Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Maksimas papurtė galvą.

— Ji manimi pasikliovė. Man reikėjo labiau pasistengti. Tačiau aš užsisklendžiau. Daugiau dirbau. Turiu tave perspėti, kad nesu labai geras vyras. Nemoku įspėti emocijų. Daug keliauju. Verslas mane įtraukia.

Elisona uždėjo ranką jam ant rankos.

— Tu geras vyras, Maksimai. Būsi geras vyras ir nuostabus tėvas. Darbe aš išskyriau tiek porų, kad net skaičių pamečiau, o Vaikų advokatų centre mačiau begalę vyrų, kurie buvo beviltiški vyrai ir tėvai. Tu ne toks.

— Taip sakai, ir manau, net taip galvoji, tačiau mane pažįsti tik tris savaites. Selena turėjo septynerius metus, kad manimi nusiviltų.

— Manau, kad visos santuokos žlunga, jei žmonės apsileidžia, — tvirtai pasakė Elisona. — Bet mes turime svarią priežastį, kad taip nenutiktų.

— Kūdikį.

Maksimas uždėjo ranką ant suapvalėjusio Elisonos pilvuko.

— Taip. Ir ta priežastis visuomet bus. Mus visada vienys vaikas.

— Ir tau to pakanka?

Ji įsistebeilijo jam tiesiai į akis.

— Turės pakakti, ar ne taip?

Ji užtikrintai linktelėjo.

— Taip.

— Tada viskas aišku. Mes tai padarysime dėl vaiko. Sukursime šeimą. Svarbu tik tai. Kai aš prisieksiu, laikysiuos duoto žodžio.

Maksimas nekreipė dėmesio į krūtinėje sukirbėjusį jausmą. Nekreipė dėmesio į vidinį balsą, koneveikiantį, kad moteriai, kuri nusipelno gerokai daugiau, jis duoda tiek mažai.

— Tokių kaip tu — mažuma.

Elisona truktelėjo pečiais.

— Aš su tuo apsipratusi. Nepamiršai, kad iki šio vakaro buvau dvidešimt aštuonerių skaistuolė?

Ji šelmiškai šyptelėjo.

— Kaip galėčiau pamiršti?

— Nežinau. Gal reikia atgaivinti tavo atmintį?

Tada ji įsirangę Maksimui į glėbį, glostė jam nugarą ir švelniai murkė.

To pakako. Pakako abiem. Jis padarys viską, kas tik jo valioje, kad jiems viskas būtų gerai.

— Elisona?

Jis suėmė ją už klubų ir pradėjo išdarinėti tikrus stebuklus su jos kūnu.

— Hm? — ji sudejavo.

— Noriu tau kai ką parodyti.

— Tą jau padarei. — Elisona prisiglaudė prie jo. — Dukart, — žaismingai pridūrė.

— Ne tai.

Ji linktelėjo.

— Spėju, kad mums reikės atsikelti iš lovos.

— Būtų gerai.

Didžiąją ryto dalį jie praleido lovoje; dabar buvo vėlyva popietė. Elisona buvo tingi, patenkinta, tačiau tikrai nepasisotinusi. Niekada neateis laikas, kai ji liausis trokšti to, kaip jautėsi su Maksu. Kai jis ją bučiuodavo, glamonėdavo, įeidavo į ją, ji jausdavosi tobula.

— Gerai, bet pirmiausia turi pamaitinti mane ir kūdikį.

— Negaliu net pagalvoti, kad tuo nepasirūpinsiu.

Maksimas laikėsi pažado ir pavaišino ją pietumis — lengvu makaronų patiekalu, nuo kurio Elisona pasijuto visai laiminga. Dabar, kai rytinis pykinimas liovėsi, ji vėl mėgavosi maistu ir pastebėjo, kad net labiau nei iki šiol. Kai baigė valgyti, Maksas paėmė ją už rankos ir išsivedė į kiemą.

— Ir kodėl man atrodo, kad esu vedama klystkeliais? — paklausė Elisona, o nuo suktos Maksimo veido išraiškos jai suspaudė pilvą.

— Nė nenumanau. Galiu tik patikinti, kad mano ketinimai visiškai tyri.

— Labai abejoju, kad tavo galvoje yra bent kas visiškai tyro.

Jis nusijuokė, ir nuo to juoko Elisonos širdis suspurdėjo.

— Ne, ne. Pamatysi.

Jie priėjo mažutį baltai dažytą namelį, stovintį ant uolos atbrailos ir žvelgiantį žemyn į paplūdimį. Jis atrodė tarsi išskobtas iš uolos ir visiškai susiliejo su gamta. Akivaizdu, kad pastatytas gerokai anksčiau nei vasarnamis, o sumedėję išsikreivoję vynuogienojai, dengiantys visą namelio sieną, dar labiau pabrėžė jo ilgą amžių.

— Kaip gražu, — susižavėjo Elisona.

— Tai viena priežasčių, dėl kurios aš pasirinkau šią vietą vasarnamiui. Natūralus apšvietimas šioje studijoje — nuostabus.

Maksimas iš džinsų kišenės ištraukė raktą ir įkišo į seną spyną.

