Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Maksas nuleido juodas blakstienas ir ranka patrynė tamsų skruostą.

— Tavo tėvas nepadėjo tavęs išlaikyti?

— Mes net nežinojome, kur jis gyvena. Vieną dieną išėjo pro duris ir nebegrįžo. Penkiolika metų nieko apie jį negirdėjau.

— Turėjo būti sunku.

— Taip. Bet mamai buvo dar sunkiau. Kai tėvas mus paliko, ji ėmė save naikinti. Kimberlė mirė, tėtis išėjo, atrodė, kad ji tiesiog nebeturi jėgų gyventi. Ir pamažu skendo. Vienu metu beveik nusitempė ir mane.

Jis prisėdo šalia Elisonos ir pasilenkė, o nuo jo sklindantis muskuso kvapas jaudrino jos pojūčius.

— Tai todėl tu tokia savarankiška?

— Turėjau tokia būti. Žmonės tavimi nepasirūpins, nes jie rūpinasi savimi. Tiesiog supratau tai anksčiau, nei kiti. Bet išgyvenau. Suradau savo kelią. Susikūriau savo sėkmę.

— Bet juk nėra nieko gėdingo priimti kitų pagalbą.

— Man regis, irtu panašiai elgiesi. Kada paskutinį kartą priėmei kieno nors pagalbą?

Jis šyptelėjo.

— Neprisimenu.

— Taip ir maniau.

— Bet vieniems žmonėms reikia daugiau pagalbos, nei kitiems, — atsakė Maksimas, o per jo veidą perbėgo šešėlis.

— Netikiu. Kai kurie žmonės mieliau pasiduoda, nei juda pirmyn.

— Taip manai? Manai, kad tavo motina turėjo labiau pasistengti?

Elisona linktelėjo.

— Taip. Taip ir manau. Negali tiesiog imtis savigriovos, jei kas nors tave palieka suklupusį. Negerai taip susieti save su kitu žmogumi. Taip pripranti remtis į kitą, kad tampi silpnas, o tada, kai jis tave palieka, kai tave nuvilia, nebesugebi savimi pasirūpinti, nes esi praradęs visą stiprybę.

Jo akys patamsėjo.

— Tiesa. Kartais padaryta skriauda nebeatitaisoma.

— Taip, — atsakė ji švelniai, mąstydama apie tai, kokią tuštumą paliko Kimberlė, jos tėvas ir, nors egzistavo fiziškai, jos motina. — Todėl man ir nereikia žmonių.

— Nereikia?

— Ne. Pragyvenimui aš užsidirbu. Pasiekiau savo tikslų be niekieno pagalbos. Man kitų nereikia.

— Man taip pat, — pasakė jis žemesniu, gilesniu balsu. — O dabar šiek tiek apie tave...

Maksimas paėmė jos ranką ir uždėjo sau ant krūtinės, kūno karštis nusvilino jai pirštus, širdis daužėsi į jos delną.

— Manau, tau net labai reikia kito žmogaus.

Elisonos kvėpavimas trūkčiojo. Ji negalėjo to paneigti. Atsiliepdamas jos kūnas liepsnojo. Jos širdis plakė tokiu pat ritmu, sustandėję speneliai tvinkčiojo, ji stipriai susijaudino.

— Todėl ir negalima, — dusliu balsu paprieštaravo mergina, mėgindama patraukti ranką, kurią jis tvirčiau suėmė ir laikė prie stiprios savo krūtinės.

— Manai, kad jeigu to atsisakysime, viskas praeis? Ar per paskutines tris savaites tas noras bent kiek sumažėjo? Klausiu, nes visas naktis leidau svajodamas apie tave. Svajodamas, kad glamonėju tave, liečiu tavo švelnią odą, skverbiuosi į tavo gražų kūną.

Ją užliejo karštis; Elisona žinojo, kad jos veidas liepsnoja, tačiau ne iš drovumo. Na, ne vien iš drovumo, nors tikslus apibūdinimas to, ką Maksas norėtų su ja nuveikti, ne visai atitiko merginos patirtį. Ji liepsnojo iš aistros, nuo stipraus pulso, mušančio visame kūne, jos kojos tapo lyg vatinės, o kūnas atsisakė paklusti. Jai dingojosi, kad tai, ko trokšta, privalu griebti abiem rankomis ir pamiršti, kad apskritai egzistuoja toks dalykas kaip pasekmės.

Maksimas pasilenkė, apžiojo jos lūpas ir liežuviu reikliai pravėrė. Elisona nebedvejojo. Ji atsivėrė, leido jo liežuviui žaisti su josios, apsivijo rankomis jo kaklą, kad jis dar stipriau ir giliau ją bučiuotų.

Maksas vikriai atraišiojo bikinio liemenėlės mazgelius ir greičiau nei Elisona susivokė, kas vyksta, medžiaga nuslydo, o jos krūtys buvo nuogos. Elisona prisispaudė jam prie krūtinės, vyro odą dengiantys plaukeliai švelniai kuteno jos spenelius. Nuo stipresnio apkabinimo jos kūnas suvirpėjo, ji laukė, kol Maksimas ją palies, o viduje viskas pulsavo. Laukdama, kol ją užvaldys, Elisona pasimuistė, lyg mėgintų atsikratyti kūną pamažu užliejančio maudimo. Žinojo, kad tai nepadės, net jei dabar patirtų orgazmą, palengvėjimas neateis. Nes tik tada, kai jųdviejų kūnai susijungs, kai jis užpildys jos tuštumą, ateis ir atokvėpis.

