Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Išgirdusi žingsnius ant marmurinių laiptų Elisona atsisuko; tikėjosi pamatyti namų prižiūrėtoją Rosą Mariją. Bet tai Maksas. Paprastai greta jo — rafinuoto, spinduliuojančio jėgą — ji pasijusdavo nejaukiai. Tačiau šį kartą jis atrodė kitaip. Gražiame Makso veide Elisona pastebėjo nuovargį. Tai buvo akivaizdu.

— Ką čia darai, Maksimai?

Jis nenuoširdžiai nusijuokė.

— Tikriausiai tą patį, ką ir tu: mėginu pabėgti.

— Nuo ko tau reikia pabėgti?

Jis vėl nusijuokė.

— Nuo to paties, apie ką tu galvoji.

— Maksai, prašyčiau. Aš nenusiteikusi žaisti.

— Na ką, ir vėl Maksas? — pasakė jis švelniau ir žengė prie Elisonos.

— Ką nori pasakyti?

Jis šyptelėjo.

— Buvau tapęs formaliuoju Maksimu.

— Net nepastebėjau.

— Kurgi, — atkirto jis.

Elisonai suspaudė gerklę. Ji nepasiduos erzinimui. Jis nenori jos. Jis tiesiog prie jos pririštas.

— Kodėl tu čia? — paklausė ji, o gerklę gniaužė baimė.

— Todėl, kad mintimis čia buvau didžiąją savaitės dalį, — prisipažino jis.

— Maniau, kad dirbi.

— Taip pat ir dirbau.

Elisoną užplūdo neviltis.

— Nenoriu, kad vieną minutę lietųsi aistra, o kitą — tylėtum. Nenoriu kraštutinumų. Nežinau, kas nutiko, kad mūsų bendravimas taip pasikeitė. Ir tu nenori man pasakyti. Jeigu ką nors padariau ne taip, pasakyk man. Jeigu susiradai kitą moterį ar tiesiog pavargai nuo manęs, pasakyk. Nesišalink manęs. Neversk manęs spėlioti.

— Nesu geras kalbėtojas, Elisona. Aš iš tų, kurie daro. Turėjai tai pastebėti, — atsakė Maksas piktdžiugiškai. — Ne visada kalbu tai, ką reikia. Bet noriu pabandyti tau paaiškinti. Kad suprastum, kaip jaučiuosi.

Elisona papurtė galvą, gerklę gniaužė ašaros.

— Nežaisk su manimi.

Maksimas paėmė ją už rankos ir pirmas per visą savaitę prisilietimas sukrėtė ją iki širdies gelmių. Aistra nebuvo pasitraukusi nė minutei. Iš padūmavusio jo žvilgsnio Elisona suprato, kad ir jis jaučiasi taip pat.

— Niekada su tavim nežaidžiau, — pasakė jis tvirtai. — įsidėmėk tai. Man nelabai sekėsi tvarkytis, bet skaudinti tave norėjau mažiausiai.

— Bet įskaudinai, — atsakė ji. — Juk pažadėjome, kad kalbėsimės, tačiau to nedarėme. Tu tiesiog mane atstūmei, ir aš neturėjau nė menkiausio supratimo kodėl.

Maksimas pakėlė akis, ir jų žvilgsniai susitiko. Elisoną sukrėtė tokios gilios emocijos.

— Žinau, — nukirto jis. — Net neįsivaizduoji, kaip man gaila. Prašau, Elisona, eime su manim.

Ji lėtai linktelėjo ir leidosi palydima iš vasarnamio. Kai suprato, kur jis vedasi ją, sustojo.

— Maksai, negaliu.

— Prašau, pasitikėk manimi.

Mergina giliai įkvėpė ir, nors apsunkusia širdimi, leidosi nuvedama iki studijos. Toje vietoje ji nuslopino savo savisaugą ir apsinuogino prieš jį. Ten ji atidavė savo širdį. Vėl ten atsidurti reiškė didžiausią kankynę, sumišusią su saldžiausiais prisiminimais. Ten jie susiliejo ir, nors nesugebėtų sugalvoti žodžių visiems jausmams įvardyti, aišku viena — ten ji pamilo.

Maksimas atidarė duris ir įleido Elisoną į saulės nušviestą kambarį. Dabar buvo aišku, ką jis norėjo parodyti. Jis stovėjo čia pat, vidury kambario, apšviestas šiltos natūralios šviesos. Tai buvo ji ir drauge ne ji. Nutapyta moteris buvo graži. Spinduliavo jaunyste ir laime. Tarsi ką tik būtų praleidusi laiką su mylimuoju ir patyrusi palaimą. Paveikslas buvo itin tikroviškas. Jos plaukai tviskėjo auksu ir raudoniu, oda — blyškios persiko spalvos, lūpos ir speneliai — padūmavusio raudonumo. Akys užmerktos, putlios lūpos dailiai išlenktos, nutylinčios numanomas paslaptis. Paslaptis, kurių turi ji ir jos mylimasis, nes nėra abejonių, kad ši moteris — mylima.

