Бернхард Шлинк - Skaitovas

Kartais Hanai savotiškai pasisekdavo. Prisimenu apklausą dėl stovykloje vykdytų atrankų. Kitos kaltinamosios neigė apskritai su jomis ką bendra turėjusios. Hana iškart prisipažino jose dalyvavusi, bet ne viena, o drauge su kitomis, tad teismo pirmininkas nutarė ją išklausinėti.

— Kaip vykdavo atrankos?

Hana papasakojo, kad prižiūrėtojos buvo susitarusios iš kiekvieno joms pavaldžių šešių vienodo dydžio sektorių išrinkti po vienodą kalinių skaičių, po dešimt iš kiekvieno, iš viso šešiasdešimt, ir kad tie skaičiai galėję kiek svyruoti, mat viename sektoriuje sergamumas būdavęs mažesnis, kitame — didesnis, todėl galiausiai budinčios prižiūrėtojos kartu spręsdavusios, ką išsiųsti.

— Ar nė viena jūsų neatsisakė dalyvauti, ar visos veikėte bendrai?

— Taip.

— Ar nežinojote, kad siunčiate kalines į mirtį?

— Kaipgi, bet atvykdavo naujokės ir senosios kalinės turėdavo užleisti joms vietą.

— Taigi jūs, norėdamos padaryti vietos, sakydavote: tu ir tu būsi išsiųsta atgal į koncentracijos stovyklą ir nužudyta?

Hana nesuprato, ką pirmininkas turėjo galvoje taip klausdamas.

— Aš... aš maniau... O ką gi jūs manimi dėtas būtumėte daręs?

Hana klausė rimtai. Ji nežinojo, ką ji būtų turėjusi, galėjusi padaryti kitaip, tad norėjo išgirsti iš pirmininko, kuris atrodė viską išmanąs, ką jis būtų daręs.

Kurį laiką buvo tylu. Vokietijos baudžiamajame procese nenumatyta, kad kaltinamieji klausinėtų teisėjus. Bet dabar klausimas jau nuskambėjo ir visi laukė teisėjo atsakymo. Jis privalėjo atsakyti, negalėjo nuleisti jį negirdom arba į jį atsiliepti priekaištaudamas, piktindamasis. Tai visi suprato, suprato ir jis pats, o aš suvokiau, kad jo susierzinimas tebuvo tik gudrybė. Tai buvo kaukė. Užsidėjęs ją teisėjas galėjo laimėti šiek tiek laiko atsakymui. Bet tik šiek tiek; kuo ilgiau delsė, tuo labiau didėjo įtampa ir laukimas, tuo geresnis turėjo būti atsakymas.

— Yra dalykų, į kuriuos paprasčiausiai nevalia painiotis ir nuo kurių, jei tai negresia gyvybei, būtina atsiriboti.

Gal to būtų pakakę, jei jis būtų turėjęs galvoje Haną arba save patį. Kalbėti apie tai, ką būtina ir ko nevalia daryti ir ką tai gali kainuoti, nederėjo, atsakant į tokį rimtą Hanos klausimą. Ji norėjo sužinoti, kaip ji turėjo elgtis anoje situacijoje, o ne tai, kad yra nedarytinų dalykų. Teisėjo atsakymas atrodė bejėgiškas, varganas. Visi tai juto. Jie nusivylę atsiduso ir stebėdamasi sužiuro į Haną, kuri tam tikra prasme laimėjo žodžių dvikovą. Bet ji tebebuvo susimąsčiusi.

— Vadinasi, turėjau... neturėjau... turėjau neišeiti iš „Siemens“?

Šis klausimas nebuvo skirtas teisėjui. Ji kalbėjo pati sau, klausė savęs, abejodama, nes sau to klausimo dar nebuvo uždavusi ir dvejojo, ar teisingai paklausė ir koks turėtų būti atsakymas. VII

Teismo pirmininką erzino Hanos atkaklumas, kai ji reikšdavo protestą, tuo tarpu kitos kaltinamosios širdo dėl jos pasiryžimo prisipažinti savo kaltę. Jų gynybai, o ir pačios Hanos gynybai, tas prisipažinimas buvo lemtingas.

Kalbant apie įrodymus, situacija palankesnė, beje, buvo kaltinamosioms. Pagrindinio kaltinimo pirmasis punktas rėmėsi vien tik išgyvenusios motinos ir jos dukros liudijimais bei pastarosios knyga.

