Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Maksas laikė ją, kol kiek aprimo besidaužančios širdys, o kūnai liko susijungę.

— Aš nežinojau, — išlemeno ji apstulbusi. — Nežinojau, kad kai atsipalaiduoji, atsiranda tiek daug jėgų.

Jo lūpos sujudėjo jai prie kaklo.

— Tikrai?

— Taip. Nežinojau, kad taip būna.

— Ar tai tavo pirmasis orgazmas? — paklausė Maksimas nustebęs.

Elisona neplanavo jam to sakyti, bet po visko, kas įvyko, ji žinojo, kad čia nebėra vietos melui ar nutylėjimams.

— Taip. Mano pirmas kartas apskritai.

Po šio prisipažinimo Maksas liko pritrenktas. Ji buvo siaura, tokia siaura, kad sunku susivaldyti, vos įslydus vidun, bet jis buvo taip įsijautęs, kad apie tai negalvojo.

— Kodėl, Elisona? Tu — graži moteris. Jausminga. Juk nebūtų nieko blogo, jei būtum tai patyrusi.

— Kontrolė, — švelniai priminė ji. — Niekada nenorėjau, kad kas nors turėtų galios mane įskaudinti. Todėl vengiau santykių. Vengiau sekso.

— Kaštavę privertė persigalvoti?

Tebegulėdama Maksimo glėbyje Elisona pasisuko į jį, jos vario spalvos akis vis dar gaubė malonumo migla. Vyro krūtinėje sukirbėjo pasididžiavimas.

— Tu — pirmas vyras, su kuriuo aš norėjau būti. Iki tol... Na, mane gąsdino vien mintis, kad va taip būsiu su kuo nors. Kad liksiu nuoga ir ne tik fiziškai, bet ir kitomis prasmėmis. Bet aš pasitikiu tavimi. Tikiu, kad manęs nenuskriausi, — atsakė ji paprastai.

Maksimui apsunko širdis. Juk ji buvo skaisti. Ji pasitikėjo juo taip, kaip jokiu vyru iki šiol. O jis gali jai pasiūlyti vien tik šaltus ir tvarkingus santykius, kuriuose nebus nė lašelio emocijų. Juk ji verta daug daugiau. Tačiau jo viduje — tuščia.

— Negaliu tau duoti meilės. Negaliu pažadėti to, ko moterys tikisi po pirmojo karto.

— Man nereikia jokių pažadų. Juk mes jau susižadėję, — nukirto ji. — Tai, ką turime, geriau nei meilė. Turime mus jungiantį saitą.

Elisona teisi. Jie jau buvo patyrę, kad meilė nesuteikia jokių garantijų. Maksimas tegalėjo tikėtis, kad jos jausmai nepasikeis. Jis visuomet vengdavo skaistuolių, nes jos į seksą žiūrėdavo pernelyg rimtai.

Ji užmetė savo švelnią tarsi šilkas šlaunį jam ant šlaunies, ir drėgnoji Elisonos vietelė palietė jo vyriškąjį pasididžiavimą. Maksimas pajuto, kad jis vėl standėja. Jis geidė jos. Jau. Norėjo taip stipriai, kad bandant susivaldyti nuo įtampos, regis, plyš raumenys. Juk prieš pusvalandį ji buvo skaisti, tad nenorėtų jos užgauti, taip greitai mėgindamas vėl patirti pasitenkinimą.

Elisona sudejavo ir pasislinko arčiau, jos lūpose žaidė mieguista šypsena.

— Elisoną, — sumurmėjo jis, — pasisaugok.

— Kodėl? — paklausė ji, šypsodama visu veidu. Maksimas taip pat nusišypsojo.

— Todėl, kad tau viskas nauja, ir aš nenoriu tavęs užgauti.

— Pirmą kartą visiškai manęs neužgavai.

— Bet negaliu pažadėti, kad viskas vėl bus taip pat. Aš labai ilgai laukiau.

Elisona išplėtė akis.

— Tikrai?

— Nesimylėjau su jokia moterimi nuo tada, kai mirė Selena.

— Ar tai?.. Tai yra... Ar tu nesijauti kaltas, ar tu nesijauti taip, lyg?..

— Ar nesijaučiu išdavęs žmoną?

— Taip. — Elisona linktelėjo.

— Ne. Tiesiog nesutikau moters, su kuria būčiau norėjęs suartėti. Kartais eidavau į pasimatymus, bet tai praeitis. Buvau vedęs septynerius metus ir vis dar troškau turėto stabilumo. Tačiau aš, kaip ir tu, nebenorėjau vedybų. Taigi neturėjau ir didelio pasirinkimo.

— O tada atsiradau aš, — pasakė ji ir liūdnai nusišypsojo.

Maksimas atsigulė ant šono ir parėmė galvą ranka.

— Aš nebenorėjau vesti, nes pabaigoje mano santuoka tapo katastrofa, — paaiškino jis tai, ko niekad nebuvo ištaręs garsiai. — Mudu su Selena nebemiegojome kartu, nebesidalijome ir kitkuo. Nebegalėjau jos pasiekti. Kai buvau išvykęs verslo reikalais, ji žuvo automobilio avarijoje. Net nebuvau greta, nelaikiau jos rankos, kai ji mirė. Juk mano pareiga buvo ją saugoti, o aš nesugebėjau.

