Бернхард Шлинк - Skaitovas

Taip, ji kovojo dėl to, bet nenorėjo už sėkmę mokėti tokios kainos — pasirodyti esanti beraštė. Ji taip pat nebūtų norėjusi, kad jos susikurtą paveikslą parduočiau už porą kalėjimo metų. Tokiam sandėriui ji pati būtų galėjusi ryžtis, bet nesiryžo, taigi nenorėjo. Jos susikurtas paveikslas jai atrodė esąs vertas metų, kuriuos teks praleisti kalėjime.

Bet ar iš tikrųjų vertas? Kokia jai nauda iš to melagingo susikurto savo pačios paveikslo, kuris ją pančiojo, paralyžiavo, gniuždė? Tos energijos, su kuria ji dangstė savo gyvenimo melą, būtų pakakę seniai išmokti skaityti ir rašyti.

Tąsyk apie šią problemą bandžiau pasikalbėti su draugais. Įsivaizduok, žmogus ritasi į pražūtį, sąmoningai, tu gali jį išgelbėti — ar jį gelbėsi? Įsivaizduok operaciją ir pacientą, kuris vartoja narkotikus, o tokiu atveju neįmanoma anestezuoti, bet jis gėdijasi pasakyti anesteziologui, jog jis narkomanas — ar pasikalbėsi su anesteziologu? Įsivaizduok teismo procesą ir kaltinamąjį, kuris bus nuteistas, jei nepasisakys esąs kairiarankis, taigi negalėjęs įvykdyti nusikaltimo, padaryto dešine ranka, nes jis gėdijasi būti kairiarankis — ar papasakosi apie tai teisėjui? Įsivaizduok, kad jis homoseksualus, todėl negalėjo padaryti nusikaltimo, kuriuo kaltinamas, bet gėdijasi savo homoseksualumo. Čia nekalbame apie tai, ar reikia gėdytis savo kairiarankiškumo ar homoseksualumo — įsivaizduok, kad kaltinamasis gėdijasi. XII

Nusprendžiau pasikalbėti su tėvu. Ne todėl, kad būtume buvę labai artimi. Mano tėvas buvo uždaro būdo, nei mokėjo su mumis, vaikais, dalytis savo jausmais, nei žinojo, ką beveikti su mūsų jam reiškiamais jausmais. Ilgą laiką už santūraus elgesio įtariau slypint neatrastą jausmų lobyną. Bet vėliau klausdavau savęs, ar ten apskritai ko nors būta. Gal jo, kaip jaunuolio bei jauno vyro, jausmų pasaulis ir buvo turtingas, bet, ilgainiui jo neatskleisdamas, leido jausmams sunykti ir apmirti.

Būtent dėl tos mus skiriančios distancijos norėjau su juo pasikalbėti. Norėjau pasitarti su filosofu, rašiusiu apie Kantą ir Hegelį, kurie, kiek man buvo žinoma, nagrinėjo moralės klausimus. Todėl jis turėjo sugebėti abstrakčiai apžvelgti problemą, neapsiribodamas, kaip mano draugai, mano šykščiais pavyzdžiais.

Jei mes, vaikai, norėdavome pasikalbėti su tėvu, mums, kaip ir studentams, jis paskirdavo laiką. Jis dirbdavo namie, o į universitetą eidavo tik skaityti paskaitų kurso arba vesti seminarų. Bendradarbiai ir studentai, kurie norėdavo su juo susitikti, ateidavo į namus. Prisimenu eiles studentų, koridoriuje ramstančių sienas ir laukiančių savo eilės; kai kurie jų skaitydavo, kiti apžiūrinėdavo koridoriuje kabančius miesto vaizdus, treti žvelgdavo prieš save, visi susimąstę, tik sutrikę atsakydavo į mūsų, koridoriumi praeinančių vaikų, pasisveikinimą. Tėvui paskyrus laiką, koridoriuje nelaukdavome, bet ir mes nustatytu laiku belsdavomės į jo darbo kambario duris ir būdavome kviečiami vidun.

Man teko lankytis dviejuose tėvo darbo kambariuose. Pro pirmojo, kurį anąkart apėjo Hana, pirštu braukdama per knygų nugarėles, langus buvo matyti gatvės ir namai. Antrojo langai žvelgė į Reino slėnį. Namas, į kurį įsikėlėme šeštojo dešimtmečio pradžioje ir kuriame mums, vaikams, užaugus, liko gyventi tėvai, stovėjo ant šlaito, kurio apačioje plytėjo miestas. Tiek šioje, tiek anoje patalpoje į išorinį pasaulį išeinantys langai nepraplėsdavo kambario erdvės, bet kabojo kambaryje tarsi to pasaulio atvaizdai. Mano tėvo darbo kambarys buvo uždara erdvė, kurioje knygos, dokumentai, mintys ir pypkės bei cigarų dūmai diktavo kitokias nei išorinio pasaulio primetamas taisykles. Jos buvo man artimos ir kartu svetimos.

