Бернхард Шлинк - Skaitovas

Vėl susiradau vietą miške, kur man paaiškėjo Hanos paslaptis. Ji nėra kuo nors ypatinga, niekuo nesiskyrė ir anksčiau, jokio keistai išaugusio medžio ar uolos, jokio nepaprasto vaizdo į miestą ar į slėnį, nieko, kas keltų stulbinančias asociacijas. Mintims vis sukantis apie Haną, savaitė po savaitės vis tuo pačiu ratu, viena jų atskilo, tapo savarankiška ir galiausiai priėjo savo išvadą. Kai ta išvada susiformavo — tai galėjo nutikti bet kur arba geriausiu atveju įprastoje aplinkoje ir įprastomis aplinkybėmis, kai ūmai suvoki ir pripažįsti stulbinamą dalyką, kuris užklumpa tave ne iš šalies, bet subręsta viduje. Taip atsitiko einant keliu, kuris kyla stačiai į kalną, kerta plentą, vingiuoja pro šaltinį ir paėjus po senais, aukštais, tamsiais medžiais, galiausiai pasuka per retą giraitę.

Hana nemokėjo skaityti ir rašyti.

Todėl ji prašė, kad jai skaityčiau balsiai. Todėl mums iškylaujant dviračiais ji užkrovė man visą skaitymą bei rašymą, o rytą viešbutyje buvo kaip nesava, kai radusi mano raštelį, kurį turėjo perskaityti, bijojo, kad jos paslaptis paaiškės. Todėl ji atsisakė aukštesnių pareigų tramvajų bendrovėje, kadangi jos trūkumas, kurį dirbdama konduktore galėjo nuslėpti, mokantis vairuotojų kursuose būtų iškilęs aikštėn. Todėl ji nenorėjo būti paaukštinta „Siemens“ bendrovėje ir tapo prižiūrėtoja. Todėl, norėdama išvengti akistatos su ekspertu, prisipažino parašiusi raportą. Ar ne todėl per teismo procesą kalbėdama pati sau pakenkė, nes negalėjo perskaityti dukters knygos ir paties kaltinimo, negalėjo numatyti savo gynybos galimybių ir atitinkamai pasiruošti. Ar todėl savo globotines siuntė į Aušvicą, kad jas nutildytų, jei tos būtų ką pastebėjusios? Ar todėl savo globotinėmis pasirinkdavo silpnąsias?

Ar todėl? Aš supratau, kad ji gėdijosi nemokanti skaityti bei rašyti ir buvo linkusi geriau mane šokiruoti nei prisipažinti. Man pačiam teko patirti, kai iš gėdos imi išsisukinėti, priešgyniauti, slėpti, apsimetinėti ar net skaudinti. Bet iš gėdos, kad nemoki skaityti ir rašyti, šitaip elgtis per teismą ir koncentracijos stovykloje? Iš baimės susikompromituoti, kad esi beraštė, sutikti, kad tave pripažintų nusikaltėle? Iš baimės susikompromituoti, kad esi beraštė, ryžtis nusikaltimui?

Kaip dažnai tuomet ir vėliau to klausdavau savęs. Jei Hanos elgesio motyvas buvo baimė būti demaskuotai, tai nejau jai atrodė geriau prisipažinti esant baisia nusikaltėle, nei nepavojinga berašte? O gal ji manė išvengti ir to, ir ano? Gal ji buvo paprasčiausiai kvaila? Ar ji buvo tokia tuščiagarbė ir piktavalė, kad nenorėdama susikompromituoti nusprendė verčiau tapti nusikaltėle?

Tuomet ir vėliau tokius spėliojimus kaskart atmesdavau. Ne, sakydavau sau, Hana negalėjo ryžtis tapti nusikaltėle. Ji ryžosi atsisakyti aukštesnių pareigų „Siemens“ ir nuėjo dirbti prižiūrėtoja. Ne, ji nesiuntė gležnųjų ir silpnųjų į Aušvicą dėl to, kad merginos jai balsiai skaitydavo, bet būtent jas pasirinkdavo skaitovėmis, nes norėjo, kad paskutinis mėnuo prieš anksčiau ar vėliau joms atsiduriant Aušvice būtų pakenčiamas. Ne, per procesą Hana nesvarstė, ar geriau jai pasirodyti berašte, ar nusikaltėle. Ji neskaičiavo ir negudragalviavo. Ji susitaikė su tuo, kad turėjo atsakyti už savo veiksmus, bet nenorėjo dar ir būti sukompromituota. Ji nebuvo kuo nors suinteresuota, bet kovojo už savo tiesą, savo teisingumo sampratą. Tai buvo vargana tiesa ir varganas teisingumas, kadangi jai visą laiką teko truputėlį apsimetinėti, kadangi niekada negalėjo būti visiškai atvira, būti pati savimi, bet tai buvo jos tiesa ir jos teisingumas, o kova už juos — jos kova.

