Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

— Tu nusivylei?

Pajuto, kaip ji švelniai trukteli pečiais.

— Čia buvo nuostabu. Bet drauge — lyg netikra. Rytoj grįšim į tikrovę.

— Tau labiau patinka fantazijos?

— Na, tai buvo nuostabi fantazija.

Maksimas apsidairė po studiją, kurios iki šiol nebuvo rodęs nė vienai gyvai būtybei.

— Taip, tiesa.

Kai grįžo į Turaną, dėl įtemptos dienotvarkės Maksimo rūmuose nebuvo visą dieną. Jis visa galva pasinėrė į darbą, ir Elisona tai gerbė, tačiau, nors buvo užsėmusi kurdama Cistinės fibrozės fondo padalinį Turane, bėgant dienoms toje milžiniškoje pilyje, Maksimo be proto trūko.

Izabelė buvo linksma ir smagi pašnekovė, bet ji buvo užsiėmusi televizijos studijomis koledže, o po paskutinės kelionės apsipirkti laisvu laiku tėvai Izabelę laikė po devyniais užraktais.

Tačiau nors Maksimo nebūdavo dienomis, naktys priklausė tik jiems. Bent ši fantazijos dalis liko nepaliesta. Elisonos aistra Maksimui nė kiek nesumažėjo, kaip ir, regis, jo aistra Elisonai. Keista: anksčiau apie seksą pagalvodavo tik kartais, atsitiktinai, dabar jis tapo labai svarbia gyvenimo dalimi. Ilgai neigtas merginos seksualumas dabar skleidėsi visa galia ir ji tuo džiaugėsi. Dabar Elisona jautė pilnatvę, jautėsi tikra moterimi, o ne indu, į kurį taip dažnai svetimi žmonės stengdavosi supilti savo nesėkmes ir rūpesčius, kad jai tekdavo ieškoti būdų, kaip to išvengti.

Kiekvieną naktį jį leisdavo Maksimo lovoje, jo glėbyje. Tačiau nenorėjo, kad viskas būtų susiję su Maksu, todėl turėjo ir savo kambarį, jos drabužiai kabojo to kambario spintoje, kosmetikos reikmenys buvo išdėlioti greta miegamojo esančiame vonios kambaryje. Nenorėjo per daug nuo jo priklausyti, o vien nuo tokios minties apimdavo panika. Vestuvės turėjo įvykti po dviejų savaičių ir Elisona manė, kad po jų Maksas norės, jog ji pas jį persikraustytų, tačiau iki to laiko mergina norėjo išlaikyti bent šiek tiek nepriklausomybės.

Jau dabar ji per arti jį prisileido; jei nepasisaugos, jis pasieks ir širdį.

Elisona atsiduso ir mobiliajame telefone pažiūrėjo, kiek laiko. Asmeninė Makso gydytoja, Daktarė Seksualioji, turėjo ateiti bet kurią minutę, kad paimtų jos kraujo tėvystės testui. O Makso nebuvo. Elisona paėmė stiklinę apelsinų sulčių, lyg tai būtų paskutinė jos apsauga nuo gydytojos. Ji stengėsi nereaguoti pernelyg jautriai, tačiau ji juk laukėsi, hormonai siautėjo, ir Elisona vos begalėjo susilaikyti neapsipylusi ašaromis.

Kai Maksas pasakė apie tėvystės testą, mergina pajuto, kaip jos širdis plyšta pusiau. Ji labai greitai pamiršo, kad jųdviejų nesieja tikri santykiai. Kad kūdikis buvo pradėtas laboratorijoje. Maksimo prašymas kaipmat viską priminė.

Blogiausia buvo tai, kad Elisona nežinojo, kokio atsakymo Maksas tikisi.

Atėjusiai gražiajai gydytojai, užteko kelių minučių paimti kraujo mėginį.

— Viskas padaryta. Ir mes jau turime princo Rosi seilių pavyzdį tyrimui, tad nieko daugiau ir nebereikia. Tai gana naujas būdas nustatyti tėvystę, — paaiškino ji. — Jeigu jūsų kraujyje nebus pakankamai vaisiaus DNR, atsakymo neturėsime. Tačiau jeigu DNR bus pakankamai, atsakymas bus toks pat tikslus, kaip ir atliekant kitus tyrimus.

Elisona linktelėjo, sukaustyta baimės dėl tyrimo rezultatų.

Gydytoja ironiškai šyptelėjo.

— Ką gi, sėkmės. Jumis dėta, tikrai tikėčiausi, kad tai — princo kūdikis. Jis — be galo patrauklus ir, suprantama, pakankamai pasiturintis, kad jumis pasirūpintų.

Elisona papurtė galvą.

— Ne, svarbu ne tai.

Gydytoja kilstelėjo antakius.

— Žinau tik vieną priežastį, dėl kurios atliekamas tėvystės testas. Kita vertus, iš kur man viską žinoti? Aš — tik gydytoja.

