Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

O taip, jam bus itin smagu sugundyti savo sužadėtinę.

Kol Elisona miegojo, įveikta popietinės įtampos, Maksimas sėdėjo savo kabinete. Ji jautėsi pavargusi. Merginai reikia pailsėti. Tokios mintys sukosi Maksimo galvoje, o kūnas reikalavo tuoj pat eiti pas ją ir imtis įgyvendinti vilionių planus.

Vyriškis mėgino nukreipti mintis nuo apačioje miegančios merginos ir susitelkti į darbą. Tačiau pastangos davė mažai vaisių. Jo potraukis pamažu ėmė pergalėti valią: atrodė, kad troškimas kyla iš pat kaulų smegenų, ir niekaip jo neįveiksi.

Maksimas jau buvo bepasiduodąs, kai suskambėjo jo mobilusis telefonas. Skambino asmeninė gydytoja pranešti tyrimo rezultatų.

Pokalbis užtruko minutę, pakeitusią jo gyvenimą.

Aštuntas skyrius

Nepasibeldęs Maksimas atidarė Elisonos miegamojo duris. Ji miegojo, ir merginos grožis visiškai jį pribloškė, nuo geismo pakirto kojas — tokį jausmą prilygintum mirtinam alkiui, kurį jaustų ilgai badavęs žmogus. Jis troško šios moters, ir viduje viskas vertėsi aukštyn kojom.

— Elisona.

Maksimas prisėdo ant lovos krašto ir paėmė jos ranką.

— Elisona.

Jis perbraukė merginai per veidą ir atmetė jos plaukus. Ji sujudėjo, kūnas išsirietė, o lūpos švelniai prasivėrė.

Maksimo kūnas įsitempė, pilve kažkas susitraukė.

— Elisona, pabusk.

Ji ranka patrynė akis, pasivertė ant šono, vario rusvumo spalvos akis dar buvo aptraukusi miego migla, plaukai susišiaušę. Maksimas nebuvo matęs gražesnės moters. Nuo jos grožio jam net suskaudo.

— Maksai? — Jo vardas Elisonos lūpose, ištartas nuo miego prikimusiu balsu, buvo labiausiai jaudinantis dalykas jo gyvenime.

— Skambino gydytoja.

Ji kaipmat atsisėdo, atmesdama atgal plaukus.

— Ką ji pasakė?

Pamačius nuo jaudulio ašarų padrėkusias akis Maksimui pasirodė, kad širdis tuoj iššoks iš krūtinės.

— Aš nesu nešiotojas. Nėra tikimybės, kad mūsų kūdikis paveldės cistinę fibrozę.

Elisona šūktelėjo, suėmė rankomis sprandą, visą kūną sudrebino rauda. Maksimas ją apkabino ir leido išlieti emocijas už abu. Laikė ją tol, kol kaklas sudrėko nuo ašarų.

— Aš taip bijojau, — sušnabždėjo Elisona, lūpomis kutendama jam kaklą. — Vis galvojau... Maksai, nenorėjau matyti, kaip mūsų kūdikis miršta.

— Tau ir nereikės.

— Mano sesė buvo tokia maža, kai ją pasiglemžė liga. Buvo baisu. Aš irgi miriau kartu matydama, kaip ji vis silpsta. Nebūčiau ištvėrusi, jei tas pats būtų nutikę mūsų kūdikiui.

Nuo tokio stipraus jos skausmo Maksimo širdis užsiliepsnojo, skausmas tapo ir jo dalimi, įsiskverbė į pačias jo gelmes.

— Nežinojau, kad tau taip sunku.

— Todėl... — Elisona nurijo gurkšnį oro. — ...man buvo taip svarbu sužinoti. Man būtų reikėję pasiruošti. Nebūčiau galėjusi tiesiog užsimerkti. Nežinau, ar tam iš viso būtų galima pasirengti, bet dabar ir nereikės. Ak, koks palengvėjimas.

Ji atsirėmė ir ėmė šluostytis drėgną veidą. Merginos nosis buvo raudona, akys paburkusios, bet jis taip stipriai jos troško, kad tramdydamasis jautė fizinį skausmą. O matydamas, kaip ji myli kūdikį, tik dar labiau jos geidė.

Maksimas uždėjo ranką Elisonai ant galvos ir nykščiu kedeno jos šilkinius rausvus plaukus.

— Nesvarbu, mes tai jau padarėme. Juk negalėtume savo kūdikio mylėti labiau ar mažiau. Aš irgi labai džiaugiuosi, kad nereikės dėl to rūpintis.

— Aš taip pat.

Rankomis Elisona vis dar laikė apkabinusi jo kaklą, labai lėtai kilstelėjo rankas, kad pirštai panirtų jam į plaukus. Ji lėtai juos sklaidė, ir nuo tų judesių per visą Makso kūną vilnijo karščio bangos. Tas prisilietimas buvo toks nekaltas. Kitomis aplinkybėmis jis būtų sakęs, kad jame nėra nieko erotiško. Tačiau šiuo momentu ir su šia moterimi jis išgyveno tokį erotinį jausmą, kokio neprisiminė patyręs.

