Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Maksimas laikė ją glėbyje ir kuždėjo švelnius saldžius žodžius itališkai ir angliškai.

— Te amo, — šnabždėjo jis. — Myliu tave.

— Maksai.

Elisonos balsas buvo prikimęs nuo emocijų, širdis sklidina, kad, rodės, nebesuturės per kraštus besiliejančių jausmų.

— Aš tave myliu. Žinau, kad turėjau tau pasakyti anksčiau, bet norėjau parodyti. Norėjau, kad pamatytum mano širdį — paveikslą. Norėjau, kad pamatytum, kaip man tavęs reikia, suprastum, kaip trokštu su tavimi mylėtis. Žodžiai ir lieka tik žodžiais. Tikiuosi, kad mano veiksmai iškalbingesni. Dar niekada nejaučiau nieko panašaus. Kalbėjai apie tai, kad žmonės mėgina kitus valdyti, ir aš veikiausiai tuo patikėjau. Bet tu buvai tokia drąsi, tokia užburianti. Tavo meilė kūdikiui, tavo stiprybė, viskas, kas susiję su tavimi, paveikė mane taip stipriai, kad nebegalėjau suvaldyti savo jausmų. Troškau tavęs it pamišęs. Man reikėjo tavęs. Tai, — jis kiek patylėjo, — mane išgąsdino. Nenorėjau taip smarkiai, taip aistringai mylėti moters. Bet tu nepalikai man jokio pasirinkimo. Negalėjau susivaldyti ir nepamilti tavęs.

— Maniau, kad tu nebenori kūdikio. Arba dėl to, kad kūdikis tavo, nebenori manęs.

— Ką?

— Viskas prasidėjo, kai paskambino gydytoja. Pagalvojau, kad gal tave slegia mintis, jog susiesi save su manimi, būsi tėvu. Maksai, juk tu to nesirinkai. Tu nepasirinkai manęs ir aš...

— Ne, aš nepasirinkau tavęs. Tu buvai man skirta. Nežinau, kas man geriau. Galiu tik dėkoti už šią dangiškąją malonę.

— Kas sakė, kad tu — prastas kalbėtojas?

Maksimas pasilenkė ir ją pabučiavo, švelniai erzindamas ją lūpomis. Elisona prasižiojo ir atsiduso, nes ją užliejo visiška palaima.

— Man daug geriau sekasi bendrauti kitaip, — atsakė jis.

— Parodyk.

— Su didžiausiu malonumu, visą likusi gyvenimą.

Epilogas

Princesė Elijana Rosi atėjo į šį pasaulį iš mamos paveldėjusi auksinius plaukus, o iš tėvo — plaučius. Bent jau taip sakė Elisona.

— Ji — gražuolė. Visai kaip mamma, — įvertino Maksimas, pasilenkdamas pabučiuoti abiejų savo moterų. Tėvu jis tebuvo vos kelias valandas, bet šios buvo pačios nuostabiausios jo gyvenime. Per pastaruosius kelis mėnesius jo meilė Elisonai tik gilėjo. Žvelgdamas į ją, laikydamas Elijaną, jautėsi toks laimingas, kad, rodės, nebeišlaikys.

— Ji alkana, — pasakė Elisona, prasegdama ligoninės marškinius ir priglausdama dukrelę prie krūties. Maksimas niekada nebuvo matęs nieko nuostabesnio.

— Turėkime daug vaikų, — pareiškė jis, staiga sužavėtas ateityje laukiančių stebuklų.

Elisona dėbtelėjo į jį.

— Prieš siūlydamas ką nors panašaus, gal bent palauktum, kol atsigausiu?

Maksimas susigėdęs žvilgtelėjo į ją.

— Gerai sakai.

— Vieną dieną ji taps karaliene, — švelniai nutęsė Elisona.

— Taip, — pritarė Maksimas, — bet kol kas ji — tik mūsų mažoji dukrytė, ir padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad ji kiek įmanoma ilgiau tokia ir liktų.

Maksimas pažvelgė į rausvą ryšulėlį.

— Neskubinsiu jos suaugti.

— Žinote, prince Maksimai Dandželo Rosi? — Žiūrint į jį, vario spalvos Elisonos akys spinduliavo meile ir vyras išsigando, kad šis jausmas per stiprus. — Manau, kad šiandien tave myliu dar labiau nei vakar.

Maksimas pasilenkė ir vėl pabučiavo Elisoną, mėgaudamasis jos lūpų saldumu.

— Aš jaučiu tą patį. Ir manau, kad rytoj tave mylėsiu dar karščiau.