Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Elisona garsiai atsiduso. Nė jo blogųjų pusių nesugeba išvardyti, nepradėjusi seilėtis. Nepradėjusi jo geisti. Net ir dabar, kai taip ant jo pyko, ji Maksimo geidė. Mintyse ji nusikėlė į tą laiką, kai vakare jį sutiks, ir susigėdo.

— Atsiprašau, panele.

Elisona staiga atsisuko į ją užkalbinusį žmogų ir nubalo. Ji nuleido galvą, paspartino žingsnį ir nutaisė kuo priešiškesnį veidą. Ji tikrai nesileis gluminama kokio priekvailio žurnalisto ir tikrai nestovės bei neatsakinės į klausimus.

— Panele Vitmen, ar tiesa, kad neseniai atlikote testą tėvystei nustatyti? — antrasis, šį kartą moters, balsas prisidėjo prie pirmojo.

Elisonos širdis pašoko. Jie žino apie kūdikį. Apie tyrimą. Abejojo, kad žinią nutekino gydytoja. Būti asmenine karališkosios šeimos gydytoja per daug apsimoka, kad pažeistum konfidencialumą. Bet laboratorijos personalas susigundyti gali. Šiaip ar taip, žinia pasklido, ir ji turi susidoroti taip gerai, kaip tik įmanoma.

Už nugaros spragsėjo daugiau fotoaparatų ir vis daugiau pradedančių ją supti žmonių uždavinėjo dar daugiau klausimų.

— Ar laukiatės princo kūdikio?

— Kas kūdikio tėvas?

— Kiek vyrų dalyvavo tyrime?

Elisona stipriau sučiaupė lūpas, kad nepasiduotų įtūžiui. Ji tikrai neleis sau atsisukti ir iškoneveikti tų žmonių. Tokios nuotraukos nepapuoš bulvarinės spaudos viršelių.

Tačiau minia ją apsupo, ir Elisona staiga atsidūrė rato viduryje, o į ją iš visų pusių buvo nukreipti fotoaparatai ir mikrofonai. Vieną vyrą kažkas pastūmė, šis pastūmė ją, mergina prarado pusiausvyrą ir nukrito ant šaligatvio.

Užsispyrusių paparacų tai nė kiek nesuglumino. Jie ir toliau pliekė fotoaparatais ir pylė klausimus, kaltinimus, bet ką, kad tik gautų kokį nors atsakymą.

— Elisona?

Ją apspitusio būrio keliamame erzelyje mergina pažino Maksimo balsą. Vienas reporterių, dar neseniai pasilenkęs virš jos, dabar staiga atsitiesė, o jo veide atsispindėjo siaubas. Tada ji pamatė Maksą. Jis pasilenkė ir paėmė ją už rankos, atsargiai pakėlė. Tai, kad pasirodė Maksas, reporterių neatbaidė, ir jie toliau ją supo.

Vienas vyriškis sučiupo Elisoną už rankos, mėgindamas sulaikyti. Maksimas suriaumojo kaip laukinis, paleido Elisoną ir pačiupęs vyriškio fotoaparatą taip trenkė į pastato sieną, kad šis subyrėjo į šipulius.

— Nemėgink paliesti mano moters! — suriaumojo Maksas plieniniu balsu, o paprastai vos girdimas akcentas dabar buvo itin ryškus.

Fotografas išbalo ir pasitraukė, lygiai kaip ir kiti pajutę, kas laukia, jei puls toliau.

— Eik į automobilį.

Su ja Maksas kalbėjo tokiu pat lediniu balsu. Jis atidarė juodo sportinio automobilio, stovinčio čia pat, prie posūkio, keleivio dureles.

Tiesą pasakius, Elisona nealpo nuo noro likti su taip nusiteikusiu Maksu vienoje erdvėje, bet geriau jau su juo, nei su gauja niekingų žurnalistų. Ji įsėdo ir greitai prisisegė.

Visą kelią iki pilies Maksimas tylėjo. Jis sėdėjo labai tiesus, tvirtai suspaudęs vairą ir kietai sukandęs dantis, o nuo jos skliste sklido įtampa. Elisona pirmoji tylos tikrai nelaužys, juolab puikiai žinodama, kad jo atsakymas bus vieni priekaištai.

Kai tik atsidūrė miegamajame, jis pratrūko.

— Ką tu sau galvojai? Nepasakei, kur važiuoji, nepasiėmei apsaugininko. Turėjau skambinti tavo vairuotojui ir jis pasakė, kad tu susitikime. Viena. Elgiesi labai neatsakingai.

— Neatsakingai? — Elisona taip pat pakėlė balsą. — Stengiausi rasti veiklos, nuveikti ką nors prasmingo. Nesiruošiu sėdėti šitoj pily ir laukti, kol tau manęs prisireiks kaip karališko žaisliuko.

— Niekada nesakiau, kad noriu, jog taip elgtumeis, bet tikėjausi, kad turėsi šiek tiek sveiko proto.

Maksimas sučiupo ją už rankos ir prisitraukė, stipriai prispausdamas prie krūtinės.

— Ar bent numanai, kas tau galėjo nutikti?

