Бернхард Шлинк - Skaitovas

— Eikime kartu, parodysiu jums ponios Šmic vienutę.

Ji ėjo priešakyje manęs, bet kaskart atsigręždavo, vis ką papasakodama ar paaiškindama. Čia vykęs teroristų antpuolis, čia esanti siuvykla, kurioje dirbo Hana, čia Hana kartą surengusi sėdimąjį streiką, kol nebuvo peržiūrėtas lėšų, skirtų bibliotekai, mažinimo klausimas, pro čia einama į biblioteką. Prieš vienutę ji sustojo.

— Ponia Šmic daiktų nesusidėjo. Pamatysite vienutę tokią, kokia ji atrodė Hanai gyvenant.

Lova, spinta, stalas su kėde, ant sienos virš stalo — lentyna, o kampe už durų prausykla ir klozetas. Vietoj lango — stiklo blokeliai. Stalas buvo tuščias. Lentynoje stovėjo knygos, žadintuvas, pliušinis meškinas, dvi taurės, tirpi kava, arbatos dėžutės, kasetinis grotuvas, o dviejose žemesnėse lentynėlėse — mano įrašytos kasetės.

— Tai ne visos.

Kalėjimo viršininkė sekė mano žvilgsnį.

— Ponia Šmic keletą kasečių visada paskolindavo aklų kalinių pagalbos tarnybai.

Priėjau prie lentynos. Primo Levis, Elie Wieselis, Tadeuszas Borowskis, Jeanas Amery — aukų literatūra greta Rudolfo Hosso2 autobiografinių užrašų, Hannah Arendts pranešimas apie Eichmanną3 Jeruzalėje ir mokslinė literatūra apie koncentracijos stovyklas.

— Ar Hana tai skaitė?

— Šiaip ar taip, knygas ji užsisakinėdavo apgalvotai. Jau prieš daugelį metų turėjau jai parūpinti bendrąją bibliografiją apie koncentracijos stovyklas, o paskui prieš vienerius ar dvejus metus ji paprašė manęs nurodyti knygas apie moteris koncentracijos stovyklose, apie kalines ir prižiūrėtojas. Parašiau laišką Naujųjų laikų istorijos institutui ir iš ten man atsiuntė specialiąją bibliografiją. Išmokusi skaityti ponia Šmic iš karto ėmė skaityti apie koncentracijos stovyklas.

Virš lovos kabėjo daugybė nedidelių paveikslėlių ir raštelių. Priklaupiau ant lovos ir ėmiau juos skaityti. Tai buvo citatos, eilėraščiai, trumpos žinutės, kulinariniai receptai, kuriuos Hana užsirašydavo ar išsikirpdavo iš laikraščių bei žurnalų kaip ir paveikslėlius. „Pavasario žydrieji kaspinai vėl plazda vėjyje“, „Debesų šešėliai lekia laukais“ — visi eilėraščiai alsavo gamtos džiaugsmu ir ilgesiu, o paveikslėliai vaizdavo šviesų pavasarišką mišką, margą žydinčią pievą, rudens lapiją ir pavienius medžius: žilvitį prie upelio, vyšnią prisirpusiomis raudonomis uogomis, rudenišką, geltona ir oranžine spalva liepsnojantį kaštoną. Vienoje laikraščio nuotraukoje išvydau du vyrus, vyresnį ir jaunesnį, abu tamsiais kostiumais, jie spaudžia vienas kitam ranką, ir jaunesniajame, besilenkiančiame vyresniajam, atpažinau save. Buvau abiturientas ir, švenčiant abiturientų išleistuves, rektorius įteikė man prizą. Tai buvo daug vėliau, Hanai išvykus iš miesto. Ar ji, nemokėdama skaityti, tada prenumeravo vietos laikraštį, kuriame buvo atspausdinta ta nuotrauka? Šiaip ar taip, jai kainavo tam tikrų pastangų, kad sužinotų apie nuotrauką ir ją gautų. Ir per procesą ji nuotrauką jau turėjo, turėjo su savimi. Vėl pajutau, kaip ašaros spaudžia krūtinę ir smaugia gerklę.

— Kartu su jumis ji išmoko skaityti; iš bibliotekos vis imdavo knygas, kurias būdavote įrašęs į kasetę, ir žodis po žodžio, sakinys po sakinio klausydamasi sekdavo knygoje. Grotuvas neišlaikė dažno junginėjimo ir kasetės sukinėjimo pirmyn atgal, vis gesdavo, jį nuolat tekdavo taisyti, o kadangi tam reikėdavo gauti leidimą, galiausiai sužinojau, ką veikia ponia Šmic. Iš pradžių ji nenorėjo sakyti, bet kai pradėjo rašyti ir paprašė manęs parūpinti mokomąją rašymo knygą, nebebandė ilgiau slėpti. Ji paprasčiausiai didžiavosi, kad išmoko, ir norėjo pasidalyti savo džiaugsmu.

