Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Devintas skyrius

Pakalbėjęs su lošimo namų vadovu Maksimas padėjo telefoną ir nusikeikė. Ne dėlto, kad kilusią problemą būtų sunku išspręsti — reikalą sutvarkė vos per kelias minutes, — bet dėl nepatenkinto geismo, vis dar šėlstančio jo kūne.

Jis negalėjo patikėti, kad beveik mylėjosi su Elisona lauke prie savo paties baseino, o tempas ir subtilumas — kaip žalio mokyklinuko. Jis niekada nebuvo praradęs kontrolės su jokia moterimi. Maksimas visuomet skirdavo laiko romantiškai įžangai. Selena niekada kitaip ir nenorėdavo. Jai visuomet reikėdavo žvakių ir prieblandos. Vien prieš pagalvojant apie natūralią pabaigą, Maksimui prireikdavo bent valandos, kad ją sujaudintų.

Su Elisona nereikėjo nei romantikos, nei žvakių. Jis buvo pasiruošęs ją paimti, nepraėjus nė penkioms įžangos minutėms. O ir ta įžanga buvo kažkokia nerangi, skatinama vien tik begalinio troškimo, be menkiausio subtilumo ar meistriškumo. Jis nepažinojo šios savo pusės, tos pusės, kurią, rodos, pajėgė pažadinti tik Elisona.

Maksas buvo iš tų vyrų, kurie vertino kontrolę. Jis visuomet pirmiausia viską apgalvodavo, viską apsvarstydavo, o tik tada imdavosi veikti. O štai Elisona, jo gražioji užburianti sužadėtinė, moteris, besilaukianti jo kūdikio, atėmė gebėjimą mąstyti.

Negirdėta nematyta, kad jo kūnas taip reaguotų. Bet taip ir turėjo būti. Juk geidė jos nuo pirmosios minutės, kai pamatė, ir nuo tada kasnakt sapnuodavo ją, jos kvapą, jos švelnių rankų prisilietimą, jos drėgnus bučinius. Nebuvo jokios tikimybės, kad fantazija virs tikrove, taip niekada nebūna.

Maksimui reikėjo Elisonos, kad kartą ir visiems laikams pažintų jos aistros skonį, sužinotų, kaip jaustųsi atsidūręs joje, išgirstų, kaip skamba jos dejonė, kai pasiekia viršūnę. O kai visa tai atskleis, bus ramu. Privalo būti.

Jis nebegalėjo laukti. Troško jos ir tiksliai žinojo, kad ji taip pat stipriai jo nori, kad ji alksta lygiai taip pat, kaip ir jis. Tad negalėjo ilgiau jai to atsakyti.

Elisona nusiprausė chloruotą vandenį ir troško, kad Maksimo prisilietimas nusiplautų bent perpus taip lengvai. Kurgi. Kūnu srūvant kone verdančiam dušo vandeniui ji jautė, kur glamonėjo, kuteno jo rankos, kur ją apdegino jo lūpos. Mergina užsuko vandenį; net ir po karštu dušu krėtė drebulys.

Besiprausdama ji nusprendė, kad nėra ko gėdytis to, kas įvyko. Kas jai uždraus patirti seksualinį malonumą, jei troško jo? O tai savaime buvo nemenka išlyga. Tačiau tam tikrą nepatogumą jautė, nes tada visiškai nebesuvokė nei laiko, nei kur esanti, tad bet kas galėjo juos užklupti, o ji buvo pernelyg įsijautusi, kad tai pastebėtų. Gal Maksimas, turint galvoje jo ankstesnes meilužes, buvo pakankamai patyręs, kad susitvarkytų. Veikiausiai galėtų visa tai paversti pikantišku juokeliu ir pakrizenti su išpaikintais draugužiais. Elisona, deja, taip nemokėtų. Ji neturėjo tiek patirties, o tai dar kartą įrodė, kokie jie skirtingi.

Susigėdusi Elisona, sėdėdama prie kompiuterio darbo kambaryje, internete panaršė apie Maksimą ir pamatė moteris, kurios jį lydėdavo. Dar iki vedybų su dieviškai gražia Seleną jis leisdavo laiką su pribloškiančiomis moterimis. Visos buvo gerai žinomos manekenės, aktorės, garsenybės, visos — aukštos, lieknos gražuolės. Jos tikrai nebuvo iš tų, kurios slapstėsi ir vengė seksualinio potraukio. Jos buvo moterys, kurios, suvokusios savo geidulius, juos ir patenkindavo, gaudavo ko panorėjusios ir tuo mėgaudavosi.

Elisona staiga suvokė, kad laiko taip stipriai sugniaužusi kumščius, jog krumpliai visai nubalo. Tada atleido rankas.

Ji niekada nemanė esanti bailė. Priešingai, visuomet didžiavosi savo drąsa. Drąsa ir protu. Pakankamai protinga, kad apsisaugotų, kad neišbarstytų savęs kitiems, kad pernelyg neprisirištų prie kito žmogaus. Drąsi, nes išėjo į žmones ir išmoko gyventi savarankiškai, pati susikūrė gyvenimą.