Vyras sunkiai įkvėpė. Pyktis ir panika siautė, adrenalinas pasiekė neįmanomą lygį. Elisona pernelyg stipriai jį veikia. Jis jau tai patyrė. Taip pat meilę ir vedybas. Tikras pragaras. Pirmiausia neteko Selenos pasitikėjimo, vėliau ją pasiglemžė mirtis — tikra kankynė. Maksimas neturėjo jokio noro vėl ten grįžti, vėl išgyventi tą patį.

Kai pamatė Elisoną ant šaligatvio, apsuptą gaujos tų maitvanagių... Jis turėjo kaip reikiant susiimti, kad susiturėtų nesudaužęs to ją palietusio vyro iki sąmonės netekimo. Tuo metu, kai pamatė ją, apsuptą paparacų, vėl atsidūrė tamsiausiose savo gyvenimo valandėlėse. Jis pernelyg skausmingai pajuto, kaip jaustųsi netekęs jos ir kūdikio. Atrodė, kad pasaulis byra į tūkstančius šukelių. Elisona jam reiškia per daug, visa ranka pasiekiama ateitis su žmona ir kūdikiu pernelyg svarbi. Jis jau anksčiau paleido vadžias ir nebeliko kito pasirinkimo, tik pasiduoti šiam troškimui. Nemanė, kad taip nutiks.

Atrodė, kad bus taip paprasta laikytis atstumo. Regis, ir Elisona daugiau nei patenkinta tokia padėtimi. Maksimas tikėjo, kad tos ypatingos aistros atsikratys su ja permiegojęs, bet dabar atrodė, kad su kiekviena naktimi Elisonos jam reikia vis labiau.

Seleną jis mylėjo, bet tą meilę mokėjo valdyti. Ji kliovėsi Maksimu dėl kiekvieno nieko, Maksimo jai reikėjo, kad jaustųsi stipri. Vyriškiui patiko, kad Seleną buvo taip nuo jo priklausoma.

Elisona prasiskverbė giliau. Ji tapo jam svarbi, svarbiausia daugybe prasmių.

— Nieko man neatsitiks! — paprieštaravo ji.

— Jie tave pargriovė, vienintelis jų noras — apdrabstyti tave, mudu, purvais, iškapstyti bet ką, iš ko sukurptų skandalą. Tą naktį, kai žuvo Seleną, jie vijosi ją. O po avarijos fotografavo, — išrėžė Maksimas. — Jie norėjo sužinoti, ar Seleną buvo išgėrusi arba apsvaigusi nuo narkotikų. Jiems reikėjo skandalo.

Elisona nubalo.

— Aš nežinojau. Laikraščiuose to nebuvo.... Aš nežinojau...

— Aš jiems sumokėjau, — tyliai pasakė Maksimas. — Nieko ir nebuvo, bet bijojau, kad jie išspausdins nuotraukas. Nupirkau nuotraukas ir sunaikinau.

Iš skausmo dėl Maksimo, dėl Selenos, Elisonos akys pritvinko ašarų. Maksimą tai sujaudino, jam suspaudė krūtinę. Elisona suėmė delnais jam veidą ir švelniai pabučiavo.

— Atsiprašau, — sušnabždėjo ji.

Maksimas norėjo pasitraukti, pabūti vienas, kol nurims. Bet kai Elisona stovėjo čia tokia priblokšta ir pažeidžiama ir tokia graži, jam nuo geismo ėmė drebėti rankos. Maksimas paėmė ją už smakro, kilstelėjo galvą ir švelniai pabučiavo nuo ašarų likusias žymes ant mielo veidelio.

Jo širdis daužėsi, jis atsagstė jos šilkinės palaidinės sagutes ir atidengė nėriniuotą kuklią liemenėlę. Maksimas sunkiai nurijo seiles, jį užvaldė laukinis geismas. Tačiau tai buvo kažkas daugiau, ne vien fizinis troškimas. Dar niekada jis nebuvo jautęs nieko panašaus nei su Selena, nei su kita moterimi. Jeigu neliesdavo Elisonos, nebučiuodavo, neglamonėdavo nuostabaus jos kūno, Maksimas jausdavosi nevisavertis.

Protas šią mintį atmetė, nors širdis ir kūnas trokšte troško su ja susilieti. Maksimas negalėjo leisti, kad Elisona reikštų jam per daug. Seleną jis mylėjo, tačiau ji taip jo neveikė, neturėjo tokios galios jo kūnui ir jausmams. Ir vis tiek, kai ją prarado, atrodė, kad pasaulis sugriuvo.

Elisona jam reiškė kur kas daugiau. Tą sekundę, kai pagalvojo, kad ji gali būti sužeista, jis įsivaizdavo, kad jos netenka. Atrodė, lyg žvelgtų į čia pat atsivėrusią prarają, kuri grasino praryti jį visą, palikti jį amžinoje tamsoje. Maksimas negalėjo to leisti. Negalėjo ir liautis jos bučiavęs.

Vyras šiurkščiai suurzgė ir tvirčiau ją apkabino, bučiavo vis giliau; nuo tokios aistros ir įsiūčio jai suskaudo lūpas. Bučinys buvo skirtas nubausti už tai, kaip ji vertė Maksimą jaustis bei vėl įtvirtinti jo viršenybę. Jis pražiodė ją, įsiveržė giliai liežuviu, čiulpė jos putlią apatinę lūpą.