas, pro kurį įeinama, su bokštu, šoniniais priestatais ir traukinių bėgiais; iš Bergeno-Belzeno — lavonų kalnai, kuriuos po išlaisvinimo rado ir nufotografavo sąjungininkai. Mums buvo žinomi kai kurie kalinių pasakojimai, bet daugelis pasakojimų pasirodė netrukus po karo, o paskui dar kartą buvo išleisti tik aštuntąjį dešimtmetį, o iki tol leidyklų planuose neatsirado jiems vietos. Šiandien parašyta tiek daug knygų, sukurta tiek daug filmų, kad koncentracijos stovyklų tikrovė tapo visų įsivaizduojamos tikrovės dalimi, papildančia realią tikrovę. Vaizduotei ji tapo sava, o pasirodžius televizijos serialui „Holokaustas“ ir vaidybiniams filmams, tokiems kaip „Sofijos pasirinkimas“ ir ypač „Šindlerio sąrašas“, vaizduotė po tą tikrovę ėmė laisvai judėti, ne tik ją matyti, bet papildyti ir dailinti. Anuomet vaizduotė vos judėjo; atrodė, kad po to sukrėtimo, kurį sukėlė stovyklų tikrovė, fantazijos polėkiui nebeliko vietos. Tų kelių vaizdinių, už kuriuos ji turi būti dėkinga sąjungininkų fotografams ir kalinių pasakojimams, pakako, kad, žiūrint į juos, jie ilgainiui virstų sustingusiomis klišėmis. XIV

Nusprendžiau išvažiuoti. Jei būčiau galėjęs ryt poryt važiuoti į Aušvicą, būčiau taip ir padaręs. Bet vizos išdavimas truko ištisas savaites. Taigi nuvykau į Štruthofą Elzase. Tai buvo artimiausia koncentracijos stovykla. Iki tol nebuvau matęs nė vienos. Norėjau, kad klišes ištrintų tikrovė.

Važiavau pakeleivingomis mašinomis. Prisimenu sunkvežimio vairuotoją, vieną po kito tuštinusį alaus butelius, mersedeso vairuotoją, vairą sukiojusį baltomis pirštinėmis. Už Strasburgo man nusišypsojo laimė, mašina važiavo į Širmeką, nedidelį miestelį netoli Štruthofo.

Kai pasakiau vairuotojui, kur būtent vykstu, jis nutilo. Žvilgtelėjau į jį, bet iš veido negalėjau suprasti, kodėl jis ūmai pertraukė gyvą pokalbį. Jis buvo vidutinio amžiaus, lieso veido, tamsiai raudonu apgamu ar nudegimo žyme ant dešiniojo smilkinio, sruogelėmis sušukuotais, tvarkingai perskirtais juodais plaukais. Jis susikaupęs žvelgė į kelią.

Prieš mus plytėjo Vogėzų kalvos. Važiavome pro vynuogynus į tolumoje atsiveriantį pamažėle kylantį slėnį. Iš kairės ir dešinės kalvų šlaituose augo mišrus miškas, kartais pravažiuodavome akmenų skaldyklą, mūro sienos juosiamą fabriko pastatą banguotu stogu, seną sanatoriją, didelę vilą su daugybe bokštelių tarp aukštų medžių; tai iš kairės, tai iš dešinės driekėsi geležinkelio bėgiai.

Paskui jis prakalbo. Paklausė, ko važiuoju į Štruthofą, ir aš papasakojau jam apie teismo procesą ir kad ne visai tiksliai įsivaizduoju tikrovę, apie tai, kad man trūksta vaizdumo.

— A, tai jūs norite suvokti, kaip žmonės galėjo daryti tokius baisius dalykus.

Tai skambėjo kiek ironiškai. O gal tai buvo tik tarmės ir balso atspalvis? Man nespėjus atsakyti, jis kalbėjo toliau:

— Ką jūs, tiesą sakant, norite suvokti? Kai žudoma dėl aistros, iš meilės arba neapykantos, dėl garbės ar iš keršto, jums suprantama?

Linktelėjau.

— Suprantate ir tuomet, kai žudoma dėl turto arba valdžios? Kad žudoma per karą arba revoliuciją?

Vėl linktelėjau.

— Bet...

— Bet tie, kurie buvo žudomi stovyklose, aniems, kurie juos žudė, nebuvo nieko bloga padarę? Ar norite tai pasakyti? Norite pasakyti, jog ten nevyko karas ir nebuvo priežasties nekęsti?