Gera gynyba, neginčydama motinos ir dukters parodymų esmės, būtų sugebėjusi įtikimai paneigti, kad būtent kaltinamosios vykdžiusios atrankas. Liudytojų parodymai nebuvo pakankamai tikslūs ir negalėjo būti tikslūs; šiaip ar taip, būta stovyklos komendanto, sargybos, kitos prižiūrėtojų ir tam tikros veiklos ir pavaldumo hierarchijos, apie kurią kalinės nedaug ką žinojo ir todėl tik iš dalies tegalėjo išmanyti. Panašiai ir dėl antrojo kaltinimo punkto. Motina ir dukra buvo uždarytos bažnyčioje, todėl negalėjo duoti parodymų apie tai, kas vyko lauke. Kaltinamosios, beje, negalėjo teigti ten nebuvusios. Kiti liudytojai, tuomet gyvenę kaime, su jomis kalbėjosi ir jas prisiminė. Bet tie kiti liudytojai bijojo, jog jiems gali būti priekaištaujama dėl to, kad jie patys galėjo gelbėti kalines. Jei ten buvusios tik kaltinamosios, ar kaimiečiai nebūtų galėję įveikti kelių moterų ir patys atrakinti bažnyčios durų? Tad ar jie nebuvo priversti pritarti juos išteisinančiam gynybos argumentui, esą kaltinamosios, iš dalies ir jie patys, liudytojai, taip elgėsi ginkluotos sargybos verčiami? Verčiami jėga arba paklusdami įsakymui sargybos vyrų, kurie dar nebuvo pasprukę arba, kaip tvirtino kaltinamosios, buvo tik trumpam pasišalinę, neva gabeno į ligoninę sužeistuosius, ir turėję netrukus sugrįžti.

Kai kitų kaltinamųjų gynėjai pamatė, jog Hanai savo noru prisipažinus jų strategija žlunga, jie pasirinko kitą strategiją ir pasinaudodami Hanos nuoširdžiu prisipažinimu, apkaltino ją ir kartu išteisino savo ginamąsias. Gynėjai tai darė išties profesionaliai. Kitos kaltinamosios antrino jiems pasipiktinimo šūksniais.

— Jus sakėte žinojusi, kad siunčiate kalines mirti, tai sakydama turėjote galvoje tik save, ar ne? Ar apie tai žinojo jūsų kolegės, jūs negalite žinoti. Apie tai jūs tikriausiai galėjote tik numanyti, bet nebuvote tuo įsitikinusi, ar ne? — ėmė klausinėti Haną kitos kaltinamosios advokatas.

— Bet mes visos žinojome...

— Sakyti „mes“, „mes visos“ paprasčiau nei „aš“, „aš viena“, ar ne? Ar tiesa, kad jūs viena stovykloje turėjote globotinių, jaunų merginų, vienąkart vieną, kitąkart kitą?

Hana delsė atsakyti.

— Manau, kad nebuvau vienintelė, kuri...

— Šlykšti melagė! Tavo numylėtinės — jos buvo tavo, vien tik tavo!

Kita kaltinamoji, drūta moteris, tikras pelų maišas ir kartu kandaus liežuvio, buvo akivaizdžiai susijaudinusi.

— Galbūt sakydama „žinau“ jus turėjote omenyje „manau“, o sakydama „manau“ paprasčiausiai išsigalvojate?

Advokatas palingavo galva, tarsi teigiamas Hanos atsakymas keltų jam susirūpinimą.

— Ar tiesa, kad visos globotinės, kai jums pabosdavo, artimiausiu transportu patekdavo į Aušvicą?

Hana neatsakė.

— Tai buvo būtent jūsų, jūsų asmeninė atranka, ar ne? Jūs nenorite to pripažinti, norite dangstytis tuo, ką darė visos. Bet...

— O Dieve! — šūktelėjo duktė, po apklausos atsisėdusi tarp žiūrovų, ir užsidengė rankomis veidą. — Kaip galėjau tai pamiršti?

Teismo pirmininkas paklausė, ar ji nenorinti papildyti savo parodymų. Ji nelaukė, kol bus pakviesta į priekį, atsistojo ir kalbėjo stovėdama salėje.

— Taip, ji turėdavo numylėtinių, visada kurią nors jauną, švelnią ir gležną. Ji merginas globodavo ir rūpindavosi, kad joms nereikėtų dirbti, apgyvendindavo geresnėmis sąlygomis, geriau maitindavo, o vakarais vesdavosi į savo kambarį. Mergaitėms buvo uždrausta pasakoti, ką ji su jomis vakarais veikia, ir mes manydavome, kad ji su jomis... dar ir dėlto, kad jos visos būdavo siunčiamos atgal, tarsi ji būtų jomis pasinaudojusi ir jos būtų jai nusibodusios. Bet taip iš tiesų nebuvo; kartą viena mergina vis dėlto prasitarė ir mes sužinojome, kad visos merginos ištisus vakarus jai balsiai skaitydavo. Tai geriau, nei kad jos būtų... ir geriau, nei būtų dirbdamos statybose mirtinai nusiplūkusios. Man tikriausiai tada taip atrodė, antraip nebūčiau šito pamiršusi. Bet ar iš tikrųjų geriau?

Ji atsisėdo.

Hana atsigręžė ir žiūrėjo į mane. Jos žvilgsnis mane surado iškart, todėl supratau, kad ji visą laiko žinojo mane čia esant. Ji žiūrėjo į mane, ir tiek. Jos veidas nieko neprašė, nemaldavo, netvirtino ir nežadėjo, jis buvo atviras. Pamačiau, kokia ji įsitempusi ir išsekusi. Tamsūs ratilai po akimis, ant kiekvieno skruosto po anksčiau man nematytą raukšlę, kuri dar nebuvo gili, bet žymėjo veidą lyg nuo viršaus žemyn įbrėžtas randas. Kai jai bežiūrint nuraudau, ji nusigręžė ir vėl atsisuko į teisėjus.