Ji turėjo būti visiškai išsekusi. Ji kovojo ne tik per procesą. Ji kovojo ir kovodavo visą laiką ne tam, kad parodytų, ką ji gali, bet tam, kad nuslėptų, ko negali. Gyvenimas, kurio pakilimo momentai paženklinti ryžtingų atsitraukimų, o pergalės — slaptų pralaimėjimų.

Mane nemaloniai nuteikė, jog tai, kas paskatino Haną palikti mano gimtąjį miestą, neatitiko to, ką anuomet įsivaizdavau ir buvau nupiešęs savo vaizduotėje. Buvau tikras, jog tai aš ją išvariau, išdavęs, išsižadėjęs, o iš tikrųjų ji išvyko, nenorėdama susikompromituoti tramvajų bendrovėje. Žinoma, ta aplinkybė, kad ne aš ją išvariau, nesumenkino mano išdavystės. Taigi likau kaltas. Ir net jei nebuvau kaltas dėl to, kad nusikaltėlės išdavimas nėra nusikaltimas, buvau kaltas dėl to, kad mylėjau nusikaltėlę. XI

Hanai prisipažinus, kad tai ji parašė raportą, kitos nusikaltėlės lengviau atsikvėpė. Jos tvirtino, kad jei Hana ko nors ir nesiėmusi pati, tai engdavusi, versdavusi kitas, joms grasindavusi. Ji paėmusi valdžią į savo rankas. Ji griežusi pirmuoju smuiku. Ji viską sprendusi.

Kaimo gyventojai, liudiję teisme, negalėjo to nei patvirtinti, nei paneigti. Jie matė daug uniformuotų moterų sergstint degančią bažnyčią ir jos neatrakinant, todėl nedrįso patys rakinti. Kitą dieną buvo susitikę išžygiuoti susiruošusias moteris, tai ir buvo jų atpažintos kaltinamosios. Kuri iš kaltinamųjų per tą rytinį susitikimą griežusi pirmuoju smuiku, jei taip apskritai buvę, jie negalėjo pasakyti.

— Bet jūs negalite paneigti, kad ši kaltinamoji, — kitos kaltinamosios advokatas parodė į Haną, — davė nurodymus?

Jie to paneigti negalį, dar to tetrūko, juk žiūrėdami į kitas kaltinamąsias, akivaizdžiai vyresnes, labiau pavargusias, bailesnes bei piktesnes, jie to ir nenorį daryti. Tarp kitų kaltinamųjų Hana atrodė kaip viršininkė. Be to, viršininkės buvimas mažino kaimiečių kaltę; pagalbos nesuteikimas uždarytosioms, susidūrus su griežtai vadovaujama komanda, vertintinas kitaip, nei atsidūrus prieš būrį sutrikusių moterų.

Hana kovojo toliau. Ji pripažino tai, kas buvo tiesa, ir ginčijo tai, kas neatitiko tikrovės. Ji neigė kaskart atkakliau. Ji nekėlė balso. Bet vien kalbėjimo įkarštis šokiravo teismą.

Galiausiai ji pasidavė, kalbėjo tik paklausta, atsakinėjo trumpai, neišsamiai, kartais išsiblaškiusi. Lyg norėdama parodyti, kad sudėjo ginklus, dabar kalbėdama ji nebeatsistodavo. Teismo pirmininką, kuris proceso pradžioje daug kartų jai priminė, kad ji neprivalanti stotis, kad galinti sėdėti, tai irgi nemaloniai nuteikė. Kartais proceso pabaigoje man susidarydavo įspūdis, kad teismo pareigūnams jau įkyrėjo, kad jie nori tą bylą baigti, kad jų mintys po ilgų klaidžiojimų praeityje jau vėl grįžta į dabartį.

Ir man buvo jau gana. Bet aš negalėjau baigti bylos. Man procesas nesibaigė, o tik prasidėjo. Buvau žiūrovas ir staiga tapau dalyviu, kartu veikiančiu ir kartu sprendžiančiu. To naujo vaidmens neieškojau ir jo nepasirinkau, bet jis man atiteko, norėjau šito, ar nenorėjau, dariau ką, ar buvau visiškai abejingas.

Dariau... — čia galima buvo daryti tik viena. Aš tegalėjau nueiti pas teismo pirmininką ir pasakyti, kad Hana yra beraštė, kad ne ji buvo pagrindinė figūra ir kaltininkė, kokia ją vaizdavo kiti. Kad jos elgsena per procesą liudija ne užsispyrimą, nenuoširdumą arba įžūlumą, o rodo, kad ji nebuvo iš anksto susipažinusi su kaltinimo medžiaga ir knygos rankraščiu ir greičiausiai neturėjo jokio supratimo apie strategiją ar taktiką. Kad jai labai pakenkęs nevykęs gynėjas. Kad ji buvo kalta, bet ne tokia kalta, kaip atrodė.

Gal pirmininko neįtikinčiau, bet paakinčiau jį dar kartą viską apmąstyti ir panagrinėti. Galiausiai paaiškėtų, kad buvau teisus, ir Hana būtų nubausta, bet ne taip griežtai. Jai tektų sėsti į kalėjimą, bet iš jo greičiau išeitų, greičiau vėl būtų laisva — argi ne dėl to ji kovojo?