Бернхард Шлинк - Skaitovas

Nebesinorėjo dar sykį linktelėti galva. Tai, ką jis sakė, buvo teisinga, bet ne tai, kaip jis sakė.

— Jūs teisus, ten nevyko karas ir nebuvo priežasties neapkęsti. Bet juk ir budelis nejaučia neapykantos tam, kuriam vykdo mirties bausmę, bet vis dėlto jį nužudo. Ar todėl, kad jam buvo įsakyta? Manote, kad jis taip daro, nes jam buvo įsakyta? Manote, kad dabar kalbu apie įsakymą bei paklusnumą ir apie tai, kad koncentracijos stovyklų komandoms buvo įsakyta ir jos privalėjo paklusti? — jis paniekinamai nusišiepė. — Ne, aš kalbu ne apie įsakymą ir paklusnumą. Budelis nevykdo įsakymų. Jis dirba savo darbą, nejaučia neapykantos tiems, kuriems vykdo mirties nuosprendį, nekerštauja jiems, nežudo jų dėl to, kad jie stovi jam skersai kelio, kelia grėsmę ar jį puola. Jis jiems visiškai abejingas. Jis jiems toks abejingas, kad gali tiek juos žudyti, tiek nežudyti.

Jis pažvelgė į mane.

— Neprieštaraujate man? Nagi, pasakykite, kad žmogus neturi teisės būti toks abejingas kitam žmogui. Ar jūs šito nesimokėte? Apie solidarizavimąsi su viskuo, kas žmogiška? Apie žmogaus orumą? Apie pagarbą gyvybei?

Buvau pasipiktinęs ir bejėgis. Ieškojau žodžio, sakinio, kuris sunaikintų viską, ką jis buvo pasakęs, ir atimtų jam žadą.

— Kartą mačiau, — tęsė jis, — nuotrauką, vaizduojančią žydų šaudymus Rusijoje. Nuogi žydai laukia ilgoje eilėje, keli stovi prie duobės krašto, o už jų — kareiviai su šautuvais ir šaudo jiems į pakaušius. Tai vyksta akmens skaldykloje, virš žydų ir kareivių galvų, ant sienoje iškirstos atbrailos, sėdi karininkas, tabaluoja kojomis ir rūko cigaretę.

Jo žvilgsnis kiek nepatenkintas. Gal jam atrodo, kad viskas vyksta per lėtai. Bet veide matyti ir šioks toks pasitenkinimas, netgi smagumas, gal dėl to, kad vyksta darbas ir greitai ateis laikas poilsiui. Jis nejaučia žydams neapykantos. Jis nėra...

— Ar tai buvote jūs? Ar tai jūs sėdėjote ant atbrailos ir...

Jis sustabdė mašiną. Buvo visiškai išblyškęs, ant smilkinio raudonavo nudegimo žymė.

— Lauk!

Išlipau. Jis mašiną suko taip, kad teko atšokti į šalį. Girdėjau, kaip jo mašina padarė dar kelis posūkius. Paskui stojo tyla.

Ėjau keliu įkainiui. Manęs neaplenkė nė vienas automobilis, nevienas nevažiavo priešpriešiais. Girdėjau paukščių čiulbėjimą, vėją medžiuose, kartais upelio čiurlenimą. Visa krūtine atsikvėpiau. Po ketvirčio valandos pasiekiau koncentracijos stovyklą. XV

Neseniai nuvažiavau ten dar kartą. Buvo vaiski, šalta žiemos diena. Už Širmeko bolavo apsnigtas miškas, baltai nupudruoti medžiai, baltai apklota žemė. Koncentracijos stovyklos teritorija, pailgas sklypas nuožulnioje kalno terasoje su atsiveriančiu plačiu vaizdu į Vogėzus baltavo ryškioje saulėje. Pilkai melsva spalva dažytos dviaukščių ar triaukščių sargybos bokštų ir vienaukščių barakų lentos gražiai išsiskyrė balto sniego fone. Žinoma, čia buvo vielinio tinklo vartai su užrašu „Štruthofo-Nacveilerio koncentracijos stovykla“ ir jos teritoriją juosianti dviguba spygliuotos vielos tvora. Bet ant žemės tarp išlikusių barakų, kur anksčiau sugrūsti vienas prie kito stovėjo kiti barakai, po blizgančia sniego danga nebesimatė nieko, kas primintų čia buvus stovyklą. Veikiau ji priminė nuokalnę, nuo kurios rogutėmis leidžiasi vaikai, atvykę praleisti žiemos atostogų šiuose mieluose barakuose, jų langai tokie jaukūs, su kryžmėmis, — ir šit jie tuoj bus pašaukti gerti karšto šokolado su pyragu.

