Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Artėdamas Maksimas nusiėmė akinius nuo saulės ir už kojelės pakabino marškinių pakaklėje. Ir vėl prieš savo valią Elisona akimis pasekė tą judesį, ir žvilgsnis sustingo ties kuokšteliu juodų plaukų ir įdegusia oda, kuriuos ji pamatė pro prasegtą apykaklę.

— Džiaugiuosi matydamas, kad susiruošėte, — pasakė jis.

Rodos, jam nė motais, kad jį ką tik fotografavo minia fotografų. Maksimas visiškai savimi pasitikėjo. Jei tik Elisona dabar būtų save mačiusi, iš karto būtų susijaudinusi dėl tarpdantyje įstrigusio aguonos grūdelio, likusio nuo neseniai suvalgyto keksiuko.

— Juk žadėjau, — atsakė ji šaltai. — Aš laikausi žodžio.

— Man palengvėjo. Ar gerai jaučiatės?

Maksimas paėmė Elisoną už rankos ir tame judesy nebuvo nieko seksualaus, greičiau jis buvo savininkiškas, tačiau merginos širdis kone iššoko. Jis toks aukštas ir stiprus. Ir ta vyriška jėga ją kažkuo traukė. Vien nuo įsivaizdavimo, kad į jį atsiremia, nusimeta dalį įtampos, atiduoda šiek tiek savo naštos, darydavosi pašėlusiai lengva. Tačiau ji buvo tikra, kad jis bet kada paliktų ją palaužtą ir bejėgę.

Elisona nekreipė dėmesio į jaudulį ir stengėsi susitelkti į šleikštulį. Bet kas buvo geriau, nei keista trauka, regis, vis labiau užvaldanti jos mintis ir temdanti sveiką protą.

— Ačiū, kad paklausėte. Tiesą sakant, jaučiuosi baisiai.

Maksas šyptelėjo.

— Galėsite nelaukti prie pasų kontrolės, — pajuokavo jis. — Lėktuvas aikštelėje. Vienas iš mano apsaugininkų jus palydės, o aš ateisiu po kelių minučių. Juk nesate nusiteikusi fotosesijai.

Elisona papurtė galvą. Ją nukrėtė šiurpas vien įsivaizdavus, kaip išblyškęs tarsi numirėlės jos atvaizdas parduotuvėje puošia kokio bulvarinio leidinio viršelį.

Įėjo apsaugininkas, ir Maksimas pamojo Elisonai sekti iš paskos. Palenkusi galvą ji perėjo drėgną aikštelę privataus lėktuvo link. Merginai pasirodė, kad akies krašteliu matė blykstelint fotoaparatą, tačiau neatsitiesė pažiūrėti nudavusi, kad jai nerūpi.

Ji nusekė paskui apsaugininką per įlaipinimo platformą ir įžengė į prašmatnų lėktuvą. Jis buvo erdvus, dėl kiliminės dangos ir puikių baldų labiau priminė madingą miesto butą nei transporto priemonę. Elisona jau po vizito Maksimo namuose suprato, prie kokio gyvenimo šis pratęs. Jos tikrai nebūtų nustebinę, kad jam netinka pusėtini dalykai. Vyriškis yra sosto paveldėtojas vienos populiariausių salų, kuri pramogų gausa ir prabanga rungėsi su Monte Karlu. Maksimo gyvenimo būdas puikiausiai atitiko šalies standartus.

Vos Elisona įkėlė koją pro duris, apsaugininkas linktelėjo ir paliko ją vieną, tad ji ėmė svarstyti, ar galėtų patogiai įsitaisyti krėsle.

Po dešimties minučių atėjo paniuręs Maksimas.

— Vienas fotografas tykojo prie aikštelės. Bet mes lipome ne kartu, tai gal jus palaikys aptarnaujančiu personalu.

Ji linktelėjo, nors dar nesuvokė, kokia staiga reikšminga jos gyvenime tapo spauda.

— Ar šiandien skrisime tik mudu? — paklausė Elisona ir apsidairė.

— Na, jūs, aš ir pilotas. Ir antrasis pilotas. Ir skrydžio palydovai.

— Juk tai tikrų tikriausias švaistymas, nemanote?

Jo juodi antakiai šoktelėjo aukštyn, ir Elisoną užplūdo pasitenkinimas, kad užklupo jį nepasirengusį.

— Scusami?

— Skraidinti transatlantiniu skrydžiu du žmones, kurie lengvai galėjo rinktis reguliarų skrydį, ir dar samdyti visą komandą aptarnauti. Ką jau kalbėti apie tai, kiek išmetama šiltnamio efektą didinančių dujų.

Maksimas išsišiepė parodydamas lygius baltus dantis. Aštrūs bruožai sušvelnėjo, ir pasikeitęs veidas tapo beveik mielas. Beveik.

— Kai Jungtinių Valstijų prezidentas išmes savo Air Force One, aš irgi peržiūrėsiu savo transporto priemones. O iki tol, manau, priimtina, kad pasaulio lyderiai skraido privačiais lėktuvais.

— Ką gi, įsivaizduoju, kad oro uoste sunkoka pereiti patikrą, kai kišenėse tiek žvangančiųjų.