Ji atidžiai tyrinėjo paveikslą ir kažkas labai stipriai veikė. Bruožai buvo jos, tačiau tame pavidale buvo kažkas daugiau, kažkas, ko ji nematydavo, žvelgdama į veidrodį. Čia buvo daugiau nei portretas, paveikslas kažką atskleidė. Teigė. Jis bylojo apie jausmus, gilesnius, nei galima perteikti žodžiais. Jame buvo matyti tai, ką jautė ji pati.

— Maksai?

— Štai ką aš veikiau. Nedirbau. Negalėjau. Elisona, įstengiau galvoti tik apie tave.

Jis delnu palietė jai skruostą ir švelniai pabučiavo į lūpas. Bučinys dvelkė neviltimi, aistra, ir jos kūnas bei širdis atsakė taip pat.

— Maksai...

— Ne, aš turiu tai pasakyti. Elisona, aš bijojau. Išsigandau suvokęs, kokia svarbi tu man tapai. Tą dieną suvokiau, ką išgyvenčiau, jei tavęs netekčiau. Nemanau, kad tai pakeičiau. Supratau, kiek daug tu man reiški, kaip man svarbu tave kasdien matyti, bučiuoti, mylėtis su tavimi. Supratau, kaip smarkiai man tavęs reikia. Nenorėjau, kad turėtum man tiek galios. Nenorėjau tavęs mylėti. — Maksimas liūdnai nusišypsojo ir tęsė: — Pamėginau tave atstumti. Norėjau įrodyti, kad man tavęs nereikia. Aš labai klydau.

Jis stipriai pabučiavo Elisoną, o ji prasižiojo ir užsimerkė: glėbyje ją vėl laiko mylimasis.

Maksas palenkė galvą ir kaktą įrėmė į jos kaktą.

— Turiu tau pasakyti daugiau, bet nežinau, ar tinkamai tai darau. Pirmiausia noriu tau parodyti.

Jis pabučiavo jai kaklą, skruostą, kaktą.

— Galiu tau parodyti? — jo lūpos judėjo prie pat jos lūpų.

— Taip, — Elisona ir kūkčiojo, ir juokėsi.

Maksimas nutraukė marškinėlius ir atidengė jos krūtis. Sudejavo pamatęs, kad po marškinėliais ji nuoga.

— Brangioji, ką tu man darai...

Jis švelniai uždėjo delnus jai ant krūtų, nykščiais žaisdamas su standžiais speneliais. Maksimas bučiniu sustabdė iš Elisonos lūpų besiveržiančią aimaną.

Mergina uždėjo rankas ant jo plačios krūtinės, glamonėjo jį, mėgavosi kaklo duobutės odos sūrumu taip, tarsi tai būtų pirmas kartas. Viskas atrodė nauja. Nepatirta. Ji nutraukė jo marškinėlius ir nusviedė ant grindų greta savųjų.

Mergina atsegė jo džinsus ir nebegalėjo atplėšti akių nuo plaukelių ant plokščio jo pilvo ir dingstančių po trumpikėmis. Ji žinojo, kas dar ten slypi, tačiau užvaldė jausmas, kad nuo smalsumo ir susijaudinimo ji nieko neatmena.

— Tu toks seksualus, — kvėptelėjo Elisona.

Urgztelėjęs jis pastūmė ją ant sofos ir įsitaisė jai tarp šlaunų.

— Ak, Elisona, mano meile, tu nežinai, kaip aš jaučiuosi. Aš nieko panašaus nesu patyręs.

— Turiu sumanymą, — sukuždėjo ji ir praskėtė kojas.

Jis giliai ją pabučiavo, visiškai atsiduodamas, lyg mėgintų ją visą išragauti. Vienu judesiu jis nutraukė jos kelnes ir kelnaites, o tada nusirengė pats. Nebeliko nieko, kas juos skirtų. Tai buvo taip atvira, kiek tik du žmonės gali atsiverti vienas kitam. Nebeliko jokių paslapčių, nebebuvo ką slėpti. Nebeliko baimių, tik išsišovęs pilvelis, jųdviejų kūdikio buveinė, ir švelnios, tyros meilės jausmas, pulsuojantis tarp jųdviejų.

Elisona patogiau įsitaisė po juo ir pamažu įsileido, mėgaudamasi jausmu, kad jie tampa viena esybe. Mergina jautė, kad turi jį priimti, o kai Maksas visiškai į ją paniro, atsiduso nuo palengvėjimo ir malonumo.

Elisona kilo ir leidosi, kaskart jį priimdama ir kone visiškai išstumdama. Jų ritmas suvienodėjo, abu artėjo prie viršūnės kartu kvėpuodami, jos kūnui įsitempiantį jo — atsipalaiduojant.

Jųdviejų akys susitiko, ir Elisona pajuto, kad nuo Maksimo akyse spindinčių emocijų nesusiturės ir pravirks. Ji buvo tikra, kad tokie pat jausmai atsispindi ir jos akyse. Abu drauge, apsikabinę, jie pasiekė palaimą, ir tik jo glėbys apsaugojo Elisoną, kad ji nesubyrėtų į smulkiausias šukeles.