Stovykla buvo uždaryta. Klampojau per sniegą aplink stovyklą ir sušlapau kojas. Galėjau gerai apžvelgti visą teritoriją ir prisiminiau, kaip tuomet, pirmą kartą čia lankydamasis, nusileidau įkalnėn laiptais, vedančiais žemyn tarp nugriautų barakų pamatų. Prisiminiau ir krematoriumų krosnis, kurios tuomet buvo eksponuojamos viename barakų, ir tai, kad kitame barake buvo vien tik vienutės. Prisiminiau savo bergždžią bandymą įsivaizduoti užpildytą stovyklą, kalinius, ginkluotus sargybinius ir kančią. Iš tikrųjų bandžiau: pažiūrėjau į baraką, užmerkiau akis ir rikiavau baraką prie barako. Žingsniu išmatavau vieną baraką, iš aprašo apskaičiavau jame talpintų kalinių skaičių ir įsivaizdavau tą ankštumą. Sužinojau, kad laiptai tarp barakų kartu atstojo ir patikrinimų aikštę, ir, žvilgsniu išmatavęs stovyklą nuo apačios iki viršaus, mintyse užpildžiau juos nugarų gretomis. Bet viskas buvo veltui, mane apėmė apmaudas ir gėda, jog nepajėgiu įsivaizduoti. Važiuodamas namo, dar žemiau, nuokalnėje, aptikau mažą, priešais viešbutį stovintį namą, kur buvo parašyta, jog tai buvusi dujų kamera. Jis buvo baltai dažytas, smiltainio plytomis apmūrytomis durimis bei langais ir galėjo būti daržinė, pašiūrė ar gyvenamasis pastatas samdiniams. Tas namas taip pat buvo užrakintas ir neprisiminiau, ar praeitą sykį esu jame buvęs. Iš automobilio neišlipau. Kurį laiką sėdėjau mašinoje neišjungdamas variklio ir žiūrėjau. Paskui nuvažiavau.

Važiuodamas namo iš pradžių vengiau vinguriuoti Elzaso kaimų keliais, ieškodamas restorano, kur galėčiau papietauti. Bet tas vengimas kilo ne iš nuoširdaus jausmo, o besvarstant, kaip reikėtų jaustis, apsilankius koncentracijos stovykloje. Pats tai pajutau, truktelėjau pečiais ir viename kaime Vogėzų nuokalnėje aptikau restoraną „Au Petit Gareon“.

Nuo mano stalelio matėsi slėnis. Hana vadindavo mane „berneliuku“.

Pirmą kartą lankydamasis koncentracijos stovykloje vaikštinėjau po jos teritoriją iki uždarant. Paskui prisėdau papėdėje paminklo, stovinčio aukštėliau, už stovyklos ribų, ir žvelgiau žemyn į stovyklos teritoriją. Viduje jutau didelę tuštumą, lyg tikrovės vaizdinių būčiau ieškojęs ne ana ten, bet savyje ir man būtų tekę pripažinti, kad manyje nieko nėra.

Paskui sutemo. Teko laukti valandą, kol atvažiavo nedidelis atviras krovininis automobilis ir mane, prisėdusį ant platformos, pavėžėjo iki artimiausio kaimo. Atsisakiau ketinimo tą pačią dieną pakeleivingomis mašinomis grįžti namo. Susiradau pigų kambarį kaimo viešbutyje, užeigoje užsisakiau gerai išmuštą jautienos kepsnį su keptomis bulvėmis ir žirniais.

Prie gretimo stalo keturi vyrai triukšmingai žaidė kortomis. Atsidarė durys ir nepasisveikinęs vidun įžengė nedidukas senas vyras. Jis mūvėjo trumpomis kelnėmis, viena jo koja buvo medinė. Prie baro jis pareikalavo alaus, gretimam stalui atsukdamas nugarą ir neproporcingai didelį nuplikusį pakaušį. Kortuotojai padėjo kortas, čiupo pelenines, ėmė iš jos nuorūkas, svaidė į jį ir pataikydavo. Vyras prie baro mosavo rankomis apie viršugalvį, lyg gintųsi nuo musių. Šeimininkas pastatė prieš jį alų. Niekas nesakė nė žodžio.

Neištvėriau, pašokau ir priėjau prie gretimo stalo.

— Liaukitės!

Net virpėjau iš pasipiktinimo. Tuo metu šokčiodamas prie ano stalo atšlubčiojo tas senis, pasiknaibė prie kojos, netikėtai jo rankose atsidūrė medinė koja. Laikydamas ją abiem rankom, ėmė tvatinti į stalą taip, kad net stiklai ir peleninės šokčiojo, paskui sudribo ant laisvos kėdės, spygčiodamas ėmė juoktis bedantę burna, o drauge su juo griausmingu juoku prapliupo ir kiti alaus gėrėjai.

— Liaukitės, — juokėsi jie, rodydami į mane, — liaukitės!

Naktį aplink namą šėlo vėjas. Man nebuvo šalta, o ir vėjo staugimas, medžio už lango girgždėjimas ir retsykiais langinės stuktelėjimas į sieną nebuvo tokie įkyrūs, kad trukdytų miegoti. Manyje ėmė augti nerimas, persidavė išorėn ir galiausiai ėmiau virpėti visu kūnu. Mane apėmė baimė, bet tai nebuvo nieko gera nežadančio įvykio nuojauta, greičiau fizinė būsena. Gulėjau, klausiausi vėjo, jausdavau palengvėjimą, kai jis imdavo rimti ir tilti, baiminausi naujų jo gūsių ir nežinojau, kaip reikės kitą rytą keltis, pakeleivingomis mašinomis grįžti namo, tęsti studijas, vieną gražią dieną vesti moterį ir susilaukti vaikų.