Бернхард Шлинк - Skaitovas

Teismo pirmininkas paklausė Haną klausinėjusio advokato, ar jis dar turįs kaltinamajai klausimų. To paties klausė ir Hanos gynėjo. Klausk, galvojau sau. Paklausk jos, ar silpnas ir gležnas merginas ji rinkdavosi todėl, kad šios, šiaip ar taip, nebūtų ištvėrusios darbo statybose, kad vis tiek artimiausiu metu būtų išsiųstos į Aušvicą ir kad ji norėjusi, jog paskutinis mėnuo merginoms būtų pakenčiamas. Sakyk tai, Hana. Sakyk, jog norėjai, kad paskutinis mėnuo joms būtų pakenčiamas. Kad dėl to rinkaisi švelnias ir gležnas. Kad nebuvo, negalėjo būti kitos priežasties.

Bet advokatas Hanos neklausė, o ji pati to nepasakė. VIII

Knyga, kurią parašė duktė apie koncentracijos stovyklose ištvertą laiką, vokiečių kalba buvo išleista tik po teismo proceso. Nors vykstant procesui rankraštis jau turėtas, bet buvo prieinamas tik proceso dalyviams. Tad man teko knygą skaityti anglų kalba, tuo metu tai buvo neįprastas ir varginamas užsiėmimas. Kaip paprastai svetima kalba, kurios nesi įvaldęs ir su kuria tenka galynėtis, sukuria keistą distancijos ir artumo santykį. Kad ir kaip gilintumeis į knygą, ji vis tiek netampa sava. Ji lieka svetima, kaip ir kalba, kuria ji parašyta.

Po daugelio metų perskaičiau tą knygą dar kartą ir supratau, kad ji pati nubrėžia distanciją. Knyga neskatina nustatyti aprašomų žmonių tapatybės, pajusti simpatijos nei motinai, nei dukrai, nei judviejų likimo sesėms įvairiose koncentracijos stovyklose ir galiausiai Aušvice bei stovykloje prie Krokuvos. Barakų seniūnės, prižiūrėtojos ir ginkluoti sargybiniai — aprašytiesiems stinga individualių bruožų, kurie padėtų susidaryti apie juos nuomonę, atskirti, kuris jų geresnis, kuris blogesnis. Knyga alsuoja svaiguliu, kurį jau bandžiau aprašyti. Bet net ir veikiama to svaigulio duktė nepraranda gebėjimo stebėti ir analizuoti. Jos nepaveikia nei gailestis sau, nei savikliova, kurios ji akivaizdžiai įgavo per tuos metus ne tik ištvėrusi koncentracijos stovyklose, bet ir aprašiusi juos knygoje. Ji rašo apie save, kokia ji buvo vaikiška, ne pagal metus protinga, o prireikus ir gudri, taip pat blaiviai, kaip ir aprašinėdama kitus dalykus.

Hanos vardas knygoje neminimas, neįmanoma jos identifikuoti ir kaip kitaip atpažinti. Kartais manydavau, jog viena aprašytų prižiūrėtojų — jauna, graži ir savo darbą atliekanti be galo sąžiningai — buvo ji, bet nebuvau tikras. Apžiūrėjęs kitas kaltinamąsias, nustačiau, kad taip pavaizduota galėjo būti tik Hana. Bet juk buvo dar ir daugiau prižiūrėtojų. Vienoje stovyklų duktė minėjo prižiūrėtoją, vadinamą „kumele“, taip pat jauną ir pareigingą, bet žiaurią ir ūmią. Ji dukrai atrodė tikra kumelė. Ar ir kitos prižiūrėtojos buvo su kuo nors lyginamos? Ar apie tai žinojo Hana, ar ji tai prisiminė ir todėl sutriko, kai palyginau ją su arkliu?

Stovykla prie Krokuvos motinai su dukra buvo paskutinė stotelė pakeliui į Aušvicą. Tai buvo šiokia tokia pažanga; darbas buvo sunkus, bet lengvesnis nei kitur, maistas — geresnis, ir šešioms moterims miegoti vienoje patalpoje buvo geriau nei šimtui — viename barake. Buvo ir šilčiau, moterys galėjo pakeliui iš fabriko į stovyklą pasirinkti ir parsinešti malkų. Baimė būti išsiųstoms atgal tebeliko. Bet ir ji nebuvo tokia baisi kaip Aušvice. Kiekvieną mėnesį buvo išsiunčiama šešiasdešimt moterų, šešiasdešimt iš tūkstančio dviejų šimtų; todėl buvo galima tikėtis išgyventi dvidešimt mėnesių netgi vidutiniškos sveikatos moteriai, ir vis dėlto galėjai tikėtis, kad esi stipresnė nei vidutiniškos sveikatos. Be to, dar buvo vilties, kad karas baigsis greičiau nei per dvidešimt mėnesių.

