Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Kai Maksimas paleido Elisoną, ši žvelgė didžiulėmis akimis, garsiai alsavo. Jos speneliai styrojo, įsirėžę į plonytį liemenėlės audinį. Kad ir kaip siuto ant Maksimo, ji vis tiek jo geidė. Ir, po galais, jis taip pat geidė jos.

Vyras neigė tai, kas nuolat skambėjo galvoje, neigė, kad Elisonos vardas be perstojo sukasi jo mintyse. Su ja tai nesusiję. Ji nėra ypatinga. Tiesiog moteris. O jis — vyras. Jam reikia to, ko kiekvienas vyras nori iš bet kurios moters, tik tiek. Tai nesusiję su Elisona, tai — tik seksas. Jis per ilgai nesimylėjo, todėl ji taip smarkiai jį paveikė.

Maksimas nustūmė ją per kambarį, apsuko ir palenkė, kad ji atsiremtų į prie sienos stovinčią spintelę.

— Maksai? — baikščiai šūktelėjo ji.

— Pasitikėk manimi, — sušvokštė jis.

Jis rankomis perbraukė per liekną jos liemenį ir šiek tiek atsikišusį pilvuką, kuriame dabar auga kūdikis. Jo širdis daužėsi, Maksimas suspaudė kumščius, bet vėl atleido rankas, kad galėtų apglėbti jos krūtinę, atsegti priekyje esančią sagtelę ir išlaisvinti krūtis.

Jis suėmė blyškias krūtis, suspaudė jautrius spenelius, o Elisona beviltiškai sudejavo.

Maksimas paleido krūtis ir drauge su kelnaitėmis nutempė žemyn sijoną. Jis uždėjo ranką ant tarpukojo, pirštais prasiskverbė pro švelnias klostes ir surado jautriausią pumpurą. Elisona sudrebėjo, atsilošė ir nuleido galvą jam ant krūtinės. Vyro šnerves sukuteno jos ypatingųjų kvepalų aromatas. Maksimas nubraukė plaukus ir pabučiavo jos kaklą, nuogą petį.

Svirduliuodamas jis pasiekė kelnių užtrauktuką, atsegė jį ir nuogas prisispaudė prie švelnaus jos užpakaliuko. Elisona aiktelėjo ir išsirietė, kad jį pasiektų, prisispausdama savo drėgme prie jo nerimstančio kūno.

Viena ranka vis dar šiurkščiai ją glamonėdamas, kitą ranką uždėjęs jai ant pilvo, kilstelėjo jos užpakaliuką, kad įsiskverbtų į ankštą karštį.

Maksimas prarado savikontrolę ir laiko nuovoką. Norėjo ją paimti, kad nematytų jos veido. Bet vis tiek žinojo, užuodė ją, rankomis jautė švelnią odą, girdėjo švelnius jos aikčiojimus, suvokė, kad jo paties kūnas niekada taip nereagavo į jokią moterį. Čia Elisona, ir niekaip to nepaneigsi.

Maksimas pabučiavo jai sprandą, švelniau suėmė krūtis, paglostė dailius jos linkius. Jam suspurdėjo širdis. Čia ji, Elisona. Jo moteris. Jo kūdikio motina. To niekaip nepaneigsi, o jis ir nenorėjo.

Staiga jis panūdo ją pamatyti, troško matyti jos veidą, kai ji pasiekia viršūnę, troško prispausti ją prie savęs. Maksas pasitraukė, pakėlė ją ant rankų, greitai perėjo per kambarį ir pasodino ant lovos.

— Elisoną, — sukuždėjo jis, jai nuo veido nubraukdamas plaukus.

Elisona pakėlė ranką, palietė jo skruostą, o nuo jos akyse spindinčių jausmų jam kone užgniaužė kvapą.

— Maksai.

Jis lėtai į ją įėjo, visas jo kūnas virpėjo nuo bandymo susitvardyti. Elisona apsivijo jį rankomis, judėjo drauge su juo, o švelnūs jos virpčiojimai buvo didesnė padėka, nei vien fizinis pasitenkinimas. Ir kai Elisona sušuko iš malonumo, o netrukus ir jis kuždėjo jos vardą, išsiliedamas joje, paženklindamas ją. Paženklindamas savimi.

Maksimo krūtinę užlieję jausmai surakino širdį ir nebepaleido iš geležinių gniaužtų. Vos žvilgtelėjęs į nuostabos kupinas Elisonos akis, jis liko priblokštas. Staiga nusirito nuo jos, drauge mėgindamas išvengti ir viduje kunkuliuojančių jausmų.

Elisona pasisuko ant šono, veidu į jį, ir Maksimui užgniaužė kvapą nuo jos grožio. Ji buvo prasižiojusi, veidas įraudęs. Dar niekada ji neatrodė tokia viliojanti, tokia žavi. Maksimas sugriežė dantimis, nes užplūdę jausmai grasino jį paskandinti.

— Aš turiu darbo.

Vyriškis nusisuko, užsisegė diržą; vos įstengė kvėpuoti, o širdis, rodės, iššoks iš krūtinės. Instinktyviai troško grįžti pas ją, apkabinti. Tačiau jis sau to neleis. Neleis pasirodyti toks silpnas.

