Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Vienas juokas, žinant, kad dabar ji — lėktuve, skrendančiame į svetimą šalį, o greta — pribloškiamai žavus princas, kuris, taip jau nutiko, — dar ir jos vaiko tėvas.

Trečias skyrius

Vos žvilgterėjus į Turaną, jai užgniaužė kvapą. Sala buvo tikriausias skaidrios Viduržiemio jūros brangakmenis. Spindinčios baltos uolos supo tinkuotus namukus, nutaškavusius šviesaus smėlio paplūdimį. Tarpstanti žaluma už paplūdimio driekėsi iki pat tolumoje kylančių kalnų, o tarp jų matyti vakaro saulės auksu nudažyta kampuota, griežta, vyriška pilis.

— Kaip gražu.

Gražu ir niekieno neliesta. Anie Maksimo namai sufleravo apie jo miestietišką skonį; čia atsiskleidė jo laukinis, kone primityvus pradas. Ši aplinka kuždėjo apie jo giliąją esybę, kurios Elisona nė nenutuokė esant, iki kol pamatė jį, besileidžiantį elegantiškais rūmų laiptais.

Skrydis buvo viena įtampa, bent jau jai. Atrodė, kad Maksimas elgiasi visiškai natūraliai. Apie save to pasakyti ji negalėjo. Nesakytum, kad Elisona nemėgo vyrų ar niekada nebūtų jautusi seksualinio potraukio, — tikrai ne. Tiesiog ji nenorėjo įsipareigoti ir niekada sau to neleido. Jau vien nuo minties apie gilesnius ryšius Elisona atsidurdavo ant panikos priepuolio ribos. Ji nė nebūtų pagalvojusi, kad įmanoma užmegzti seksualinius santykius, kam nors taip atsiverti, kad rizikuotum prarasti taip skrupulingai puoselėtą kontrolę. Tačiau Maksimas taip žadino jos smalsumą, kad baigė įveikti įprastą merginos savisaugos jausmą.

— Ačiū, — atsakė jis nuoširdžiai. — Aš manau, kad Turanas — viena gražiausių vietų žemėje.

Lėktuvas ėmė leistis virš pievos, kur žolę rupšnojo laisvi gyvuliai.

— Nemaniau, kad saloje yra daug galvijų.

— Nedaug, tačiau mes stengiamės kiek įmanoma geriau panaudoti natūralius išteklius. Čia puikiai auga vynuogienojai ir alyvmedžiai. O mūsų žole šeriamų jaučių mėsa pripažinta kone visame pasaulyje. Kadangi esame įsikūrę saloje, suprantama, eksportuojame nemažai jūros produktų. Tačiau išvežame mažiau nei galėtume. Pagrindinis mano tikslas — išsilaikyti patiems.

Elisona sutiko.

— Kokios jūsų pareigos? Juk jūsų tėvas dar oficialiai valdo?

Maksimas linktelėjo.

— Aš atsakingas už ekonomiką. Per pastaruosius penkerius metus man pavyko penkiasdešimčia procentų padidinti turizmo mastus. Kai pastatėme naujus prabangius lošimo namus ir restauravome kai kuriuos istorinius žvejų kaimelius, Turanas tapo turtuolių mėgstama atostogų vieta, kurioje jie puikiai leidžia laiką.

Elisona kilstelėjo antakius.

— Tai reiškia, kad esate labiau verslininkas nei princas.

Maksimas tyliai nusijuokė.

— Galbūt. Gal kitame gyvenime taip ir būtų. Tačiau šiame džiaugiuosi atlikdamas savo pareigas. Aš turiu asmeninių verslo interesų, tačiau man svarbiausia — atsakomybė už savo šalį.

— Ir pareiga yra pats svarbiausias dalykas?

— Man tai daug reiškia. Mane visuomet mokė, kad pareiga svarbiau nei aš pats.

Pareiga svarbiau nei aš. Ar tai reiškia, kad ji įsipareigojusi užtikrinti, kad jos kūdikis pažintų savo tėvą? Kaip ji pati jaustųsi, jeigu tėvas būtų norėjęs su ja bendrauti, o motina būtų neleidusi? Elisona pajuto skausmą. Būtų atidavusi viską, kad tik tėvas būtų ja domėjęsis. Ar ji turi bent menkiausią teisę iš savo kūdikio atimti tokią laimę? Ypač tokią, dėl kurios pati kone viską būtų paaukojusi? Ji dar nenorėjo suvokti, kad būtų teisinga leisti Maksimui auginti kūdikį kartu. Norėjo, kad viskas vyktų kaip planuota. Tik buvo visiškai aišku, kad tai nebeįmanoma.

Jos skrandis šoktelėjo, kai lėktuvas trinktelėjo ant nusileidimo tako.

