Бернхард Шлинк - Skaitovas

Taip, ji norinti stovėti. Taip, ji gimusi 1922 metų spalio 21-ą dieną Hermanštate ir dabar esanti keturiasdešimt trejų. Taip, ji dirbusi Berlyne Siemenso įmonėje ir 1943 metų rudenį nuėjusi tarnauti SS.

— Ar jūs savanoriškai nuėjote į SS?

— Taip.

— Kodėl?

Hana neatsakė.

— Ar tiesa, kad ėjote į SS, nors Siemenso įmonėje jums buvo siūloma vyresniosios darbininkės vieta?

Hanos gynėjas pašoko.

— Ką čia reiškia „nors“? Kuo čia dėta insinuacija, moteris verčiau būtų tapusi Siemenso vyresniąja darbininke, užuot ėjusi į SS? Nepateisinama, kad mano ginamosios apsisprendimas būtų paverčiamas tokio svarstymo objektu.

Jis atsisėdo. Tai buvo vienintelis jaunas gynėjas, kiti buvo seniai, kai kurie jų, kaip greitai paaiškėjo, seni naciai. Hanos gynėjas vengė naudotis jų žargonu ir tezėmis. Bet jo skubotas uolumas ginamajai kenkė tiek pat, kiek ir jo kolegų nacionalsocialistinės tirados kenkė jų ginamosioms. Nors jis pasiekė, kad teismo pirmininkas suglumęs sužiurtų ir daugiau nebesigilintų į klausimą, kodėl Hana nuėjo į SS, bet įspūdis, kad Hana taip pasielgė apgalvojusi ir neverčiama, išliko. Ir kai vienas tarėjų paklausė Hanos, kokio darbo ji tikėjosi SS, ir kai Hana paaiškino, jog SS Siemenso ir kitose įmonėse verbavo moteris apsaugos tarnybai, ir kad ten ji užsirašiusi, ten buvusi ir priimta, neigiamo įspūdžio neišsklaidė.

Pirmininko paklausta Hana lakoniškai patvirtino, kad iki 1944-ųjų pavasario ji dirbusi Aušvice, o iki 1944–1945 metų žiemos nedidelėje stovykloje prie Krokuvos, kad ji kartu su kalinėmis patraukusi į Vakarus ir ten atsidūrusi, kad karo pabaigoje buvusi Kaselyje ir nuo tada gyvenusi tai čia, tai ten. Aštuonerius metus ji gyveno mano gimtajame mieste; tai buvo ilgiausias laikas, išbūtas vienoje vietoje.

— Ar dažnas gyvenamosios vietos keitimas susijęs su ketinimu pabėgti?

Advokatas atvirai demonstravo savo ironiją:

— Mano ginamoji kiekvieną kartą keisdama gyvenamąją vietą išsiregistruodavo ir prisiregistruodavo policijoje. Niekas nerodo, kad ji galėtų pabėgti, nieko tokio nėra, ką ji galėtų nuslėpti. Ar areštą paskyrusiam teisėjui atrodė neįmanoma mano ginamąją palikti laisvėje dėl inkriminuojamo nusikaltimo sunkumo ir baiminantis galimo visuomenės pasipiktinimo? Tai, aukštasis teisme, yra nacių įvestas arešto pagrindas, o po nacių vėl panaikintas. Jis nebeegzistuoja.

Advokatas kalbėjo su piktu pasitenkinimu, su kuriuo kartais pranešami pikantiški faktai.’

Išsigandau. Pajutau, kad Hanos areštas man pasirodė natūralus ir teisingas. Ne dėl kaltinimo, ne dėl priskiriamos kaltės sunkumo ir įtarimo didumo, apie kuriuos aš dar nieko tiksliai nežinojau, bet dėl to, kad uždaryta kameroje ji pasišalino iš mano pasaulio, iš mano gyvenimo. Norėjau, kad ji būtų kuo toliau nuo manęs, taip nepasiekiamai toli, kad galėtų likti tik prisiminimuose, kokia ji man ir buvo per praėjusius metus. Jei advokatui pasisektų, turėčiau būti pasiruošęs ją susitikti ir man tektų aiškintis su savimi, kaip norėčiau ir turėčiau su ja susitikti. Nemačiau priežasties, kodėl jam galėtų nepasisekti. Jei Hana iki šiol nebandė bėgti, kodėl turėtų bandyti dabar? Ir ką ji galėjo nuslėpti? Kitų priežasčių areštui tuo metu nemačiau.

