Бернхард Шлинк - Skaitovas

Man niekuomet nebūdavo šalta. Tuomet, kai kiti slidinėdavo apsirengę megztiniais ir striukėmis, aš būdavau vienmarškinis. Kiti žiūrėdami į mane tik kraipė galvas ir traukdavo mane per dantį. Bet ir į jų rūpestingus perspėjimus rimtai nežiūrėjau. Man nebūdavo šalta ir tiek. Kai pradėjau kosėti, maniau, jog tai nuo austriškų cigarečių. Kai ėmė krėsti šaltis, mėgavausi ta būsena. Buvau silpnas ir kartu lengvas, o pojūčiai buvo maloniai prislopę, atitolę, išplaukę. Plevenau ore.

Paskui pakilo aukšta temperatūra ir buvau nugabentas į ligoninę. Kai iš jos išėjau, svaigulys buvo dingęs. Visi klausimai, baimės, kaltinimai ir priekaištai sau pačiam, visas siaubas ir skausmas — viskas, kas sukilo ir tuoj pat buvo nuslopinta per procesą, vėl atgijo ir liko su manimi. Nežinau, kokią diagnozę nustatytų medikai žmogui, kuriam turėtų būti šalta, o jis to nejaučia. Aš sau nustačiau tokią diagnozę: svaigulys, prieš palikdamas mane, prieš man iš jo išsivaduojant, turėjo imti ir kūną.

Man baigus studijas ir ėmus atlikinėti teisės praktiką atėjo vasara ir studentų judėjimų metas. Domėjausi istorija bei sociologija ir būdamas praktikantas dar pakankamai dažnai lankydavausi universitete, nes rūpėjo daug ką sužinoti. Žinoti — nereiškia prisidėti. Aukštoji mokykla ir aukštųjų mokyklų reforma man terūpėjo ne ką daugiau nei Vietkongas ir amerikiečiai. Kalbant apie trečiąją ir svarbiausią studentų judėjimo temą — diskusiją apie nacionalsocialistinę praeitį, nuo kitų studentų jaučiausi taip nutolęs, kad nesinorėjo su jais agituoti ir dalyvauti demonstracijose.

Kartais man atrodo, kad diskusija apie nacionalsocialistinę praeitį buvo tik kartų konflikto išraiška, akivaizdi šio studentų judėjimo varomoji jėga. Tėvų lūkesčiai, kurių turi atsikratyti kiekviena karta, buvo pasmerkti žlugti vien dėl to, kad šios kartos tėvai Trečiajame reiche arba vėliau pasirodė esą nevykėliai. Ką turėtų sakyti savo vaikams tie, kurie vykdė nacionalsocialistų nusikaltimus arba netrukdė juos kitiems vykdyti, arba užmerkė prieš juos akis, arba kurie po 1945 metų toleravo nusikaltėlius ar net juos priėmė į savo tarpą. Bet, kitą vertus, nacionalsocialistinė praeitis domino ir tuos vaikus, kurie savo tėvams negalėjo ar nenorėjo ko prikišti. Tokiems diskusija apie nacionalsocialistinę praeitį buvo ne kartų konflikto saviraiška, bet esminė problema.

Ar tai susiję su kolektyvine kalte moraliniu ir juridiniu požiūriu, ar ne — mano studentijos kartai buvo praėjęs etapas. Ji galiojo ne tik kalbant apie tai, kas įvyko Trečiajame reiche. Tai, kad ant žydų antkapių buvo terliojamos svastikos, kad tiek daug nacių padarė karjerą teismuose, valdymo įstaigose ir universitetuose, kad Vokietija nepripažino Izraelio valstybės, kad apie emigraciją ir pasipriešinimą buvo rašoma mažiau nei apie prisitaikėlišką gyvenimą — visa tai mus vertė gėdytis, net jei ir galėjome pirštu parodyti kaltuosius. Dūris pirštu į kaltuosius nenuplauna gėdos, bet padeda tam, kuris gėdijasi, nugalėti kančias. Pasyvų gėdos ištiktųjų kentėjimą jis paverčia energija, aktyvumu, agresija. O diskusijos apie nusikaltusius tėvus buvo ypač gyvos.

Aš neturėjau į ką besti pirštu; į savo tėvus vien todėl, kad nebuvo jiems ko prikišti. Švietėjiškas uolumas, kuris savo laiku dalyvaujant seminare koncentracijos stovyklų tema skatino mane pasmerkti tėvą gėdai, praėjo, buvo nemalonųjį prisiminti. Bet tai, ką mano socialinės aplinkos žmonės buvo padarę ir kuo buvo kaltinami, nebuvo taip baisu, palyginti su tuo, ką padarė Hana. Tiesą sakant, turėjau rodyti į Haną, bet pirštas, nukreiptas į Haną, atsigręžtų į mane. Aš ją mylėjau. Ne tik mylėjau, ją pasirinkau. Bandžiau sau sakyti, jog rinkdamasis Haną, nieko nežinojau apie tai, ką ji buvo padariusi. Bandžiau įsikalbėti esąs toks nekaltas, kaip nekalti yra vaikai mylėdami savo tėvus. Bet meilė tėvams yra vienintelė meilė, už kurią nesi atsakingas.