— Ak, Maksai. — Elisona įsikniaubė jam į krūtinę, o Maksimas uždėjo ranką jai ant galvos ir glostė plaukus. — Tu ir negalėjai jos apsaugoti nuo avarijos.

— Turėjau būti šalia. Bent jau tiek galėjau padaryti. Galėjau labiau pasistengti, kad padaryčiau ją laimingą.

— Jeigu ji su tavimi nesikalbėjo, nieko nebegalėjai padaryti. Ji užsidarė ir nebesidalijo su tavimi.

— Kai santuoka išyra, nėra kaltas tik vienas. Ji buvo trapi, o gyvenimas Seleną privertė išgyventi tai, kas sugniuždytų ir stipresnį žmogų. Aš turėjau pareigų savo žmonai, kurių neįvykdžiau.

Elisonos veidas sugriežtėjo, akyse įsižiebė kibirkštėlės. Ji uždėjo ranką jam ant skruosto.

— Maksai, mes taip pat turime įsipareigojimų vienas kitam. Kad viskas vyktų kaip reikia. Pažadu, jog aš niekada nuo tavęs neužsiversiu. Neatstumsiu tavęs. Mes visuomet kalbėsimės.

Maksimas švelniai pabučiavo jai lūpų kamputį, o kai Elisona nusirito po juo, pabučiavo stipriau. Kai ji pasižadėjo, vyriškio krūtinėje kunkuliavo pernelyg stiprūs, pernelyg intensyvūs jausmai. Bet tai nesvarbu. Jo santykiai su Elisona pagrįsti aistra ir kūdikiu. Nieko daugiau. Emocijos šiai lygčiai nepriklauso.

Tačiau kol jis mylavo Elisoną, tas paprastas pažadas vis dar aidėjo vyro viduje ir kurstė aistrą. O kai ji, apimta orgazmo, šūktelėjo jo vardą, iš jo širdies išsiveržė tokie jausmai, kokių jis nebemanė galįs patirti.

Dešimtas skyrius

— Pradeda matytis tavo pilvas.

Maksimas iš nugaros apkabino Elisoną ir paglostė jai liemenį. Ji apžiūrinėjo save pagrindinio kambario veidrodyje, vis mėgindama įtraukti pilvą.

Tada pliaukštelėjo jam per ranką.

— Kaip tik tai kiekviena moteris ir nori girdėti!

— Bet tai seksualu. — Maksimas nosimi patrynė jai sprandą ir pabučiavo paausį. — Turėtum žinoti, kokia tu man atrodai seksuali.

Elisona žinojo. Maksimas praleido visą naktį įrodinėdamas, kokia ji seksuali. Tikra atradimų naktis. Ji pamatė visiškai naują savo pusę, kurios nė nenumatė turinti. Tą pusę, kurią taip ilgai laikė užgniaužusi. Visą kontrolę Elisona perleido Maksimui ir net nenumanė, kad jausis tokia išlaisvėjusi. Dabar, kai juodu pakilo iš lovos, ji vėl save kontroliavo, o jos širdis išliko sveikutėlė. Ji gali tai padaryti. Ji gali vienu metu išsaugoti nepriklausomybę ir kurti santykius. Ji Maksimo nei mylės, nei jai jo reikės kitaip, tik fiziškai.

— Lygiai kaip ir tu — man.

Ji apsisuko, apkabino rankomis jo kaklą ir pirštais paglostė jo kampuotą smakrą. Merginą užplūdo savininkiškumo jausmas. Jis — toks išvaizdus.

— Stengsiuosi, kad laikytumeis santuokos įžadų: juk žmonės taip dažnai juos laužo.

— Elisona, aš laikysiuos savo įžadų. Antraip kokia būtų jų prasmė?

— Milijonai žmonių nuolat ištaria tuos pačius pasižadėjimo žodžius. Tai dar neužtikrina jų laikymosi.

— Gal tu ir nustebsi, bet aš žinau, su kuo susiduria vedę žmonės.

Elisona krūptelėjo.

— Atsiprašau, bet aš sakiau, kad kalbėsiuos su tavimi, jeigu kas bus negerai. Tik norėjau pasakyti, kad jaučiuosi savininkiškai.

Jis šyptelėjo.

— Vertinu tai. Galbūt, jeigu Seleną būtų su manimi kalbėjusis, mes nebūtume taip nutolę. — Jis paleido Elisoną, nuėjo iki spintos, pasiėmė marškinėlius ir apsivilko. — Žinoma, net jeigu būtume labiau puoselėję santuoką, pabaigos tai nebūtų pakeitę.

— Maksai, nebūtum jos išgelbėjęs, net jei būtum buvęs greta. Tai buvo avarija. Tu nieko negalėjai pakeisti. Santuokoje padarei ką galėjai. Ne tavo kaltė, kad ji su tavim nesikalbėjo.