Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Žiniasklaida tiesiog pašėltų. Sensacingos antraštės skandalų gurmanams. Viskas būtų išviešinta visuotiniam pasiknaisiojimui: jo žmonos nevaisingumas, vedybos. Šito Maksas norėjo užvis mažiausiai, ir dėl savo paties, ir dėl Selenos ramybės. Nebuvo jokios priežasties valkioti jos atminimo, juolab kai jos nebėra. Geriau, kad kai kurie dalykai ir liktų palaidoti, o paskutiniai keli jų santuokos mėnesiai telieka tarp jųdviejų.

— Paprastai jums tenka nemažai žiniasklaidos dėmesio, tiesa?

— Nepanašu, kad dažnai žiūrite pramogų naujienas.

— Nežiūriu. Tačiau kartais stovėdama eilėje parduotuvėje peržvelgiu antraštes. Tik nekreipiu į jas tiek daug dėmesio, kad atpažinčiau, jus pamačiusi.

— O kai išgirdote vardą?

Elisona patraukė pečiais.

— Jei užkimščiau galvą visokiais niekais, neliktų vietos svarbiems dalykams.

Kad ir nenoromis, Maksimas nusijuokė. Jam patiko, kad Elisona sugeba jį patraukti per dantį net ir tokiomis aplinkybėmis. Nedažnai pasitaikydavo, kad kas nors prieš jį šiauštųsi. Net ir Selenai nepavykdavo. Ji tiesiog būtų atsitraukusi. Nors gal būtų išliejusi ant jo visą savo pyktį, nei kaupusi jį viduje...

Tačiau svarstyti kas būtų, jeigu... jau gerokai per vėlu. Jis nustūmė mintis apie Seleną ir sutelkė dėmesį į tai, kas vyksta čia ir dabar.

— Norėčiau, kad vyktumėte su manimi į Turaną.

Elisona išplėtė akis.

— Ne, aš negaliu. Esu užsiėmusi. Gavau sudėtingą bylą, kuriai turiu skirti visą dėmesį. Man labai svarbus kiekvienas klientas, negaliu nė vieno nuvilti.

— Ar visoje kontoroje nėra žmogaus, kuris galėtų jus pakeisti? Galiausiai juk jūs laukiatės.

— Čia negalioja joks laukiatės. Aš turiu įsipareigojimų, dėl kurių negaliu pasiimti atostogų vien todėl, kad jūs to norite.

— Suprantu. Jūsų karjera tokia svarbi, kad negalite rasti nė minutės laisvo laiko tyrimams? Nė minutės tokiam svarbiam dalykui, kaip mūsų kūdikis?

Elisona sustingo, skruostai nukaito, dailus smakras nuo užsispyrimo ir įtūžio, regis, dar labiau pasmailėjo.

— Tai neteisinga. Tai emocinis šantažas.

— Ir jeigu jis nesuveiks, imsiuos kokios nors kitos šantažo formos. Aš neišrankus.

Ji vėl suspaudė lūpas, o Maksas norėjo matyti jas pravertas, norėjo skanauti jų putlumo, mėgautis savo troškimu. Jau taip seniai Maksimas troško moters. Jis ištiesė ranką ir nykščiu palietė apatinę jos lūpą. Iš nuostabos Elisona prasižiojo, karštis nuo rankos, kurios nykštys slystelėjo gilyn ir vos vos palietė jos liežuvio galiuką, nubėgo žemyn iki kojų pirštų.

Maksimą užplūdo geismas. Jis taip karštai jos geidė, kad jausmas nustebino net jį patį. Vyriškis nebebuvo tikras, kad tai turi ką nors bendra su nėštumu. Jis norėjo jos tiesiog kaip vyras trokšta moters. Štai kaip viskas paprasta.

Staiga jam pasirodė, kad ant kairiojo bevardžio piršto kažko trūksta. Keistas jausmas, nes vestuvinį žiedą nusimovė po Selenos laidotuvių. Nenorėjo nešioti santuokos prisiminimo.

— Mes turime dėl kai ko sutarti, — pasakė jis švelniai. — Dėl kūdikio gerovės. Tai reiškia, kad turėsime leistis į kompromisus, nešantažuoti.

Ji pasuko galvą, ir ryšys tarp jųdviejų nutrūko.

— Tik kodėl man atrodo, kad visada turės nusileisti prasčiokai?

Jis šyptelėjo.

— Ne, cara, jūs manęs neįvertinate. Aš labai racionalus žmogus.

— Ar tai reiškia, kad pasinaudosite manimi kaip teisininke ir turėsiu pasikalbėti su žmonėmis, kuriuos įmetėte į savo karališkuosius požemius Turane? — įgėlė ji, bet tai reiškė ir sutikimą.

— Iš tiesų jiems draudžiama kalbėti, tad ilgai netruksite.

Maksimas stebėjo, kaip nuo tramdomos šypsenos kyla lūpų kampučiai. Jo krūtinėje sukirbėjo pasididžiavimo daigeliai.

