Бернхард Шлинк - Skaitovas

Teismo pirmininkas vienai kaltinamajai po kitos prikišdavo tą patį: raporte skaitome visai ką kita. Tai buvo tyčia apdairiai suformuluota. Tvirtinti, kad tarp SS dokumentų rastame raporte rašoma kas kita, būtų buvę neteisinga. Bet, kad raporte skaitome visai ką kita, — tiesa. Raporte buvo išvardytos klebonijoje žuvusiųjų ir sužeistųjų pavardės, kas sužeistuosius sunkvežimiu gabeno į ligoninę ir kas lydėjo transportą atvirais kariškais automobiliais. Jame buvo minima, kad prižiūrėtojos pasiliko laukti gaisro pabaigos, saugoti, kad gaisras nepersimestų kur kitur ir užkirsti kelią galimiems bandymams kilus sąmyšiui pabėgti. Raporte buvo minima kalinių žūtis.

Tai, kad tarp išvardytųjų nebuvo kaltinamųjų pavardžių, liudijo, jog kaltinamosios buvo pasilikusios kartu su prižiūrėtojomis. Tai, kad prižiūrėtojos liko užkirsti kelią galimiems bandymams pabėgti, leido manyti, kad nebuvo apsiribota vien sužeistųjų gabenimu iš klebonijos ir transporto išsiuntimu į ligoninę. Likusios prižiūrėtojos, kaip galima numanyti iš raporto, leido gaisrui siausti bažnyčioje ir laikė užrakintas bažnyčios duris. Tarp pasilikusių prižiūrėtojų, kaip galima numanyti beskaitant, buvusios ir kaltinamosios.

Ne, kalbėjo viena kaltinamoji po kitos, buvę ne taip. Raportas esąs neteisingas. Tai matyti jau iš to, kad jame rašoma, jog liekančių prižiūrėtojų užduotis buvusi neleisti gaisrui plisti. Kaip jos būtų turėjusios vykdyti tokią užduotį? Tokia užduotis esanti absurdas, kaip ir kita — užkirsti kelią bandymams per gaisrą pabėgti. Bandymai pabėgti? Kai joms nebereikėję rūpintis saviškiais ir kai jos jau galėjusios pasirūpinti kitais, kalinėmis, jau nebebuvę kam bėgti. Ne, raportas visiškai neatspindįs to, kas tą naktį buvo padaryta, įveikta, iškentėta. Kaip galėjęs atsirasti toks neteisingas raportas? Jos to irgi nežinančios.

Taip kaltinamosios atsakinėjo, kol atėjo drūtosios aštrialiežuvės eilė. Ji žinojo.

— Paklauskite ana tos! — dūrė ji pirštu į Haną. — Ji rašė raportą. Ji viskuo kalta, ji viena, o tuo raportu ji norėjo viską nuslėpti ir mus įklampinti.

Pirmininkas Hanos paklausė. Bet to jis klausė paskiausiai. Pirmas jo klausimas buvo:

— Kodėl jūs neatrakinote durų?

— Mes buvome.... mes... — Hana galvojo, ką atsakyti. — Mes nežinojome, kaip dar galime sau padėti.

— Nežinojote, kaip dar galite sau padėti?

— Keletas mūsiškių žuvo, o kiti iš ten pabėgo. Jie sakė nugabensią sužeistuosius į ligoninę ir sugrįšią, bet jie jau žinojo, kad nebegrįš, žinojome ir mes. Gal jie net ir nevažiavo į ligoninę, sužeistieji nebuvo labai sunkiai sužaloti. Mes taip pat būtume važiavusios, bet jie mums tvirtino, jog sužeistiesiems reikia vietos, o jie, šiaip ar taip, nieko... šiaip ar taip, jie nelabai troško imti kartu tiek moterų. Nežinau, kur jie dingo.

— Ką veikėte jūs?

— Nežinojome, ką mums daryti. Viskas įvyko taip staiga, degė klebonija ir bažnyčios bokštas, o vyrai bei mašinos dar ką tik buvo čia, paskui dingo ir mes staiga likome vienos su moterimis bažnyčioje. Kažkokių ginklų jie paliko, bet nemokėjome su jais elgtis, o jei ir būtume mokėjusios, ką jie mums, kelioms moterims, būtų padėję? Kaip būtume galėjusios sergėti tokią daugybę moterų? Tokia kolona toli nutįsta, net jei bandai ją laikyti krūvoje, o sergėti tokią ilgą vilkstinę nepakanka kelių žmonių. — Hana patylėjo. — Paskui pasigirdo riksmas ir darėsi vis kraupesnis. Jei tuomet būtume atidariusios ir jos visos išsiveržusios...

Pirmininkas minutėlę luktelėjo.

— Jūs bijojote? Bijojote, kad kalinės gali jus pulti?

— Kad kalinės gali mus... ne, bet kaip mes tada būtume įvedusios tvarką? Būtų kilęs chaosas, su kuriuo nebūtume susidorojusios. O jei jos būtų bandžiusios bėgti...

Pirmininkas vėl laukė, bet Hana sakinio neužbaigė.

— Bijojote, kad dėl pabėgimo jus suims, nuteis, sušaudys?