Elisonai knietėjo iškrėsti ką nors ne visai pagal savo būdą, kad nutrintų šypsenėlę nuo tos moteriškės veido. Tačiau vos po kelių akimirkų toji susirinko visus savo daiktus ir pažadėjusi paskambinti per artimiausias dvidešimt keturias valandas paliko Elisoną vieną.

Ji susmuko prabangiame Makso biuro krėsle, mėgindama suturėti ašaras, o šios veržte veržėsi lauk. Ji norėjo, kad jis čia būtų, jai reikėjo jo, nepaisant visų pastangų save įtikinti, kad išsivers viena. Nuo to noro neapsaugojo ir tai, kad drabužius ji vis dar laikė atskiroje spintoje.

Veidą paslėpusi delnuose, pasirėmusi ant jo rašomojo stalo, Elisona pasidavė liūdesiui. Juk nieko blogo valandėlei pasiduoti. Skruostu nuriedėjo ašara; pasibjaurėjusi pati savimi, kad verkia, mergina ją nubraukė. Jeigu ji apskritai nebūtų sužinojusi apie Maksą, visus tyrimus būtų atlikusi pati viena, todėl labai kvaila verkti, kad jo nebuvo. Kita vertus, kaip tik jis norėjo šio tyrimo ir net nepasivargino pasirodyti.

Kai atsidarė biuro durys, Elisona pakėlė galvą. Pamačius įeinantį Maksimą, jos širdis suspurdėjo. Kad ir kaip ant jo pyktų, trauka buvo be galo stipri.

— Tu pavėlavai į tyrimą, — papriekaištavo ji, nusibraukdama nuo skruostų ašaras.

— Kas nutiko? — paklausė jis griežtai.

— Nieko. Ji atėjo ir paėmė kraujo. Gydytoja pasakys atsakymą per parą.

— Tai kodėl verki?

Elisona giliai įkvėpė.

— Norėjau, kad tu būtum čia.

— Kodėl? Ar atsakymą gausime tik rytoj? Tai kam aš reikalingas, imant kraują?

— Aš... — Elisonai strigo žodžiai. — Man tavęs reikėjo.

Maksimo akys patamsėjo.

— Maniau, kad tau manęs nereikia.

— Na, paprastai ne, bet šį kartą reikėjo.

Jis demonstratyviai padėjo nešiojamąjį kompiuterį ant stalo, o visa jo povyza spinduliavo įtampą.

— Juk sakiau, kad dėl darbo dažnai išvyksiu. Gal aš ir karališko kraujo, bet, priešingai nei tu įsivaizduoji karališkų asmenų gyvenimą, turiu pareigų. Ir vien todėl, kad esu princas, man pareigų nesumažėja. Veikiau padaugėja.

— Kalbu ne apie kasdienius reikalus, — pareiškė Elisona, atsistodama ir rankomis įsiremdama į klubus. — Man tik reikėjo šiokios tokios paramos, atliekant tėvystės testą, kurio, beje, norėjai tu. Nemanau, kad labai daug prašau.

— Neturiu kada žaisti su tavo kaprizais.

Jo žodžiai pakibo tyloje, o Elisona taip ir paliko juos sklandyti, kad pajustų, kokie jie skaudūs.

Petimi užkabinusi Maksimą, Elisona pasuko durų link ir jautė, kaip širdis skyla į tūkstantį šukelių. Negalėjo suvokti, kaip leido tam nutikti. Per pastarąsias šešias savaites padarė tai, ko buvo prisiekusi niekada nedaryti. Dabar jai reikia kito žmogaus. Dar blogiau — buvo kone tikra, kad Maksimą jį myli.

Vienuoliktas skyrius

Elisona be galo džiaugėsi kitą dieną ištrūkusi iš pilies. Susitikimas su partneriais, su kuriais drauge kūrė Turano Cistinės fibrozės fondo padalinį, pavyko puikiai. Be to, — šito labai reikėjo, — tai padėjo kuriam laikui nustumti tyrimo rezultatų baimę ir ištrūkti iš gniuždančios vienatvės milžiniškoje pilyje: ten ją supo žmonės, su kuriais vargiai persimesdavo žodžiu. Tačiau labiausiai jai reikėjo pamiršti kiek anksčiau atėjusį suvokimą.

Ji nenori mylėti Maksimo. Meilę turi pataupyti kūdikiui. Ji nenori jausmų, meilės, siejančios su Maksimu, kuris ją vien skaudins. Nenori būti tokia kaip jos tėvai. Elisona nenori pavirsti pagiežinga pikta moterimi tik todėl, kad patys stipriausi jos jausmai skirti žmogui, kuriam nei jų reikia, nei yra jų vertas.

Mergina pasitaisė ant peties rankinę ir tvirčiau įsitvėrė odinio dirželio, tarsi šis būtų galėjęs padėti tvirčiau jaustis. Kaip ji galėjo leisti, kad Maksimas jai tiek daug reikštų? Jis siutino. Jis visuomet tikėjo savo teisumu ir iki juoko pasitikėjo savimi. Ir jis buvo gražus. Sumanus. Šmaikštus. Puikus pašnekovas. Ir nuostabus lovoje.