— Turiu paskambinti į biurą ir susitarti, kad mane išleistų. — Elisona kvėptelėjo oro ir atmetė nuostabius rusvus plaukus ant pečių. — Kada išvykstame?

Ji ėmė gailėtis savo sprendimo, vos sutikusi vykti drauge su Jo Didenybe, tačiau, kad ir kiek mintyse svarstė sprendimą, žinojo, kad kitos išeities nėra.

Dabar ištaigingajame prieškambaryje ji lauke Jo Prakilnybės ir, kad apmaldytų nervus bei rytinį šleikštulį, kramsnojo sūrų traputį ir žingsniais matavo kambario ilgį. Viskas čia buvo aptraukta aksomu, sofos taip ir kvietė prisėsti, tačiau Elisona buvo pernelyg įsiaudrinusi ir sudirgusi, kad nustygtų vienoje vietoje.

Ir kaip viskas taip susivėlė? Pastaruosius trejus metus nieko daugiau ir neveikė, tik planavo šį svarbiausią įvykį. Viskas buvo sustyguota ir parengta pastojimui. Ji taupė kaip įmanydama, važinėjo sukiužusiu automobiliu, nuomojosi mažiausius, pigiausius butelius, kokius tik pavykdavo aptikti, ir vylėsi, kad susilaukusi kūdikio galės sau leisti nusipirkti namą, o kelerius pirmuosius metus nedirbs ir bus namuose su sūneliu ar dukrele. Kad kuo geriau pasirengtų nėštumui, metė didžiulę įtampą kėlusį darbą prestižinėje advokatų kontoroje. Po galais, ji net padėjo pirmuosius įnašus į vaiko koledžo fondą!

Ir vienas skambutis viską nubraukė. Melisos žinia, kad Elisonai buvo panaudota sperma vyro, apie kurį nėra pakankamai medicininės informacijos, prilygo bombos sprogimui, viską sudraskiusiam į skutelius.

Elisona taip stengėsi viską apgalvoti, užtikrinti, kad kūdikis iš tėvo nepaveldės jokių rizikų. Ji norėjo išsaugoti anonimiškumą, nenorėjo, kad biologinis tėvas kaip nors kištųsi, ir tikrai nė nesapnavo, kad tas vyras galėtų pareikalauti kūdikio. Tai blogiausia, kas apskritai galėtų nutikti.

Vakar Maksimas elgėsi gana maloniai, tačiau mergina jautė, kad po galios ir jautrumo kauke karaliauja kietaširdiškumas. Net ir tada, kai kalbėdavo maloniai, kaskart nurodinėdavo. Jis buvo iš tų vyrų, kurie neprašo leidimo.

Jis Elisonai — eilinis žmogus, kuris eina su ja išvien, tačiau ji buvo tikra, kad prireikus Maksimas pasinaudotų kiekviena tik jam palankia proga. Bet ir ji elgsis taip pat. Žinoma, koziriai jo rankose, nes jis — turtingas ir įtakingas, tačiau ir ji — ne kokia pastumdėlė. Tikrai ne.

Žinoma, dabar jis elgsis mandagiai, ir Elisona, kad ir kaip nenorėdama, buvo pasiryžusi sužinoti kuo daugiau. Patiko ar ne mintis apie bendrą globą, tačiau tiesa, kad jis taip pat turi teisių į kūdikį. Maksimas — tokia pat aplinkybių auka, kaip ir ji. Jis našlys, vyras, jau išgyvenęs netektį ir skausmą. Elisona būtų labai norėjusi grįžti į praeiti, persigalvoti, nieko jam nesakyti ir nedraskyti senų žaizdų.

Ji pažvelgė pro gerokai užtamsintą langą į aikštelę. Atsidarė automatinės durys ir įėjo Maksimas, lydimas apsaugininko ir fotografų. Vyras traukė akį net ir tarp kitų žmonių. Jis buvo toks pat augalotas, kaip jo apsaugininkai, tad puikiai tarp jų atrodė: plati ir raumeninga krūtinė, o treniruotų pečių bangos pūpsojo po paprastais baltais susagstomais marškiniais. Rankovės atraitotos virš alkūnių, tad buvo matyti ir žaviai įdegusios raumeningos rankos.

Kelias sekundes Maksimas dingo iš akių, tada įėjo į prieškambarį, tik jau vienas.

Elisona negalėjo liautis nužiūrinėti jo puikiai sudėto kūno. Ir lyg kiaurai matytų pro paprastas kelnes, būtų galėjusi prisiekti, kad jo šlaunys lygiai tokios pat raumeningos, kaip ir visas kūnas. Ir, o vargeli, niekaip nebūtų atsispyrusi pagundai žvilgterėti į virš tų šlaunų išsišovusį kauburį.

Elisona nuleido akis, susidrovėjusi neįprasto elgesio. Ji neatminė, kad būtų taip žvelgusi į kokį vyrą. Bent jau tyčia. Mėgino save raminti, kad širdis daužosi ir šokinėja tik nuo nerimo. Tačiau savęs apgauti nepavyko.