Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Vakarienė buvo tikra kankynė. Ji mėgavosi kiekvienu kąsniu ir reiškė tai pasitenkinimo dejonėmis, o mažu rausvu liežuvėliu gaudė nuo lūpų menkiausią likusį maisto trupinėlį. Maksimas jos geidė. Labiau nei prisiminė kada troškęs kitos moters. Ji taip pat jo norėjo. Tačiau kažkas ją vis sulaikydavo nuo paskutinio žingsnio.

Ji bučiavosi tikrai ne kaip nepatyrusi mergina; bučiavosi kaip labai jausminga moteris, žinanti, ko nori, žinanti, ko nori jos mylimasis. Atrodė, kad į seksą ji žiūri be galo atsakingai. Ar bent jau į galimybę, kad gali likti apvilta. Iš patirties Maksimas žinojo, kad kai kurios moterys neskiria meilės nuo sekso. Gal galimybė mylėtis su vyru vien iš geismo neatitiko jos susikurtų nuostatų. Kita vertus, juk kaip tik ji tvirtino, kad jos nedomina meilė ir ilgalaikiai santykiai, o jis negalėjo įsivaizduoti, kad Elisona ketina nugyventi gyvenimą viena. Tam ji buvo pernelyg patraukli ir jausminga.

Maksimas kone suriaumojo, kai ji pakėlė sidabrinį deserto šaukštelį prie lūpų ir nulaižė šokolado likučius: jos rausvas liežuvėlis buvo toks gundantis, toks provokuojantis, kad jai lėtai ir jausmingai belaižant šaukštelį, jis kone pasiekė viršūnę. Pernelyg jau buvo lengva įsivaizduoti tą rausvą liežuvėlį ant savo nuogos odos.

— Ką tu manai apie meilę? — paklausė ji, padėdama šaukštelį ant stalo.

— Aš mylėjau. Nemanau, kad dar kada nors taip mylėsiu ką nors, kaip savąją... Seleną. Nenoriu mylėti nieko kito.

Ne todėl, kad būtų taip prisirišęs prie jos atminimo, bet todėl, kad toje meilėje nebuvo nieko, kas atpirktų patirtą skausmą. Selenos jis neteko bent kelis kartus. Pačioje pabaigoje tarp jų buvo išaugusi neįveikiama siena, ir jis nebepasiekė jos. Maksimas nebegalėjo apsaugoti Selenos nuo jos sielvarto, nuo mirties. Jis visiškai nebenorėjo dar kartą pereiti tokio pragaro.

— Tai nemanai, kad sutiksi dar ką nors? — paklausė Elisona, žvelgdama be galo rimtomis vario rudumo akimis.

— Aš vedu tave. Tu būsi vienintelė dar kas nors.

— Jei nutiks taip, kad norėsi kokios kitos moters, pasakysi man?

— Aš nenorėsiu.

— O jeigu norėsi, — Elisona neatlyžo, — ar pasakysi man? Maksai, nenoriu likti kvailelės vietoje ir nenoriu, kad mane apgaudinėtum.

— Pasakysiu. Turi mano garbės žodį, ir jeigu mes kada suartėsime fiziškai, niekada neleisiu sau net pagalvoti, kad galiu būti tau neištikimas.

— Aš daug galvojau apie tai, kas atsitiko prie baseino, — lėtai ištarė ji.

Įtampa surakino jo raumenis, iš vidaus degino tokia ugnis, kad, regis, jis po truputį prarado savikontrolę.

Elisona pakėlė akis, pažvelgė į jį ir Maksimas liko priblokštas, kokios tos akys atrodė tamsios. Ji buvo susijaudinusi. Jis puikiai skaitė ženklus, ir jo paties kūnas buvo pasirengęs atiduoti jai savo dosnią dovaną.

— Aš noriu mylėtis, — pasakė ji tvirtai. Jei jos rankos nebūtų vos vos virpėjusios, jis niekada nebūtų atspėjęs, kaip ji jaudinasi.

— Tu norėjai mylėtis ir prie baseino. Norėjai mylėtis tądien, savo kambaryje. Tiesą pasakius, norėjai mylėtis jau pačią pirmą dieną Turane, bet kaskart atsitraukdavai.

— Žinau. Bet turėjau daug laiko tai apgalvoti.

Elisona pakilo, atsistojo priešais Maksimą, pasilenkė prie jo, ir vyriškiui atėmė žadą nuo jos grožio, glotnios blyškios odos, nepriekaištingų veido bruožų, krūtinės iškilumų, besiveržiančių iš gilios iškirptės. Ji tyrinėjo jį, liesdama krūtinę, pirštais braukdama per raumenis. Maksimas sunkiai atsikvėpė, jis buvo ant plonytės ribos ir kilo pavojus, kad viskas čia pat ir baigsis.

— Aš noriu tavęs, — pasakė ji švelniai, lūpomis prisispausdama prie jo lūpų. Jis leido jai valdyti bučinį, lėtai pažindintis su savo lūpomis, jos liežuviui mėginant įsiskverbti giliau. Kai jo lūpos prasivėrė, Elisona giliai atsiduso, ir Maksas pajuto padaręs tą patį. — Tikiu tavimi. Esu visiškai tikra.

