Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Elisona pajuto, kaip nukaito visas jos kūnas.

— Aš nesu tokia graži, kaip...

— Nesakyk, kad nesi graži. Ir niekada nelygink savęs su kitomis moterimis. Tu — mano moteris. Ir mano akims tu — nuostabiai graži.

Ji suvirpėjo nuo gryno vyriško Maksimo balse nuskambėjusio savininkiškumo. Mergina turėjo suvokti tai kaip aroganciją. Tačiau negalėjo.

Maksimas vos valdė geismą. Elisona, paprastai tokia stipri, prisidengusi savo nepriklausomybe it skydu, dabar, pro langą krintančioje pavakario šviesoje, atrodė kerinti, blyški ir pažeidžiama. Makso viduje slypintis menininkas troško ją tapyti; vyriškoji pusė troško su ja mylėtis tol, kol nė vienas iš jų nebegalės galvoti ar pajudėti.

Jis pasiėmė eskizų sąsiuvinį ir pieštuką.

— Sėskis ant sofos.

Ji pasitraukė atatupsta, atsisėdo ir atsilošė. Galvą pasirėmė ant švelnaus ranktūrio linkio, o ranką užkišo už galvos, pakeldama ir iškilias krūtis.

Jis norėjo perteikti viską: kiekvieną linkį, kiekvieną liniją. Jos saldžių lūpų putnumą, raukšleles aplink spenelius, tobulą trikampiuką tarp kojų... Labiausiai jis norėjo ant drobės perkelti jos varinių akių lydančią ugnį.

Vos tik Maksimas pradėjo eskizą, įsitempęs Elisonos kūnas palengva atsipalaidavo. Jo ranka judėjo lengvai, atkurdama jos kūno linkius, įdubimus ir iškilimus. Jis piešė putlias jos krūtis ir tuo pat metu troško jas suimti delnais. Mergina išlenkė nugarą tarsi žinodama, kurią jos kūno dalį jis dabar dailina pieštuku, lyg taip pat skaudžiai trokštų prisilietimo. Maksimo kūnas skausmingai įsitempė.

Jis nupiešė laibą jos liemenį, švelnų pilvą, nedidukę kalvelę, kur tūnojo kūdikis. Jis pajudėjo žemyn, o Elisona aiktelėjo, nes pulsas daužėsi it pašėlęs. Ji tyliai sudejavo, kai jis nupiešė jos intymiųjų vietelių eskizus. Kai jis ir toliau studijavo jos kūną ir įamžino jį, mergina suspaudė kojas, o vieną jų sulenkė ir užkėlė ant antrosios šlaunies.

Ji sudejavo.

— Maksai.

Tai buvo maldavimas, kurio kartoti tikrai nereikėjo.

Jis padėjo sąsiuvinį ant stalo ir prisėdo šalia. Elisona per galvą nutempė jam marškinėlius, bet užgaišo su kelnių užtrauktuku.

— Ką tu su manim darai? — sušnabždėjo Maksimas, glostydamas jos šonus, žymėdamas juos taip pat, kaip ką tik pieštuku. Tik dabar buvo gerokai maloniau.

Jis pabučiavo jai kaklą.

— Tikiuosi tai — tas pat, ką darai man.

— Be abejonės.

Jis nusitraukė džinsus ir trumpikes ir mėgavosi įkaitusia Elisonos oda.

— Manau, greitai apsisuksime.

Elisona spustelėjo jam sėdmenis ir pažiūrėjo į akis.

— Gerai. Nemanau, kad pakęsčiau lėtą variantą.

Maksimas paniro į jos siaurą drėgną karštį. Jis turėjo sukąsti dantis, kad iš karto nepratrūktų. Prireikė visų pastangų, kad nejudėtų, kad ištvertų tol, kol pasitenkins Elisona.

Jis niekada nebuvo jautęs tokio stipraus troškimo turėti moterį, pasiekti, kad ji priklausytų tik jam, išnykti joje. Iki Elisonos ilgai nebuvo mylėjęsis. Tačiau dabartiniai jausmai neturėjo nieko bendra su užsitęsusiu savanorišku susilaikymu. Čia slypėjo kažkas daugiau, kažkas nepažinto, kažkas, kas, regis, atėmė jo paties gyvenimą.

Maksimas pasidavė. Jis nebekontroliavo judesių, kaskart įsiskverbdamas giliau. Elisona pritraukė kelius, kad jis pasiektų ją dar geriau, dar giliau. Aplink tebuvo girdėti jųdviejų kvėpavimas ir kūnų trintis. Dabar tarp jų nebeliko nieko švelnaus. Tai buvo ugnis ir siera, aistra ir kankynė. Pabaigoje Elisona išrėkė Maksimo vardą, viršūnę netruko pasiekti ir jis. Elisona pabučiavo jam smakrą, jos lūpose žaidė šypsena.

— Tu esi nuostabus, ar žinai?