Elisoną pribloškė sutvarkytas namelio vidus: šviesu, erdvu ir šiuolaikiška.

— Čia yra miegamasis ir vonia.

Maksimas mostelėjo ranka per mažutę virtuvėlę, rodydamas uždarytų durų link. Kambaryje buvo vos keletas daiktų: sofa, molbertas, sienas puošė gražūs, tikroviški it nuotraukos paveikslai.

— Maksai... tu juos tapei, ar ne?

Elisona tai matė kiekviename potėpyje, kuris buvo be galo tikslus, itin preciziškas. Maksimas puikiai pagaudavo esmę to, ką tapė, išlaikydavo objektui tikrame pasaulyje būdingą gyvybiškumą ir perkeldavo jį į drobę. Jam trūko išraiškos laisvės, atviro, abstraktaus šiuolaikinio menininko mąstymo, bet jeigu jis visa tai būtų turėjęs, nebūtų Maksas.

— Taip.

— Ar kas nors apie tai žino?

Jis papurtė galvą ir atsistojo šalia.

— Senas mano pomėgis, kuriam niekada neskyriau daug laiko.

— Maksai, tai nusikaltimas! Jie tokie gražūs!

Elisona pasilenkė prie paveikslo, vaizduojančio į uolas dūžtančias bangas. Žvelgta pro langą, šalia kurio paveikslas, besivaržantis su tikruoju vaizdu, ir kabojo. Vanduo taškėsi it gyvas, vėjas pūtė, guldydamas žolę ir šiaušdamas vandens paviršių.

— Tokie nepopuliarūs. Aš investuoju į meną. Į tokį neinvestuočiau. Tokie paveikslai kabo nebent gydytojo priimamajame.

— Jie nuostabūs. — Elisona kilstelėjo ranką, norėdama paliesti kruopštų darbą. — Ar tapei tik peizažus?

— Iki šiol — taip. Kaip ir sakiau, neskiriu tam daug laiko.

— Ir Seleną niekada jų nematė? — paklausė ji švelniai, žiūrėdama, kaip jo akis pritemdo šešėliai.

— Ne.

Tik tiek. Jokių paaiškinimų. Jai ir nereikėjo jų. Seleną nemylėjo čia stovinčio vyriškio. Gal mylėjo jo įvaizdį, įtakingo išvaizdaus princo, turinčio išpuoselėtą kūną ir nuostabių įgūdžių miegamajame. Tačiau jo paties Seleną nemylėjo. Maksimas buvo kur kas gilesnis, nei atskleidė kitiems. Ir Elisonai pasisekė prisibelsti į jo širdį.

— Jaučiuosi pagerbta, kad man juos parodei.

Maksimas atsisuko.

— Aš noriu nutapyti tave.

— Mane?

Jis nusijuokė.

— Taip. Dar niekada netapiau portreto. Nebuvo įkvėpimo. Bet tave noriu nutapyti.

Mergina suvokė, kad Maksimui tai kur kas intymiau, nei mylėjimasis. Su Elisona jis dalijosi tuo, kuo nebuvo dalijęsis su jokia moterimi, su jokiu kitu žmogumi. Jai tai padarė įspūdį. Širdimi nuvilnijo saldus jausmas, viduje kažkas ilgesingai susigniaužė.

— Man patiktų.

Jis apkabino ją, suėmė smakrą ir kilstelėjo galvą, kad jųdviejų akys susitiktų.

— Noriu nutapyti tave visą.

Ji ne iš karto suprato.

— Aš negaliu! — užprotestavo Elisona, jos skruostai nuraudo nuo minties, kad ji valandų valandas gulės nuoga tokioje skaisčioje šviesoje.

— Manau, kad tu — tokia moteris, kuri gali padaryti viską, ką sumaniusi, ir tepadeda Dievas vyrui, kuris stos tau skersai kelio. Bet nenoriu, kad jaustumeis nepatogiai.

Ji sukando lūpą. Vis dar dvejojo.

— Ar aš kada padariau ką nors, kas tave įskaudino? Ar kada parodžiau nepagarbą? — švelniai paklausė Maksimas. Elisona papurtė galvą. — Niekada to nepadarysiu.

Ji lėtai linktelėjo. Mergina suvokė, kad tuo metu, kai ją tapys, Maksimas bus toks pat apsinuoginęs, kaip ir ji. Nes jis atskleidė jai tą savo dalį, kurios niekam nebuvo rodęs. Ji norėjo padaryti tą patį.

— Tikiu tavimi.

Ji atsegė sagą ir praskleidė drabužį. Tada atsegė kitą sagą. Ir dar vieną. Taip pamažu ji nusirengė, liko stovėti prieš jį nuoga. Elisona kovojo su poreikiu prisidengti. Kai mylėjosi, viskas buvo kitaip. Jis buvo taip užsiėmęs ją bučiuoti ir glamonėti, kad neturėjo kada į pažiūrėti. O ji, nebevaliojanti mąstyti, nesuko galvos dėl savo kūno. Bet dabar Elisona iki skausmo aiškiai suvokė, kad jos pilvas — nebe plokščias, krūtys papilnėjo, o klubai paplatėjo. Ir jis ketino visa tai amžiams perkelti ant drobės.