— Tau reikėjo manimi patikėti? — paklausė Maksimas, pirštais braukdamas per šilkinius rausvus plaukus, mėgaudamasis jų švelnumu.

— Taip. Trauka tarp mudviejų tokia stipri... Aš niekada taip nesijaučiau, ir tas jausmas mane baugino. Baugina ir dabar. Bet esu tikra, kad nepanaudosi jo prieš mane.

— Bet aš ir neįsimylėsiu tavęs, — nukirto jis, ir tuo pat metu nekentė savęs, kad turi kalbėti atvirai, ypač esant tikimybei, kad ji apsigalvos.

— Žinau. Aš ir pati nenoriu tavęs pamilti. Bet turi mane gerbti. Norėjau būti tikra, kad nenutiks taip, jog tik pažaisi su manimi; juk niekas nenori būti pašaipų objektu ar paliktas.

Jis suėmė jai smakrą.

— Prisiekiu, niekada tavęs nepaliksiu. Ir niekada tavęs nepažeminsiu ar nesuteršiu tavo orumo, atsivesdamas į mūsų lovą kitą moterį.

— Aš tikiu tavim.

Elisona prisėdo jam ant kelių, rankomis apsivijo kaklą, o pirštus panėrė į plaukus.

— Visas mano kūnas šaukiasi tavęs, — pasakė ji, žiūrėdama tiesiai jam į akis.

— Maniškis taip pat, — atsakė jis, paimdamas jos ranką ir uždedamas ją ant savo tarpukojo, kad ji įsitikintų, kaip stipriai jis geidžia. Ji glostė ranka per visą jo ilgį, o jos veide atsispindėjo tokia nuostaba, kad jis negalėjo susivaldyti ir kvailai vyriškai nesididžiuoti savimi.

— Gal eikime į viršų?

— Man tiktų ir stalas, — sušvokštė jis, nesuvokdamas, iš kur kyla tas laukinis nesutramdomas geismas, neišmanydamas, kaip jį suvaldyti. Elisona jo esybėje pažadino kažką, ko jis nežinojo esant. Ir to jis nenorėjo numalšinti, bet troško išlaisvinti.

— Gali ateiti kas nors iš patarnautojų, — paprieštaravo ji, vos gaudydama kvapą.

Maksimas įspaudė bučinį į grakštų jos kaklą.

— Kaip tik to ir nereikėtų. Čia — vakarėlis dviem.

Jis nosimi patrynė švelnų jos paausį ir pajuto subtilią jos reakciją. Ji buvo tokia nekantri, taip lengvai užsideganti. Jam tai be galo patiko.

Besidaužančia širdimi Elisona išslydo iš jo glėbio. Ji tai padarė. Juk pati sau prisižadėjo tai padaryti. Ir nė trupučio nesigailėjo. Ji norėjo jo. Norėjo taip, kad net baugu. Nepažinojo tos laukinės, audringos savo dalies. Regis, ji gali bet ką jam padaryti, leistųsi, kad jis darytų jai ką panorėjęs. Atsidavė jam savo kūnu, visiškai ir negrįžtamai; mintis apie tai, kas bus toliau, jaudino dar labiau.

Maksimas pakilo nuo kėdės, paėmė ją už rankos; jo akys degė aistra. Elisona pirmą kartą gyvenime troško, kad jau būtų su kuo nors pasimylėjusi, kad turėtų daugiau patirties. Maksimas juk patyręs — įrodymų nestigo, užteko vien peržvelgti paradą moterų, su kuriomis jis susitikėjo, būdamas dvidešimties, be to, kelerius metus buvo vedęs. O ji vos keletą kartų bučiavosi.

Kita vertus, jis padės jai. Žinos, ką ir kaip daryti. Jos metų, po apsilankymų pas ginekologą, pasidarius dirbtinio apvaisinimo procedūrą, kažin ar jam dar teks įveikti kokią kliūtį. Jei apskritai ten dar liko koks barjeras. Tai, sudėjus su visa jo patirtimi, veikiausiai sumažins bet kokius galimus nepatogumus. O jeigu pasiseks, gal jis net nepastebės.

Nuo tos minties ją suėmė juokas. Žinoma, jis pastebės, kokia ji nepatyrusi. Nė menkiausios abejonės, kad nepavyks to nuslėpti. Tik ne tada, kai vieno prisilietimo beveik užteko, kad ji sutirptų.

Tačiau įsikibti jam į ranką buvo taip gera, jis taip šiltai ją laikė, kad jaudulys kone praėjo. Maksimas, laikydamas Elisoną už rankos, vedėsi ją laiptais į miegamąjį. Dabar nebebuvo kelio atgal. O ji ir nenorėjo, kad būtų.

— Elisona.

Jis uždarė duris ir prisitraukė ją, stipriai prispausdamas prie savo vyriškos krūtinės. Ji uždėjo rankas jam ant pečių, per marškinius mėgaudamasi raumenų iškilumais, nubėgo pirštais žemyn plokščiu pilvu. Ji niekada taip netyrinėjo vyro kūno, niekada neturėjo progos suvokti visų jaudinančių vyro ir moters kūnų skirtybių.