Maksimas girdėjo, kaip ji rengiasi jam už nugaros, o kai atsisuko, pamatė, kokia sutrikusi ir įskaudinta jaučiasi Elisona. Žodžių nebereikėjo, ji tylomis suprato, kad jis stengiasi išlaikyti atstumą. Ir vien tas nebylus supratimas buvo pakankama priežastis. Jis nenorėjo, kad ji jaustų jam stipresnius jausmus, nei jis — jai.

— Aš ilgai dirbsiu. Tau bus geriau miegoti savo kambaryje, — pasakė jis lūžinėjančiu balsu.

Elisona krūptelėjo, lyg jis būtų jai sudavęs.

— Gerai.

Suskambėjo Elisonos mobilusis, ji ištraukė jį iš čia pat per pamišėlišką skubėjimą ant grindų numestos rankinės.

— Klinika.

Ji atsiliepė, tačiau balsas nieko neišdavė. Elisona baigė pokalbį ir įdėmiai žvelgė į Maksimą stipriai suspaudusi lūpas.

— Sveikinu. Tu — tėvas. Galim būti tikri devyniasdešimt devyniais kabelis devyniasdešimt devyniais procentais.

Visa tai ji pasakė abejingai.

Elisona žvelgė Maksimui į veidą vildamasi reakcijos, kuri patvirtintų, kad ji neprarado jo, neprarado visko, ką jie susikūrė per pastarąsias šešias savaites. Tačiau kai jis nuo jos atsitraukė, pajuto, kad Maksimas užsisklendžia, matė, koks abejingas tapo jo žvilgsnis, kai atsivėrė nuo jos.

— Turiu eiti. — Jo tamsios akys liko neįžvelgiamos.

Elisona pamėgino padaryti tai, kas iki šiol puikiai sekdavosi — sulaikyti artėjantį skausmą. Tačiau šįsyk neįstengė. Ji pernelyg mylėjo Maksimą ir dabar pajuto, kad jo netenka. Gal jis niekada jos nepaliks, bet ji niekada jo neturės.

Ji delnais stipriai užspaudė akis, mėgindama sutramdyti besiveržiančias ašaras. Ji bus stipri dėl savęs, dėl kūdikio. Niekas niekada nesužinos, kad jos širdis sudaužyta amžiams.

Kvapus vėjelis gaivino Elisonai odą, kaitinamą vasaros vidurdienio karščio. Bet viduje viskas buvo sustingę į ledą.

Į Mariso salą ji atvyko tik prieš dvidešimt minučių — vylėsi, kad čia jos skausmas atlėgs. Tačiau atsidūrusi toje pat vietoje, kurioje jautėsi tokia laiminga, kurioje pabudo meilei ir pražydo jos jausmai, jautė vien kartėlį. Dar niekada nesijautė esanti taip toli nuo Maksimo.

Dabar verslo reikalais jis išvažiuodavo gerokai dažniau nei iki praėjusios savaitės, o namie elgdavosi nepriekaištingai mandagiai. Ir išlaikė atstumą. Tai buvo blogiau nei pyktis: pyktis bent jau būtų reiškęs emocijas. Maksimas elgėsi kaip svetimas. Nuo tos dienos, kai ją užpuolė paparacai, juodu nesimylėjo.

Tądien viskas ir pradėjo keistis. Nuo tada jis nebeprisileisdavo jos. Labiausiai Elisona baiminosi, kad toks elgesys susijęs ne su incidentu, o su patvirtinimu, kad jis — kūdikio tėvas. Gal jis nebenori turėti vaiko. O dabar iš jo atimtas raktas nuo tėvystės kalėjimo.

Elisona iš balkono įėjo į kambarį. Tą patį, kuriuo dalijosi su Maksu, kai juodu čia ilsėjosi. Elisoną nukrėtė drebulys. Kvaila mintis atvykti į salą. Tačiau jos širdis skeldėjo, trupėjo su kiekvienu dūžiu, ir jai reikėjo kaip nors su tuo susidoroti.

Gal būtų buvę lengviau, jei juodu būtų persipykę. Jeigu Maksas būtų ją iškoneveikęs, pasakęs, kad jos nebenori, gal taip būtų nužudęs meilę. Tačiau jie išsiskyrė staiga ir tyliai. Maksimas tiesiog pasitraukė nieko nepaaiškinęs. Kita vertus, kažin ar būtų buvę lengviau, jei pabaiga būtų buvusi audringa.

Didžiausia ironija — po dviejų dienų juodu susituoks. Po dviejų dienų jie stovės prie altoriaus ir prisieks mylėti vienas kitą, gerbti ir rūpintis vienas kitu. Nelengva bus tai padaryti, kai vienas kitam vos prataria žodį.

Elisona uždėjo ranką ant pūpsančio pilvuko ir pajuto ryžto antplūdį. Ji ne kokia bedalė. Ji turi kūdikį, brangiausia, kas gali būti pasaulyje. Ir myli Maksą. Myli taip karštai, kad net skauda, bet jos kūdikis — ir jo dalelė. Gal jie ir nesusikurs įprasto gyvenimo, bet kūdikis bus tai, ką abu turi geriausio.