— Juk mes negalėjome leisti joms paprasčiausiai pabėgti! Juk buvome įsipareigojusios... Turiu galvoje, juk visą laiką jas sergėjome, stovykloje ir žygyje, juk tai buvo svarbiausia, kad mes jas sergėtume ir kad jos nepabėgtų. Todėl ir nežinojome, ką mums daryti. Mes taip pat nežinojome, kiek moterų išgyvens artimiausiomis dienomis. Tiek daug jų mirė, o ir tos, kurios dar laikėsi, jau buvo tokios silpnos...

Hana pajuto, kad šitaip kalbėdama, toli gražu nepadeda sau. Bet kitaip kalbėti ji negalėjo. Ji tegalėjo bandyti stengtis tai, ką kalbėjo, pasakyti geriau, geriau pavaizduoti ir paaiškinti. Bet kuo daugiau ji kalbėjo, tuo prastesni buvo jos popieriai. Nematydama išeities, ji vėl kreipėsi į pirmininką.

— O ką jūs būtumėte daręs?

Bet šįsyk ji žinojo, kad atsakymo nesulauks. Atsakymo ji nesitikėjo. Niekas nesitikėjo. Pirmininkas tylėdamas lingavo galva.

Galima įsivaizduoti tą beviltiškumą ir bejėgiskūmą, apie kuriuos Hana pasakojo. Naktis, šaltis, sniegas, ugnis, moterų klyksmai iš bažnyčios, dingimas tų, kurie vadovavo prižiūrėtojoms ir jas lydėjo — tikrai situacija neįprasta. Bet ar atožvalga į sudėtingą situaciją, galėjo sumažinti baisėjimąsi tuo, ką kaltinamosios padarė ar ko nepadarė? Panašiai būna, kai ištinka avarija atokiame kelyje šaltą žiemos naktį, kai nežinai, ko griebtis, matydamas sužeistuosius ir nebepataisomai sudaužytus automobilius. Arba kai tarpusavyje kovoja dvi pareigos, kurios abi reikalauja mūsų pastangų. Taigi įsivaizduoti Hanos aprašytąją situaciją buvo įmanoma, bet to nenorėta.

— Ar jūs rašėte tą raportą?

— Kartu svarstėme, ką mums rašyti. Nenorėjome nieko „užkarti“ tiems, kurie paspruko. Bet nesinorėjo, kad ir mus kaltintų ką blogai padarius.

— Taigi jūs sakote, kad svarstėte kartu. O kuri rašė?

— Tu! — Ana kaltinamoji vėl rodė pirštu į Haną.

— Ne, aš nerašiau. Ar svarbu, kuri rašė?

Prokuroras pasiūlė pavesti ekspertui palyginti raportą rašiusio asmens braižą su kaltinamosios Šmic rašysena.

— Mano rašysena? Ketinate mano rašyseną...

Pirmininkas, prokuroras ir Hanos gynėjas ėmė diskutuoti apie tai, ar per ilgesnį nei penkiolikos metų laiko tarpą žmogaus braižas nepasikeičia ir ar įmanoma jį atpažinti. Hana klausėsi ir porą kartų buvo kažką besakanti ar kažko beklausianti. Ji buvo labai sunerimusi. Paskui tarė:

— Nereikia kviesti eksperto. Prisipažįstu parašiusi tą raportą. X

Penktadieniniai seminarai mano atmintyje neišlikę. Net kai atmintyje atkuriu teismo procesą, neprisimenu, kokiu moksliniu aspektu mes jį nagrinėjome. Apie ką kalbėjomės? Ką norėjome sužinoti? Ko mus mokė profesorius?

Bet sekmadienius prisimenu. Po teisme praleistų dienų mane apimdavo nepatirtas gamtos spalvų ir kvapų alkis. Penktadieniais ir šeštadieniais vis dėlto pavykdavo panaikinti per kitas savaitės dienas atsiradusį atsilikimą moksle, kad galėčiau atsilaikyti per pratybas ir įveikti semestro programą. Sekmadieniais ištrūkdavau į gamtą.

Heiligenbergas, Mykolo bazilika, Bismarko bokštas, Filosofų kelias, upės krantas — kas sekmadienį tik nedaug keisdavau maršrutą. Man pakako įvairovės kas savaitė matyti vis sodresnę žalumą, arba stebėti Reino slėnį, tai skendintį kaitros ūkanoje, tai pridengtą lietaus šydo, tai slegiamą audros debesų, arba kepinant saulei miške gardžiuotis uogų bei gėlių aromatu, arba lyjant lietui uosti žemės ir pūvančių pernykščių lapų kvapą. Apskritai man nereikia daug įvairovės ir aš jos neieškau. Kitąkart nukeliauju toliau nei prieš tai, kitąkart atostogauju toje vietovėje, kurią atradau anąkart atostogaudamas ir kuri mane sužavėjo — kurį laiką maniau, jog man reikėtų būti drąsesniam ir prisiversti nukakti į Ceiloną, Egiptą ir Braziliją. Bet paskui vėl ėmiau tyrinėti man jau žinomas apylinkes, kad dar geriau jas pažinočiau. Ten aš matau daugiau.