Vyriškis palenkė tamsiaplaukę galvą, o Elisona netekusi amo žiūrėjo, kaip jis apžioja vieną rausvą spenelį ir ima žaisti liežuviu. Ji atlošė galvą, iš jos lūpų prasiveržė garsi dejonė. Jai visiškai nerūpėjo garsai, jai niekas nerūpėjo, išskyrus tai, kas vyksta. Išskyrus Maksimą. Jo prisilietimus. Išskyrus jo burną, kuria išdarinėjo tikrus stebuklus.

— Tu tokia graži, — pasakė jis, prieš vėl palenkdamas galvą ir apžiodamas kitą spenelį. Jis paleido ją, glamonėjo liežuviu, nubučiavo krūtinę, raktikaulius, bučiniais nusėjo kelią iki bambos ir vėl į viršų.

Elisona liepsnojo, skendo jame visiškai užsimiršusi. Kai jis bučiavo ją, mergina nebeįstengė mąstyti. Tegalėjo įsijausti į tai, ką Maksimas jai darė.

Ar taip visada būna su vyru? Jei anksčiau būtų kam nors tai leidusi, ar jos kūnas būtų liepsnojęs taip pat?

Nujautė, kad ne. Nereikėjo daug patirties, jog suvoktų, kad neįmanoma taip jaustis kasdien su bet kuo. Tai buvo kažkas daug gilesnio, lyg tarp gyvenimo ir mirties. Ir ji labai noriai įsitraukė, net ir žinodama, kaip tai rizikinga.

Elisona jautė neginčijamą Maksimo susijaudinimo įrodymą sau prie šlaunies, nuleido ranką, uždėjo ant jo pasididžiavimo ir švelniai suėmė.

Jis šūktelėjo ir vėl įsisiurbė į jos lūpas, strėnomis prisispausdamas prie jos rankos, taip netekęs savitvardos. Elisona spustelėjo dar kartą, ir iš jo krūtinės išsiveržė gili dejonė. Kaskart, kai įsivaizduodavo save su vyru, manydavo, kad tai reiškia jam atsiduoti. Tačiau niekada nenumanė, kiek daug galios turės ji pati.

Ranka glostė jį visą, negalėdama patikėti, koks jis tvirtas ir kietas. Nemanė, kad jis gali būti toks didelis. Dabar nejautė jokios baimės, tik visą kūną drebino jaudulys, versdamas svaigti galvą ir atimdamas kvapą.

Elisona vargiai suvokė, kad čirpia telefonas. Nors ji ir toliau jį glostė, stengėsi pažinti, regis, tas garsas buvo per silpnas, kad prasiveržtų pro geismo ūką, visiškai aptemdžiusį sveiką protą.

— Che cavolo, — nusikeikė Maksimas ir atšoko, lyg Elisonos prisilietimas būtų jį nudeginęs. Jis nuėjo prie staliuko, kur buvo pasidėjęs mobilųjį telefoną ir kažką šiurkščiai riktelėjo itališkai, krūtinė nuo kvėpavimo kilnojosi, plonytė šortų medžiaga nuo jo susijaudinimo, regis, tuoj plyš.

Elisonai ausyse aidėjo širdies dūžiai. Pamažu ji grįžo į tikrovę. Pajuto saulės karštį ir sūrų jūros vėją, išgirdo paplūdimyje klykaujančias žuvėdras. Ji ką tik lauke mylėjosi su vyriškiu. Tiksliau, ketino, nors ir nepasiekė finišo. Ir bet kas iš dirbančiųjų name galėjo išeiti į lauką ir juos užklupti.

Staiga susivokusi, kad yra nuoga, ji ant krūtinės sukryžiavo rankas. Vos prieš sekundę atrodė taip malonu, kad jos ir Maksimo niekas neskiria. Dabar tai kėlė tik nepatogumą. Ji nebesijautė seksuali. Elisona pasijuto nuoga, išrengta.

Iš po kėdės išraukė maudymosi kostiumėlio liemenėlę ir nusisukusi nuo Maksimo, įsitraukusio į pokalbį telefonu, drebančiomis rankomis, užtrukusi dukart ilgiau nei paprastai, surišo raištelius. Troško prisidengti bet kuo, tad pačiupo rankšluostį ir stipriai susivyniojo. Pasinaudojusi tuo, kad Maksimo dėmesys nukreiptas kitur, tyliai įsmuko į vasarnamį. Elisona tikrai nesėdinės laukdama nutraukto veiksmo tęsinio. Dar svarbiau — ji tikrai nerizikuos būti ten, jeigu jam staiga kiltų noras tęsti ką pradėjus, nes, nors ir pažeminta, mergina nebuvo tikra, kad sugebėtų jam atsispirti.