Vargai prasidėjo likvidavus stovyklą ir kalinėms patraukus į vakarus. Buvo žiema, snigo, drabužiai, su kuriais moterys fabrike šalo, o stovykloje dar galėjo kiek tverti, buvo visiškai netinkami, dar labiau — apavas, dažnos iš skudurų bei laikraštinio popieriaus, šiaip taip suraišiotas, kad dar buvo įmanoma stovėti ar eiti, bet ne žygiuoti per sniegą ir ledą. Moterys ne tik žygiavo, jos buvo skubinamos, turėjo bėgti. „Mirties žygis?“ — klausia duktė knygoje ir atsako: „Ne, mirties risčia, mirties žinginė“. Daug jų susmukdavo pakeliui, kitos nebepakildavo po nakties daržinėje arba prie kokios mūro sienos. Po savaitės beveik pusė moterų išmirė.

Bažnyčia buvo geresnė pastogė nei daržinės ar mūro sienos, ankstesnės moterų nakvynės. Kolonai traukiant per apleistas sodybas ir jose apsistojam nakvynės, sargybos vyrai ir prižiūrėtojos rinkdavosi gyvenamuosius pastatus. Čia, beveik apleistame kaime, jie galėjo nakvynei pasirinkti kleboniją, palikdami kalinėms daugiau nei daržinę ar kokią mūro sieną. Toks jų poelgis ir tai, kad kaime gavo pavalgyti netgi šilto viralo, atrodė lyg pranašystė, jog vargai greitai baigsis. Moterys užmigo. Kiek vėliau ėmė kristi bombos. Kol degė bokštas, bažnyčioje ugnies traškesys buvo girdimas, bet jos dar nebuvo matyti. Kai bokšto smaigalys lūžo ir nukrito į gegnių santvarą, praėjo dar kelios minutės, kol tvykstelėjo ugnis. Paskui žemyn pasipylė žiežirbos ir uždegė drabužius, krintančios degančios sijos padegė suolus bei sakyklą, o netrukus gegnių santvara su trenksmu krito į bažnyčios navą ir viskas suliepsnojo.

Duktė mano, kad moterys būtų galėjusios išsigelbėti, jei jos iškart būtų drauge puolusios laužti kurias nors duris. Bet kol jos pamatė, kas atsitiko, kas gali nutikti ir kad joms neatidaro durų, buvo per vėlu. Kai jas pažadino bombos trenksmas, buvo tamsi naktis. Kurį laiką jos girdėjo tik keistą bauginamą garsą bokšte ir nuščiuvusios klausėsi, bandydamos suvokti, koks čia garsas. Kad tai spragsi ir traška ugnis, kad tvyksčiojimas už langų buvo ugnies atšvaitai, kad trenksmas virš jų galvų rodė, jog ugnis iš bokšto persimetė ant stogo — moterys suprato tik tada, kai pamatė degančią gegnių santvarą. Supratusios jos ėmė šaukti, klykė iš siaubo, šaukėsi pagalbos, puolė prie durų, klebeno duris, daužė jas, rėkė.

Kai liepsnojančios gegnės sukrito į bažnyčios navą, tarp mūro sienų ugnis liepsnojo kaip židinyje. Dauguma moterų ne užtroško, o sudegė skaisčiose ir garsiai plėvuojančiose liepsnose. Galiausiai ugnis netgi pradegino, prasvilino geležimi kaustytas bažnyčios duris. Bet tai buvo daug vėliau.

Motina su dukra išliko gyvos, nes motina pati to nežinodama, pasielgė apdairiai. Kai moteris apėmė panika, ji nebegalėjo tarp jų tverti. Ji spruko į emporą. Kad ten ji arčiau ugnies, buvo nesvarbu, ji tenorėjo būti viena, toliau nuo rėkiančių, besiblaškančių, degančių moterų. Empora buvo siaura, tokia siaura, kad jos beveik nekliudė krintančios liepsnojančios sijos. Motina su dukra stovėjo prisispaudusios prie sienos, matė ir girdėjo siaučiančią ugnį. Kitą dieną jos neišdrįso nusileisti nuo emporos ir išeiti iš bažnyčios. Sulaukusios kitos nakties jos būgštavo tamsoje nepataikyti ant laiptų ir pasiklysti. Kai brėkštant trečios dienos rytui išėjo iš bažnyčios, susitiko kelis kaimo gyventojus, tie apstulbę ir be žado spoksojo į jas, davė joms drabužių bei maisto ir leido joms traukti savais keliais. IX

— Kodėl neatrakinote durų?

Teismo pirmininkas klausinėjo to paties vieną kaltinamąją po kitos. Viena po kitos kaltinamosios atsakinėjo vis tą patį. Ji negalėjusi atrakinti. Kodėl? Pataikius bombai į kleboniją, ji buvusi sužeista. Arba po bombos sprogimo ji buvusi ištikta šoko. Arba pataikius bombai, ji rūpinusis sužeistais sargybos vyrais ir kitomis prižiūrėtojomis, traukusi juos iš po griuvėsių, tvarsčiusi, slaugiusi. Apie bažnyčią ji nė neprisiminusi, ji nebuvusi arti bažnyčios, nemačiusi, kad ji dega, ir negirdėjusi iš ten sklindančių šauksmų.