Pirmininkas vėl atrodė suglumęs ir aš supratau, kad tai jo gudrybė. Kai tik kieno nors žodžiai pasirodydavo jam neparankūs ir nemalonūs, jis nusiimdavo akinius, nužvelgdavo kalbėtoją abejojančiu trumparegišku žvilgsniu, suraukdavo kaktą ir pastabą nuleisdavo negirdomis, arba pradėdavo „taigi jūs manote“, ar „taigi jūs norite pasakyti“, o paskui pakartodavo tuos žodžius tokiu tonu, kad nelikdavo abejonių, jog jis nelinkęs į juos gilintis ir kad nesą jokios prasmės versti jį tai daryti.

— Taigi jūs manote, kad areštą skyręs teisėjas neteisingai įvertino tą aplinkybę, jog kaltinamoji nereagavo į jokį raštą, į jokį kvietimą, neatvyko nei į policiją, nei pas prokurorą, nei pas teisėją? Ar jūs norite prašyti panaikinti areštą?

Advokatas pateikė tokį prašymą, o teismas jį atmetė. IV

Nepraleidau nė vienos teismo proceso dienos. Kiti studentai tuo stebėjosi. Profesoriui patiko, kad vienas iš mūsų rūpinasi, jog paskesnė grupė sužinotų, ką girdėjo ir matė ankstesnioji.

Tik kartą Haną pažvelgė į publiką ir į mano pusę. Šiaip per visas dienas, kai vyko teismo procesas, lydima apsaugos policininkės ir atsisėdusi į savo vietą, ji visuomet žvilgsnį nukreipdavo į teisėjų suolą. Tai suteikė jai išdidumo, išdidi ji atrodė dar ir todėl, kad nesikalbėjo su kitomis kaltinamosiomis ir beveik nebendravo su savo gynėju. Kitos kaltinamosios, tiesa, kuo ilgiau truko bylos nagrinėjimas, tuo mažiau kalbėjosi tarpusavyje. Per teismo posėdžių pertraukas jos stovėdavo drauge su giminaičiais ir draugais, modavo ir šūkčiodavo jiems, rytais išvydusios tarp publikos. Hana per teismo posėdžių pertraukas likdavo sėdėti.

Taigi matydavau ją iš nugaros. Matydavau jos galvą, kaklą, pečius. Įdėmiai apžiūrinėjau jos galvą, kaklą, pečius. Kai būdavo kalbama apie ją, ji dar aukščiau pakeldavo galvą. Jei jausdavosi neteisingai apkalbama, šmeižiama, užsipuolama ir ruošdavosi atkirčiui, ištiesindavo pečius, sprandas pritvinkdavo, raumenys įsitempdavo. Tie jos atkirčiai vis būdavo nesėkmingi ir pečiai vis nulinkdavo. Ji niekada negūžčiojo pečiais, niekada nepurtė galvos. Ji būdavo per daug įsitempusi, kad būtų drįsusi gūžčioti pečiais ar purtyti galvą. Ji net nedrįso pakreipti galvą, ją nuleisti ar pasiremti ranka. Ji sėdėdavo kaip suakmenėjusi. Tokia sėdėsena turėjo būti kankinama.

Kartais plaukų sruogos išsivogdavo iš kietai susukto kuodo, garbanojosi, karojo aplink kaklą ir plaikstėsi ties juo nuo skersvėjo. Kartais Hana dėvėdavo suknelę, kurios iškirptė buvo pakankamai gili, kad ant kairiojo peties matytųsi apgamas. Tuomet prisimindavau, kaip nuo to sprando nupūsdavau plaukus, bučiuodavau tą apgamą ir kaklą. Bet prisiminimas buvo tik konstatavimas. Aš nieko nejaučiau.