Elisona lėtai pasilenkė arčiau, prisimerkė, blakstienos beveik lietė skruostus. Jos burna atsidūrė taip arti jo lūpų, kad būtų užtekę menkiausio judesio joms susitikti. Tačiau Maksimas norėjo, kad Elisona pati tai padarytų. Norėjo, kad ji žengtų paskutinį žingsnį.

— Maksai, aš iš tiesų nežinau, ką čia darau. Nežinau, ar galėčiau sustoti, — sušnabždėjo ji, maloniu karščiu nutvilkydama jo lūpas.

O tada, lyg drovėdamasi, lyg tyrinėdama, lūpomis prigludo jam prie lūpų. Keista, nes Elisona neatrodė nei labai drovi, nei pažeidžiama, tačiau bučiavo taip, lyg būtų nepatyrusi mergaitė. Maksimas tikrai nebūtų galėjęs prisiekti, kad šioje srityje ji yra itin patyrusi.

Liežuvio galiuku palietusi jo viršutinę lūpą ji galutinai pribaigė vyriškio savikontrolę. Jis suurzgė ir tvirčiau įsisiurbė jai į lūpas, liežuviu glamonėdamas jos liežuvį. Elisona prasižiojo, įsileisdama jį, o nuo jos geidulingos dejonės jis dar labiau susijaudino.

Maksimas lėtai paguldė ją ant lovos. Elisona išrietė nugarą, krūtimis prisispausdama jam prie krūtinės. Juodu skyrė tiek drabužių. Maksimas troško jos nuogos. Troško pats būti nuogas. Kad bet kada galėtų įslysti į ją ir galiausiai atsipalaiduoti nuo kone nepakeliamo geismo.

Maksimas gėrėjosi Elisonos linkiais, suėmė jos krūtis, glamonėjo sustandėjusius spenelius. Būtų galėjęs viską baigti vien ją glamonėdamas, net ir per drabužius. Niekada, net kai buvo dar nekaltas paauglys, jokiai moteriai nėra jautęs tokio geismo.

— Palauk, — nutraukė ji, išslysdama iš jo glėbio; žvelgė didžiulėmis akimis. — Aš ne... Aš negaliu. Ji gaudė orą paburkusiomis lūpomis. — Aš negaliu.

— Kaip gali būti, kad taip staiga negali? Žinau, kad tu to nori.

— Ne, — nukirto ji, gaudydama orą. — Atsiprašau. Mes... bus geriau, jei liksime tik draugai. Kas nutiks, jei tai, — ji mostelėjo, — nesuveiks? Tada mes būsime tik du kartėlio kupini buvę sutuoktiniai, mėtantys vaiką vienas kitam per atostogas. Tačiau jei bendrausime tik platoniškai, viskas bus paprasčiau. Tai būtų protingiausias sprendimas.

— Man įsipareigojimai netrukdo. Priesaikos žodžiai man nėra tušti. Jeigu manai, kad mes išsiskirsime, tai tikrai ne dėl mano iniciatyvos.

Elisona pasitaršė plaukus.

— Na, aš neketinu su tavimi skirtis, tačiau jeigu mūsų santykiuose atsiras ir seksas, jie komplikuosis.

Maksimas pakilo nuo lovos, net nemėgindamas slėpti įspūdingos erekcijos, pūpsančios pro plonas kelnes.

— Santykius jau komplikuoja abipusė trauka. Seksas tik nuimtų įtampą.

Jis apsisuko ir išėjo iš kambario. Elisona garsiai nusikeikė. Kodėl ji taip padarė? Kodėl pabučiavo jį, lyg būtų sekso ištroškusi maniakė?

Ir kodėl jį sustabdžiau? Šį klausimą jai kuždėjo kūnas. Ji liepsnojo, be galo susijaudinusi, troško tik jo. Bučinys atėmė bet kokią savikontrolę. Ji buvo beleidžianti Maksimui daryti ką tik jis panorės. Elisona troško nuskęsti, palaimingai užsimiršti jo glėbyje.

Tačiau nutiko tai, kas sugrąžino į tikrovę. Merginos jausmai gerokai pranoko fizinę aistrą. Ir ji negalėjo su tuo kovoti. Tiesiog negalėjo.

Elisona nenorėjo įsimylėti. Maksimas jai ir taip pernelyg patiko, o jeigu ji dar atsiduos tai aistrai, kas ją apsaugos? Niekas. Ji buvo pernelyg arti meilės slenksčio.

Tiesiog tą sekundę, kai Maksimas pasakė, kad tyrimas neigiamas, jai norėjosi į jį atsiremti ir buvo taip lengva įsivaizduoti, kad jų santykiai tikri, kad juodu — tikra pora, palaikanti ir remianti vienas kitą.

Tačiau taip nebuvo. Jie — du svetimi žmonės, atsitiktinai atsidūrę greta ir besistengiantys kiek įmanoma daugiau išpešti iš keistosios padėties. Jis gyvena savo gyvenimą, ji — savo, bet juodu kartu turės kūdikį. Tik vaikas juodu ir tesieja.