O gal esi atsakingas netgi ir už meilę tėvams? Anuomet pavydėjau kitiems studentams, kurie atsiribojo nuo savo tėvų ir kartu nuo visos nusikaltėlių, pasyvių stebėtojų ir pro pirštus žiūrinčiųjų, toleruojančiųjų bei susitaikiusiųjų kartos ir taip atsikratė jei ne pačios gėdos, tai bent jau gėdos ištiktojo kančios. Bet iš kur tas pagyrūniškas pasitikėjimas savo teisumu, su kuriuo taip dažnai susidurdavau bandraudamas su jais? Kaip galima jausti kaltę bei gėdą ir kartu didžiuotis savo teisuoliškumu? Ar atsiribojimas nuo tėvų buvo tik retorika, farsas, triukšmas, turėjęs nustelbti tai, kad drauge su meile tėvams neišvengiamai perimama ir dalis jų kaltės?

Tokios mintys atėjo vėliau. Bet ir vėliau jos nepaguodė. Kokia gali būti paguoda iš to, kad mano iš meilės Hanai patirta kančia buvo tam tikra prasme mano kartos likimas, vokiečių likimas, kuris mane palietė skaudžiau nei kitus, kurį man sunkiau sekėsi pergudrauti nei kitiems. Kartu anuomet man būtų buvę lengviau, jei būčiau jautęsis esąs savo kartos narys. II

Būdamas teisės praktikantu vedžiau. Su Gertrūda susipažinome per slidinėjimo išvyką. Kai atostogoms baigiantis kiti studentai grįžo namo, ji dar liko laukdama, kol mane išleis iš ligoninės, kad galėtų pasiimti drauge. Ji taip pat buvo teisininkė: mes kartu studijavome, kartu laikėme valstybinį egzaminą ir kartu tapome praktikantais. Susituokėme, kai Gertrūda laukėsi vaiko.

Apie Haną jai nieko nepasakojau. Kas norėtų, galvojau sau, klausytis apie kito ankstesnius meilės ryšius, jei nesi pats to patyręs? Gertrūda buvo sumani, stropi ir lojali ir, jei mums būtų tekę šeimininkauti valstietiškame ūkyje su samdinių ir tarnaičių būriu, jei būtume turėję daug vaikų, daug darbo ir mažai laiko vienas kitam, mūsų gyvenimas būtų buvęs užpildytas ir laimingas. Bet mūsų gyvenimas buvo trijų kambarių butas naujame name priemiestyje, dukra Julija, praktikantu,

Gertrūdos ir mano, darbas. Taip ir nesugebėjau liautis lyginęs intymumo su Gertrūda bei patirto artumo su Hana. Kaskart, kai laikydavau glėbyje Gertrūdą, jausdavau, kad turi būti kitaip, kad ne taip malonu ją liesti ir glausti, uostyti ir ragauti. Maniau, jog tai praeis. Tikėjausi, jog praeis. Norėjau nuo Hanos išsivaduoti. Bet jausmas, kad viskas ne taip, niekada neišnyko.

Kai Julija buvo penkerių, padavėme pareiškimus skyryboms. Abu taip toliau gyventi negalėjome, išsiskyrėme be kartėlio ir likome vienas kitam lojalūs. Graužiausi tik dėl to, kad Julija nesijautė saugi, o šito jai akivaizdžiai reikėjo. Kai mudu su Gertrūda būdavome vienas kitam artimi ir sutardavome, Julija jautėsi kaip žuvis vandenyje. Ji būdavo savo stichijoje. Jei pastebėdavo tarp mūsų tvyrančią įtampą, ji bėginėdavo nuo vieno prie kito ir vis tvirtino, kad mes jai mieli ir kad ji mus mylinti. Ji norėjo broliuko ir, ko gero, būtų džiaugusis, jei turėtume ir daugiau vaikų. Julija ilgą laiką nesuvokė, ką reiškia skyrybos, ir norėdavo, kad užėjęs jos aplankyti, likčiau, o kai ji lankydavo mane, kad drauge eitų ir Gertrūda. Kai išeidamas matydavau ją stovinčią prie lango ir lydimas liūdno žvilgsnio lipdavau į automobilį, man plyšdavo širdis. Jaučiau, kad nesuteikėme jai to, ko ji ne tik norėjo, bet ir turėjo teisę turėti. Mes atėmėme iš jos tą teisę, o kad skirtis nutarėme abu, kaltės nesumažino.

Po to užmegzdamas kitus santykius bandžiau būti apdairesnis. Prisipažinau sau, kad tikram intymumui reikia to, jog liečiama, glostoma moteris nors truputėlį primintų Haną, nors truputėlį panėšėtų kvapu, skoniu. Ir aš pasakodavau apie Haną. Kitoms moterims daugiau papasakodavau ir apie save, nei buvau pasakojęs Gertrūdai; jos turėjo mane geriau suprasti, jei mano elgesys ir nuotaikos joms būtų pasirodę keisti. Bet moterys nenorėdavo daug klausytis. Prisimenu Heleną, amerikiečių literatūrologę, kuri tylėdama raminamai glostė man nugarą, kol pasakojau, ir taip pat tebeglostė, kai baigiau pasakoti. Gesinai, psichoanalitikei, atrodė, jog man vertėtų perkainoti santykius su motina. Ar aš nepastebėjęs, kad mano motina istorijoje beveik neminima? Kol nebuvome tapę artimi, Hilkė, dantų gydytoja, vis klausinėdavo apie anuos laikus, bet tuoj pat viską pamiršdavo, ką buvau pasakojęs. Taigi nustojau pasakojęs, nes kalbos neatstoja darbų, todėl galima apsieiti ir be kalbų. III