Maksimas neturėjo nė menkiausio supratimo, kuo nusipelnė tokio pasitikėjimo, nebuvo tikras, ar to pasitikėjimo jam reikia. Lygiai kaip nebuvo tikras, kad sugebės išpildyti visus lūkesčius, glūdinčius tų gražiųjų akių gelmėse.

Kurį laiką juodu gulėjo tylėdami, Maksimas buvo laimingas, kad gali tiesiog ją glostyti. Jos lūpose žaidė mįslinga išraiška, kurią jis troško suprasti. Ir staiga vyras pajuto, kad nori suprasti daugiau. Jis norėjo viską apie ją žinoti: kas ji ir kaip tokia tapo. Neprisiminė, kada anksčiau jautė tokį poreikį.

— Papasakok apie seserį, — pasakė jis nesuprasdamas, kodėl jam staiga tai pasirodė svarbu.

— Ji buvo mano geriausia draugė. — Elisona prisiglaudė prie jo. — Ji niekada neleido cistinei fibrozei jos palaužti. Visuomet šypsojosi, net kai sunkiai sirgo. Kimberlė laikė mūsų šeimą kartu. Kai jos nebeliko, viskas griuvo. Mano tėvai išsiskyrė.

— Kiek tau buvo metų?

— Kai ji mirė, — dvylika.

— Jie neturėjo teisės išsiskirti, tik ne tada, kai tau jų reikėjo.

— Negalėčiau ginčytis. Tačiau tėtis tiesiog nebegalėjo likti namie. Manau, tiesiog nebeprisivertė grįžti namo, matyti mus ir viską prisiminti. Tada mudvi paliko.

— O ji taip pat tavimi nesirūpino?

— Ji turėjo pakankamai rūpesčių, tvarkydama savo reikalus. Ji priklausė nuo mano tėvo. Motinai tėvo reikėjo visuomet. Be jo, ji jautėsi nesaugi ir... Niekada neverta kuo nors taip pasikliauti, nes vieną dieną to žmogaus gali nelikti. Bet tu viską žinai.

— Žinau, — nutęsė jis. — Bet nepriklausiau nuo Selenos. Ji priklausė nuo manęs. Tačiau nebuvau su ja, ir paskutinį savo gyvenimo mėnesį ji nugyveno visiškai nelaiminga.

— Tai neteisinga, Maksai. Jeigu tu galėjai ką nors padaryti, kad pakeistum Seleną, vadinasi, aš galėjau pakeisti tėvus.

Jis leido įsiviešpatauti tylai. Seleną buvo kaip vaikas, o jis — suaugęs vyras. Ji jautėsi sužeista, grimzdo į depresiją, o jis to net nesuvokė. Ne iki galo. Ji sakė, kad nenori kalbėtis, o Maksimas taip pavargo bandydamas, kad tiesiog nuleido rankas.

Elisona švelniai paglostė Maksimui pilvą, ir jo skrandis susitraukė, kūnas vėl pasirengęs įsitempė. Nebūtų taip pavojinga, jei būtų reagavęs vien kūnas, tačiau, kai žiūrėdavo į Elisoną, kai ją liesdavo, Maksimo krūtinėje sukunkuliuodavo jausmai. To jau buvo per daug. Taip būti neturėjo.

Ji galvojo apie karaliaus žodžius. Galvojo apie tėvystės testą. Kartą Elisona netgi pasakė, kad jei klinika suklydo vieną kartą, įmanoma, kad suklystų ir antrą, o jis nėra kūdikio tėvas.

Jei tai būtų tiesa, ji galėtų laisvai keliauti namo. Jiems net nereikėtų tuoktis.

Maksimas įsivaizdavo, kad ši mintis jį išlaisvins, galvojo, kad nuo tikimybės išvengti vedybų nuslūgs krūtinėje tvyranti įtampa. Priešingai, toji mintis sukėlė tik intensyvų skausmą, besikėsinantį į pačią širdį. Juk neturėtų taip sopėti pagalvojus, kad ji išvažiuos.

— Turėtume padaryti tėvystės testą, — pasakė jis ryžtingai. — Dėl visa ko. Kaip tu ir sakei, jei jie suklydo kartą, gali suklysti ir antrą.

Jos mielas trapus kūnas, ką tik taip patogiai ilsėjęsis jo glėbyje, įsitempė.

— Jeigu manai, kad tai būtina.

— Taip pasielgti būtų atsakinga.

Ji kuriam laikui nutilo, o Maksimas klausėsi, kaip Elisona traukia orą trumpais negiliais įkvėpimais.

— Ar yra būdas atlikti tyrimą, nekeliant rizikos kūdikiui?

— Aš sužinosiu.

— Gerai.

Elisona nesitraukė nuo jo, bet ir nebebuvo taip stipriai prigludusi.

— Rytoj skrendam namo, — pasakė jis, stipriau apkabindamas ir piešdamas apskritimus ant nuogos jos rankos.

— Turiu grįžti ir sutvarkyti kai kuriuos reikalus didžiausiuose lošimo namuose.

— Gerai.

Liūdesio gaidelės jos balse perskrodė Maksimą kaip šūvis. Jis nuliūdino ją. Įskaudino.