Kol ji kalbėjo, aš tebeklūpėjau ant lovos, žiūrinėdamas paveikslėlius bei raštelius, ir stengiausi nuryti ašaras. Kai atsigręžiau ir prisėdau ant lovos, ji tarė:

— Ji taip tikėjosi, kad jai parašysite. Tik iš jūsų ji gaudavo paštą ir, kai jis būdavo skirstomas, Hana klausdavo: „Ar man nėra laiško?“ Sakydama „laiškas“ turėjo galvoje ne paketėlį su kasetėmis. Kodėl niekada neparašėte?

Aš tebetylėjau. Nebūčiau galėjęs prakalbėti, galėjau tik lementi ir verkti.

Ji priėjo prie lentynos, paėmė vieną dėžutę nuo arbatos, prisėdo šalia manęs ir iš švarko kišenės išėmė sulankstytą popieriaus lapą.

— Ji paliko man laišką, tam tikra prasme testamentą. Perskaitysiu jums tai, kas jame skirta jums.

Ji išlankstė lapą.

„Šviesiai violetinėje arbatos dėželėje yra pinigai. Įduokite juos Michaeliui Bergui; jis turi juos kartu su 7000 markių, esančių taupomojoje kasoje, perduoti dukrai, kuri kartu su motina išgyveno per bažnyčios gaisrą. Tesprendžia ji, kam juos panaudoti. Ir pasakykite jam, kad siunčiu jam linkėjimus“.

Taigi ji nepaliko man jokios žinutės. Ar ji norėjo mane įskaudinti? Gal ji norėjo mane nubausti? O gal jos siela buvo tokia pavargusi, kad ji tesugebėjo daryti ir rašyti tik tai, kas visų būtiniausia?

— Kokia ji buvo visus tuos metus, — kiek palūkėjau, kol vėl galėjau prakalbėti, — ir kokia paskutinėmis dienomis?

— Daugelį metų ji gyveno čia lyg kokiame vienuolyne. Tarsi būtų savo noru čia užsidariusi, tarsi savo noru būtų paklususi čionykštei tvarkai, tarsi ganėtinai monotoniškas darbas būtų buvęs tam tikra meditacija. Kitų moterų, kurioms buvo draugiška, bet išlaikė atstumą, ji buvo ypač gerbiama. Dar daugiau, ji buvo pelniusi autoritetą, iškilus problemoms būdavo klausiama jos patarimo, o jei ji įsiterpdavo į ginčą, buvo paisoma jos sprendimo. Taip truko tol, kol ji prieš kelerius metus nepalūžo. Ji visada buvo reikli sau, būdama tvirto sudėjimo liko liekna, pedantiškai rūpestingai švari. Paskui ji pradėjo daug valgyti, retai praustis, sustorėjo ir nemaloniai atsidavė. Neatrodė, kad ji dėl to būtų nelaiminga ar nepatenkinta. Tiesą sakant, atrodė, lyg pasitraukimo į vienuolyną jai nebepakako, tarsi vienuolyno gyvenime dar būtų per daug gyvumo, plepumo ir todėl ji būtų privalėjusi dar labiau užsidaryti, užsisklęsti atsiskyrėlės buveinėje, kurioje niekas nemato ir kurioje išvaizda, drabužiai ir kvapas nebeturi reikšmės. Ne, kad ji palūžo, pasakyta neteisingai. Ji paskyrė sau naują vietą, kuri jai tiko, bet kuri nedarė įspūdžio kitoms moterims.

— O paskutinės dienos?

— Ji buvo tokia kaip visuomet.

— Ar galėčiau ją pamatyti?

Ji linktelėjo, bet liko sėdėti.

— Nejaugi per vienatvės metus išorinis pasaulis gali žmogui tapti toks nepakeliamas? Verčiau pasidaryti sau galą, nei iš vienuolyno, iš vienatvės grįžti į pasaulį?

Ji atsigręžė į mane.

— Ponia Šmic neparašė, kodėl nusižudė. O jūs nesakote, kas buvo tarp judviejų ir galbūt paskatino ją nusižudyti dieną prieš tai, kai turėjote pasitikti ją išeinančią.

Ji sulankstė lapą, įsidėjo jį į kišenę, atsistojo, pasitaisė sijoną.

— Žinote, man skaudi jos mirtis ir dabar širstu ir ant ponios Šmic, ir ant Jūsų. Na, bet eikime.

Ji vėl ėjo priekyje, šį kartą tylėdama. Hana gulėjo medicinos dalyje, mažame kambarėlyje. Mums vos užteko vietos praeiti tarp sienos ir neštuvų. Kalėjimo viršininkė pakėlė drobulę.

Hanos galva buvo aprišta skarele, kad prieš sukaustant kūną mirties stinguliui smakras neatviptų. Veidas nebuvo nei itin giedras, nei itin iškankintas. Jis atrodė sustingęs ir negyvas. Ilgai bežiūrėdamas, negyvame veide išvydau gyvą, sename veide — jauną. Taip tikriausiai mato vienas kitą ilgai kartu gyvenantys sutuoktiniai, galvojau sau; žmonai senstantis vyras išlieka jaunas, jis žiūrėdamas į seną moterį įžiūri anos jaunos grožį ir žavesį. Kodėl to neįžiūrėjau prieš savaitę?