Kai jie sustojo, o keleivių laipteliai buvo nuleisti, Maksimas įsitempęs savininkiškai suspaudė jai žastą. Jis laikė ją per tokį atstumą, kiek tik buvo įmanoma, lyg prisileidęs ją per arti pažeistų savo karališkąjį orumą. Jai tai buvo priimtina. Elisoną vis dar glumino, kaip jis veikia jos savitvardą. Tarsi jos savikontrolė būtų išėjusi atostogų, o tuo pasinaudojęs kūnas susitelktų į iki šiol visiškai nesvarbiais laikytus dalykus. Jau verčiau tegul laikosi atokiau, nei liečia ją taip, kaip anąkart namuose. Ji puikiai atminė, kaip nudegino jai lūpas, lėtai perbraukęs nykščiu per jautrią odą. Elisona pasipurtė, stengdamasi nusikratyti virpulio, kuris užvaldė prisiminus tą sceną.

Penkių žmonių komanda išsirikiavo prie laiptelių, pasirengusi iškrauti Jo Karališkosios Didenybės bagažą, o drauge ir jos nediduką lagaminą su ratukais. Ji pasiėmė nedaug daiktų, nes manė po kelių dienų grįšianti į Sietlą, tačiau dabar visi Maksimo lagaminai greta jos padėvėto lagaminėlio kuo puikiausiai pabrėžė, kokia gili ir plati socialinė bedugnė juodu skiria.

Maksimas nuskubino ją juodo limuzino link, o Elisona sutiko neprieštaraudama, įbauginta ją apsupusios prabangos.

Ji nebuvo pratusi prie tokios ištaigos. Ankstyvoje vaikystėje jos šeima buvo gana pasiturinti, vėliau, išėjus tėvui, jie gyveno gana skurdžiai, ir Elisona puikiai atminė, ką reiškia gyventi name akligatvyje. Net ir dabar, negalėdama skųstis uždarbiu, mergina buvo linkusi taupyti, o ne švaistyti pinigus niekniekiams.

Tačiau tokios prabangos ji niekada nebuvo mačiusi.

Blizgantis limuzinas įslydo pro kaltinės geležies vartus, skiriančius pilį ir jos gyventojus nuo paprastų salos žmonių. Masyvios vyrų su kardais statulos stebėjo vartus ir dar labiau pabrėžė šios vietos ypatingumą.

— O apsauginio griovio nėra? — paklausė ji kandžiai, apžiūrinėdama bokštelį, kylantį iš sienos.

— Ne, be to, krokodilai taip ir neišmoko atskirti namiškių nuo įsibrovėlių, todėl pasirinkome niekingą šiuolaikinę apsaugos sistemą. Dabar tiesiog turime garso signalizaciją, kaip ir kiti.

Maksimas išgirdo kikenimą.

— Tai ką, nebus ir verdančio aliejaus?

— Tik virtuvėje.

Jis nusišypsojo, ir Elisona jo skruoste pastebėjo duobutę. Kodėl jis negalėtų likti rūstus ir tolimas? Kai Maksimas elgėsi despotiškai, buvo daug lengviau į jį žvelgti priešiškai, nei tada, kai atrodė mielas.

Jie sustojo priešais sunkias dvivėres duris, kurias iš abiejų pusių saugojo uniformuoti kariškiai, ne kažin kiek besiskiriantys nuo anų akmeninių, sergėjusių vartus. Tai labai pralinksmino Elisoną.

Maksimas atsisuko ir nuo vyriškos jo jėgos jai kone atėmė kvapą.

— Kai gydytoja atliks tyrimą, mes vakarieniausime su mano tėvais, ir aš jus pristatysiu jiems.

— Kodėl turėtumėte mane pristatyti?

— Ką jau kalbėti apie tai, kad esate mūsų viešnia, dar esate ir mano vaiko bei jų vaikaičio motina.

Seneliai. Jis net galėjo duoti savo sūnui ar dukrai senelius, o ji... Na, gerai, jos tėvas — kažkur, o mama — visą pasaulio pagiežą sukaupusi moteris, skausmą skandinanti butelyje ir verčianti kiekvieną, atsidūrusį greta, klausytis kandžių išvedžiojimų apie vyrus ir gyvenimą. Elisona niekada nebūtų leidusi savo vaikui atsidurti tokioje aplinkoje. Ji ir pati grįždavo į tą aplinką tik tada, kai nebebūdavo išeities.

— Kuo toliau, tuo sudėtingiau.

Ji užsidengė ranka veidą ir, stengdamasi sutramdyti ašaras, stipriai prispaudė delną prie akių. Visko per daug. Lauktis, žinoti, kad turėsi kūdikį, jau buvo didelė permaina, o dar kai užgriuvo visa kita...

— Jie turi visas teises į savo vaikaitį, kaip ir aš turiu teisę į savo vaiką. Lygiai tiek pat teisių, Elisona, kiek turi tu. Neleisiu, kad iš mano šeimos atimtum tokią galimybę.

Merginos kraują kaitino užplūdusi pykčio banga, kuri suteikė ir stiprybės.