— Elisona, ar jūs snobė? — paklausė jis, o balse virpėjo juokas.

— Ar aš snobė?

— Atvirkštinė.

— Anaiptol. Aš tiesiog padariau pareiškimą.

Kad tik pavyktų jį išlaikyti per tą ištiestos rankos atstumą, kad tik jam kuo greičiau įgristų. Maksimas turi savybių, nuo kurių Elisonos pilve imdavo kažkas virpėti, o delnai sudrėkdavo. Baime to nepavadintum, bet kaži kas gąsdinamo.

Elisona niekada netroško ilgalaikių santykių, nenorėjo kam nors priklausyti, ko nors mylėti, atsiverti kam nors vien tam, kad vėliau būtų palikta. Jau tiek kartų merginos gyvenime buvo taip nutikę, kad nebenorėjo dar sykį to išgyventi. Pirmąkart, kai neteko savo gražiosios sesutės. Žinoma, juk negali kaltinti Kimberlės, kad mirė, tačiau liūdesys buvo gilus, skaudėjo be proto, ir, tam tikra prasme, sesers išėjimas atrodė kaip išdavystė. Vėliau išėjo tėtis, palikdamas prislėgtą žmoną ir dukterį. Nors Elisonos mama buvo gyva, ji nė iš tolo nebepanėšėjo į tą moterį iki Kimberlės mirties ir tos dienos, kai namus paliko vyras.

Visi šie išgyvenimai išmokė Elisoną pasikliauti vien savimi. Ir ji niekada ir jokiomis aplinkybėmis nenorėjo vėl atsidurti tokioje padėtyje, kad reikėtų kito žmogaus, kad ji kaip nors nuo ko nors priklausytų.

Tačiau ji norėjo būti motina. Ir Elisona užsispyrė, kad kūdikio susilauks viena. Tik štai į jos tobulą planą nei iš šio nei iš to įsibrovė Maksimas. Viskas buvo taip puikiai surikiuota. Atrodė, nėra nė menkiausios tikimybės, kad kas nepavyks. O dabar tos idiliškos ateities svajonės slyste slydo iš rankų.

Jos kūdikis turi tikrą tėvą, o ne kokį anoniminį genetinės medžiagos donorą. Jos kūdikio tėvas — princas. Princas, kurio arogancija neturi lygių ir kurio tamsios akys veikia ją taip, kad net galvoti apie tai nesinori. Kiek per daug net ir puikiausiai sustyguotam planui.

— Ko gero, pareiškimą galėtumėte padaryti bet kuria tema, — pasakė jis, įsitaisydamas vidury lėktuvo esančiame prabangiame krėsle.

Elisona prisėdo ant kitoje salono pusėje įtaisyto kreminės spalvos krėslo kraštelio.

— Aš teisininkė. Skaityti pareiškimus — reikšminga mano darbo dalis.

Maksimas negalėjo nesusijuokti iš jos kandaus sąmojo. Ji nė kiek nepanaši į jo aplinkos moteris. Ji nepataikavo, neveidmainiavo ir nenuolaidžiavo jam. Kai kuriuos vyrus tokia moteris trikdytų, juos gąsdintų jos jėga ir protas. Maksimas mėgavosi iššūkiais. Gelbėjo ir tai, kad jis buvo tikras, jog kontroliuoja padėtį. Dabar, kai įkalbėjo ją vykti drauge į Turaną, galios svarstyklės visiškai nusviro į jo pusę.

Elisonos versti jis nenorėjo, priešingai, suvokęs, ko pats iš tiesų nori, jis planavo pateikti tokį pasiūlymą, kurio nebus įmanoma atsisakyti. Maksimas buvo tikras, kad, jei reikės, mergina gins savo vaiką žūtbūtinai, dėl vaiko gerovės atsisakys visko. Jis elgtųsi lygiai taip pat. Maksimas negalėjo palikti nė menkiausios tikimybės, kad ji dings drauge su vaiku.

Jam buvo keista, kad moteris taip atsainiai žiūri į tai, kad laukiasi jo kūdikio. Jis nebuvo pernelyg geros nuomonės apie save, tačiau šiuo atveju į reikalą žvelgė pragmatiškai. Šiaip ar taip, jis — karališko kraujo ir be galo turtingas. Maksimas taps karaliumi ir drauge su titulu paveldės milijardinį palikimą, prie kurio dar reikėtų pridėti jo paties sėkmingai valdomos įmonės uždirbtą turtą. Jo tinklui priklausančius prabangius viešbučius ir lošimo namus mėgo pasaulio turtingieji ir įžymieji ne tik Turano saloje, bet ir kone kiekvienoje turistų lankomoje pasaulio vietovėje.

Daugumai moterų jis prilygo didžiajam loterijos prizui. Bilietui į statusą ir turtus, gerokai didesnius, nei kai kurie žmonės galėtų įsivaizduoti. Tačiau kažkokia panelė Elisona Vitmen elgėsi taip, lyg lauktis jo kūdikio prilygtų įkalinimui karališkuosiuose požemiuose, kurių, beje, Turano rūmuose nėra, nors ji manė kitaip.