Per ištisas savaites vykstantį teismo procesą nieko nejaučiau, mano jausmai buvo lyg apmirę. Kartais juos provokuodavau, įsivaizduodavau Haną, darančią tai, kuo ji buvo kaltinama taip aiškiai, kaip tik įstengdavau, ir dar kitokią Haną, kokią ją prisiminiau išvydęs plaukus ant kaklo ir apgamą ant peties. Jaučiausi taip, lyg pirštais gnybčiau sau į ranką, kuri bejausmė nuo injekcijos. Ranka nejaučia, kaip ją gnybia pirštai, pirštai žino, kad jie gnybia ranką, o smegenys pirmą akimirką tų abiejų dalykų neatskiria. Bet po akimirkos jos jau sugeba kuo puikiausiai atskirti. Gal pirštai taip smarkiai gnybo, kad ta vieta kurį laiką lieka pabalusi. Bet paskui vėl priteka kraujo ir sugnybta vieta atgauna spalvą. Bet rankos jautrumas nuo to neatsistato.

Kas man padarė injekciją? Aš pats, nes be narkozės nebūčiau ištvėręs? Narkozė veikė ne tik teismo salėje ir ne tiek, kad galėčiau žiūrėti į Haną taip, tarsi kas kitas būtų ją mylėjęs ir jos geidęs, kažkas, ką gerai pažinojau, bet ne aš. Visur kitur taip pat jaučiausi, lyg būčiau šalia savęs ir žiūrėčiau iš šalies; mačiau save kažką veikiantį universitete, bendraujantį su tėvais ir broliu bei seserimis, su draugais, bet širdimi neprisidėjau.

Po kurio laiko tariausi pastebįs ir kitus žmones apėmusią panašią narkozės būseną. Ne advokatų, kuriuos visą teismo procesą buvo pagavęs vis toks pat įkyrus, įsakmus noras ginčytis, pedantiškas kandumas arba rėksmingas bejausmis įžūlumas, nelygu kiekvieno asmeninis ir politinis temperamentas. Tiesa, posėdžiai juos nuvargindavo; vakare jie būdavo labiau pavargę arba piktesni. Bet per naktį jie vėl pasikraudavo, prisipūsdavo ir kitą rytą vėl griaudėdavo bei šnypšdavo kaip ir praėjusį rytą. Prokurorai bandė neatsilikti ir taip pat diena po dienos demonstravo tokį patį kovingumą. Bet jiems tai nepavyko; pradžioje dėl to, kad teismo proceso objektai ir rezultatai jiems kėlė per daug didelį siaubą, vėliau dėl to, kad pradėjo veikti narkozė. Labiausiai ji veikė teisėjus ir tarėjus. Per pirmąsias teismo proceso savaites akivaizdžiai sukrėsti arba netgi sunkiai valdydamiesi jie klausėsi tų baisybių, apie kurias buvo pasakojama arba apie kurias buvo liudijama kartais pro ašaras, kartais užlūžtančiu balsu, kartais karštligiškai arba chaotiškai. Vėliau veidai vėl darėsi normalūs, jie jau galėjo vienas kitam šypteldami pakuždėti kokią repliką arba net leisti veidu perbėgti nekantrumo šešėliui, kai liudytojas imdavo pilstyti iš tuščio į kiaurą. Kai per teismo procesą buvo užsiminta apie kelionę į Izraelį, norint apklausti vieną liudytoją, jie ėmė džiaugtis ta kelione. Studentai vis baisėdavosi. Jie tik kartą per savaitę sėdėdavo teismo salėje ir kaskart atsitikdavo vis tas pat: į kasdienybę įsigaudavo siaubas. Aš, kasdien dalyvaudamas teismo posėdžiuose, santūriai stebėdavau jų reakciją.