Bet ko gero ji tebuvo visiška didybės manijos apsėsta kvaiša.

Ir bailė. Su niekuo nesusitvarkė. Dalį savo esybės nuo kitų atitvėrė aukščiausia siena, kad nereikėtų spręsti problemų, kylančių iš tarpusavio santykių.

Elisona atmetė bet kokį tokių santykių poreikį, visiškai pamynė savo seksualumą ir visą tą laiką spaudė sau ranką, esą štai, kokia ji stipri. Tačiau taip elgtis ją vertė ne stiprybė, o baimė. Ir šią karčią tiesos piliulę dabar reikėjo nuryti. Ji nebuvo nė kiek geresnė už motiną. Tiesiog pirmiausia suveikė savisauga, o ne natūrali reakcija į tai, kas nutiko. Rezultatas yra toks koks yra. Ne, ne, ji niekam nesuko galvos pagiežingomis kalbomis apie tai, kokie tie vyrai ir kaip jais negalima pasitikėti, tačiau šis įsitikinimas kirbėjo jos viduje. Jei ji nebus atsargi, tas įsitikinimas ją pražudys.

Reikia viską pakeisti. Ji pati save luošino. Ironiška, bet nuolat nerimaudama, jog praradusi mylimąjį liks dvasiškai suluošinta, pati susižalojo.

Ji tikrai neketino stačia galva pamilti, o gal...

Gal galėtų pasiduoti aistrai, kurią jaučia Maksui. Tos merginos žurnaluose, tos, kurios susitikinėjo su Maksu dar iki jo vestuvių, juk žinojo, kad seksas nėra meilė. Žinojo ir tuo vadovavosi. Jos nelaikė užgniaužusios dalies savo esybės taip, kaip ilgus metus darė Elisona.

Mergina išėjo iš greta miegamojo esančio vonios kambario ir atsigulė į lovą, nuogą kūną tvirtai įsupusi į rankšluostį. Maksui ji turėjo atrodyti tokia beviltiška; juk ją sujaudindavo net atsitiktinis drabužių prisilietimas prie plikos odos.

Jai visuomet buvo labai lengva apsimesti nepasiekiama. Ji niekada iš tikrųjų netroško nė vieno vyro. Kelis kartus vyriškiai jai iš tiesų patiko, ir ji jautė kartėlį, kad nieko rimto su jais neišėjo. Tačiau tai, ką jautė Maksui, prilygo nenumalšinamam nuolatiniam alkiui. Vos jis į ją pažvelgdavo, iš jos viduje rusenančios kibirkšties įsiliepsnodavo gaisras.

Labiausiai ją laikė žinojimas, kad juodu — susižadėję, susituoks ir turės kūdikį. Ji būtų daugiau nei laiminga įsirangydama į jo lovą, jei tik galėtų vien pasismaginti, užmegzti trumpą meilės romaniuką, gal tai būtų vienos nakties nuotykis, kad tik prisijaukintų, išsklaidytų tą tarp jų sklandančią įtampą.

Tačiau tikrovė tokia, kad jie susižadėję ir turės kūdikį. O tokie ryšiai amžini.

Kita vertus, jos kūnas klykte klykė palengvėjimo, kurį, ji žinojo, Maksimas gali suteikti. Elisona nebuvo tikra, kad pavyks dar kartą susivaldyti. Nežinojo, ar to apskritai nori.

Ji pakilo nuo lovos ir nuėjo prie didžiulės spintos kitame kambario gale, sausakimšos dizainerių drabužių; visus juos, po to, kai dėl paparacų tapo neįmanoma nuvažiuoti apsipirkti, išrinko asmeninis konsultantas. Kiekvienas drabužėlis buvo gražus ir atskleidžiantis daug daugiau, nei Elisona būtų sau leidusi.

Ranka braukdama per drabužius ji stabtelėjo prie nakties mėlynumo, plazdančios, šilko suknios iki kelių, atidengiančios pečius. Itin seksuali suknelė ir, tada kabindama ją į spintą mergina tyliai sau prisiekė, kad niekada jos nevilkės. Bet dabar... Dabar ji tiktų tobulai.

Ji skubiai ištraukė suknelę, kol nespėjo sulaikyti baimės ar abejonės. Iki šio momento ji dar nežinojo ką darys, ir, nors ryte būtų pamaniusi, kad elgiasi kvailai, dabar buvo tvirtai pasiryžusi. Ji suvilios princą Maksimą Rosi.

Žvakių šviesa nuauksino Elisonos odą. Nakties mėlynumo šilkas pabrėžė kiekvieną jos kūno linkį, paryškino iškilias krūtis, dailius pečius, atidengė tobulas kojas. Ir kai Maksimas prilaikė jai kėdę atsisėsti, Elisona spėjo žvilgtelėti atgal ir pamatė, kad jis neatplėšia akių nuo jos užpakaliuko.