Tėvas palaukė, kol pirmiausiai abstrakčiai, paskui pateikdamas pavyzdžių išdėsčiau savo problemą.

— Tai susiję su teismo procesu, ar ne?

Jis palingavo galva, leisdamas suprasti, kad nelaukia atsakymo, neketina lįsti į širdį, nenori nieko iš manęs išgauti, ko pats nepasakysiu. Paskui sėdėjo pakreipęs galvą, rankomis laikydamasis ranktūrių ir nežiūrėdamas į mane mąstė. Aš stebėjau jį, jo žilus plaukus, kaip visada nelygiai nuskustus skruostus, gilias raukšles tarpuakyje ir nuo nosies lūpų link. Laukiau.

Kalbėti jis užsimojo iš tolo. Aiškino man apie asmenybę, laisvę ir orumą, apie žmogų kaip subjektą ir apie tai, jog nevalia jo paversti objektu.

— Ar dar pameni, kaip tave mažą piktindavo, kai mama manydavo žinanti geriau už tave, kas tau naudinga? Klausimas, kiek galima spręsti už vaikus, yra labai rimtas. Tai filosofinė problema, bet filosofijai nerūpi vaikai. Tai daryti ji įpareigojo pedagogiką, kuri nėra jiems patikima užuovėja. Filosofija vaikus pamiršo, — jis man šyptelėjo, — pamiršo visiems laikams, o ne tik kuriam laikui, kaip aš jus.

— Bet...

— Bet kalbant apie suaugusiuosius, nematau jokio pateisinimo brukti jiems tai, ką manome esant jiems naudingiausia, nepaisydami to, ką jie patys mano esant naudingiausia.

— Net ir tuo atveju, jei jie vėliau patys dėl to pasijustų laimingi?

Jis papurtė galvą.

— Kalbame ne apie laimę, bet apie laisvę ir orumą. Dar mažas skyrei tuos dalykus. Tavęs neguodė tai, kad mama visada būdavo teisi.

Šiandien su malonumu prisimenu pokalbį su tėvu. Buvau jį pamiršęs, kol po tėvo mirties nepradėjau raustis pačiame prisiminimų dugne, ieškodamas drauge su juo patirtų gražių akimirkų, įvykių ir išgyvenimų. Aptikęs jį, nagrinėjau apstulbęs ir nudžiugęs. Anąsyk mane iš pradžių sutrikdė tas tėvo abstrakcijų ir tikroviškumo mišinys. Galiausiai iš to, ką jis sakė, supratau, jog man nereikėtų, netgi nederėtų kalbėtis su teisėju, ir man palengvėjo.

Tėvas tai matė.

— Taigi tau patinka filosofija?

— Na taip, nežinojau, ar šioje situacijoje, apie kurią ką tik papasakojau, turiu ko nors imtis, ir, tiesą pasakius, nesidžiaugiau, jog turėsiu tai daryti, o jei dabar nieko nereikia daryti, man atrodo kaip...

Nežinojau ką besakyti. Palengvėjimas? Nusiraminimas? Malonumas? Tai neturėjo nieko bendra su morale ir atsakomybe. „Man atrodo gerai“, — skamba moraliai ir atsakingai, bet negalėjau sakyti, jog man taip atrodo gerai, nes man tai reiškė daugiau nei palengvėjimą.

— Malonu? — bandė spėti tėvas.

Linktelėjau galvą ir gūžtelėjau pečiais.

— Ne, tavo problemos sprendimas negali būti malonus. Žinoma, reikia ko nors imtis, jeigu tokia kaip tavo aprašytoji situacija verčia imtis arba perimti atsakomybę. Jei žmogus žino, kas kitam naudinga, o pastarasis nenori to matyti, reikia bandyti atverti jam akis. Galutinai apsispręsti turi jis pats, bet būtina su juo pasikalbėti, su juo, o ne su kuo kitu už jo nugaros.

Pasikalbėti su Hana? Ką turėčiau jai sakyti? Kad perpratau jos gyvenimo apgaulę? Kad ji buvo pasiryžusi paaukoti visą gyvenimą šiam kvailam melui? Kad šis melas nevertas tokios aukos? Kad ji turėtų kovoti už tai, jog netektų praleisti kalėjime daugiau, nei skirta, kad paskui dar daug ką galėtų gyvenime nuveikti? Tiesą sakant, ką? Daug, kažką ar nedaug — ką ji galėtų per gyvenimą nuveikti? Ar galiu atimti iš jos gyvenimo melą, neparodydamas gyvenimo perspektyvos? Ilgalaikės perspektyvos nemačiau, be to, nežinojau, kaip reikėtų stoti prieš ją ir pasakyti, kad po to, ką ji padarė, jos gyvenimo perspektyva yra trumpalaikis ar vidutinės trukmės įkalinimas ir kad tai yra teisinga. Nežinojau, kaip turėčiau stoti prieš ją ir kažką kalbėti. Neįsivaizdavau, kaip apskritai reikėtų susitikti su ja.

Paklausiau tėvo:

— O ką daryti, jei su tuo žmogumi negali pasikalbėti?