Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

— Ar darbas jums labai svarbus? — pasiteiravo jis, vis dar nesuvokdamas, kaip kūdikis ras vietos šios šaltakraujiškos verslininkės dienotvarkėje.

— Taip. Darbas man svarbus. Aš esu teismo skiriama vaikų advokatė. Mūsų advokatų kontora dirba visuomeniniais pagrindais, o už paslaugas moka vyriausybė. Atlygis, žinoma, ne toks, koks galėtų būti, bet kurį laiką dirbau reputaciją užsitarnavusioje advokatų kontoroje ir greitai supratau, kad tvarkyti turtingųjų ir įnoringųjų skyrybų reikalus — didelio pasitenkinimo neteikiantis darbas.

— Tai jūs atstovaujate vaikams?

Tai sunkiai derėjo su įvaizdžiu, kurį Maksimas buvo apie ją susikūręs. Vyriškis vaizdavosi Elisoną it dantingą teisės ryklį. Ir jam buvo sunku įsivaizduoti ją kitokią — apsiginklavusią aštriu sąmoju, gilaus proto, ir dar visa tai vainikuojantis šaltas grožis.

— Tokia buvo mano veikla paskutiniuosius metus. Man norėjosi kitokio darbo, be to, žinojau, kad, jei noriu pastoti, negaliu tiek dirbti, kiek iš mūsų buvo tikimasi Čapmano ir Stouno kontoroje. Ir šiaip man nelabai prie širdies tas didžiųjų įmonių draskymasis.

— Tai kam iš viso nuėjote į teisę?

— Ten gerai moka, — atsakė Elisona paprastai. — Be to, man šioje srityje sekasi. Tiesiog darbe man viskas tiko. Tad dirbau vienoje srityje, kol pajėgiau, o tada pasukau į tokią teisės sferą, kur jaučiuosi daug geriau. Vaikai neturėtų stovėti teismo salėje ir matytis su savo skriaudikais. Taigi aš atstovauju vaikams. Neleisiu, kad tie, kurie gina išnaudotojus ar pedofilus, vaikus dar kartą paverstų aukomis vien todėl, kad šie neturi pakankamai šlamančiųjų.

Elisona liūdnai nusišypsojo.

— Aš teisininkė, bet kartais užvis labiausiai šiame pasaulyje nekenčiu kitų teisininkų.

Jos skruostai liepsnojo, iš to, kaip ji kalbėjo apie darbą, buvo justi, kad tai tikrasis jos pašaukimas ir su kokiu užsidegimu ji dirba.

Taigi, moteris, nešiojanti jo kūdikį, yra vaikų advokatė. Ar pats būtų pasirinkęs geriau? Maksimo susikurtas Elisonos paveikslas nusidažė visai kitomis spalvomis. Užuot matęs geležinę karjeros moterį, dabar prieš save regėjo gynėją, kovojančią už tikrus dalykus, moterį, paskyrusią save tarnauti kitiems. Tai tik sustiprino jo sprendimą.

Maksimo gyvenimo planuose vedybos nebuvo numatytos. Jis jau buvo vedęs. Ir mylėjo žmoną. Tačiau nei meilė, nei pagarba neužtikrino jiedviem laimės, nepadėjo įveikti jųdviejų bėdų. Maksimui nepavyko sulipdyti yrančių santykių ir paskutinius gyvenimo mėnesius jo žmona itin kentėjo. Tai išliks visam likusiam gyvenimui.

Kita vertus, Elisona nešioja jo kūdikį, ir pareiga reikalauja būti garbingam ir ją vesti. Gal, atsižvelgiant į tai, kad kūdikis pradėtas kitaip nei įprasta, ir galėtų elgtis kitaip, tačiau Maksimui tai nieko nekeitė.

Kažkur papilvėje pulsavo įtampa, primenanti, kad jis tikrai neabejingas. Maksimas nejaustų daugiau atsakomybės, jei kūdikis būtų pradėtas lovoje, o ne laboratorijoje. Jis jautėsi atsakingas už Elisoną lygiai taip pat, lyg vaiką juodu būtų pradėję senuoju geruoju būdu. O dar reikia pridėti tai, kad mergina jį traukia. Maksimas neketino likusį gyvenimą nugyventi kaip vienuolis, tačiau nesijautė pasirengęs ilgalaikiams santykiams, tad viskas baigdavosi atsitiktiniais pasimatymais. Jis buvo vedęs septynerius metus, o dabar jau daugiau nei devynerius neturėjo jokios kitos moters, išskyrus savo žmoną. Drąsiai galima sakyti, kad jo kontaktų knygelė buvo gerokai pasenusi. Be to, būdamas trisdešimt šešerių, jautėsi per senas vėl bėgioti paskui sijonus.

Atsižvelgiant į visa tai, vesti Elisoną būtų puikus sprendimas. Maksimą pribloškė tai, kaip stipriai mergina jį traukia, kita vertus, aišku, kad tai dėl ilgai trukusio celibato. Vyrai taip jau sukurti, kad negali ilgai nepaisyti seksualinių poreikių, tad jis per daug nenustebo, kad taip ilgai snaudęs šis poreikis dabar prabudo su dukart stipresne jėga.

Ir jis trokšta greta sėdinčios žavios merginos pieno baltumo oda ir grakščia figūra, įkūnijančios pačią tikriausią pagundą. Ji visiškai kitokia, nei jo žmona. Selena buvo aukšta ir liesa. Elisona — jam tik iki smakro, o jos iškilumai patiktų kiekvienam vyrui. Jos krūtys kaip tik tilptų į jo delnus. Maksimą užplūdo geismas ir jis pakeitė pozą, kad kiek sumažintų įtampą bei paslėptų nuo Elisonos to geismo įrodymą — kauburėlį kelnėse. Jam nelabai patiko mintis, kad gali būti užkluptas kaip nesugebantis kontroliuoti savo kūno kaip koks paauglys.

— Taigi, jums patinka vaikai? — paklausė jis.

Elisona linktelėjo, ir atmetė ant nugaros rausvus plaukus.

— Aš visą laiką norėjau tapti motina.

— Tačiau nenorite būti žmona?

Ji patraukė pečiais, o Maksimas neįstengė atplėšti akių nuo kilstelėjusių ir vėl nusileidusių krūtų.

— Santykiai — sudėtingas dalykas.

— Kaip ir motinystė.

— Tiesa, bet tai kas kita. Vaikas priklauso nuo tavęs. Vaikas ateina į pasaulį mylėdamas tave, ir tik nuo tavęs priklauso, kaip jį priimsi, kaip juo rūpinsies ir mylėsi. Tarpusavio santykiuose, santuokoje žmogus priklauso nuo kito žmogaus.

— Ir jums tai nepriimtina?

— Tam tiesiog reikia tikėti žmogaus prigimtimi, o man šios savybės trūksta.

Maksimas negalėjo paneigti jos žodžių. Selena priklausė nuo jo ir, Maksimo nuomone, jis prarado ją.

— Tad jūs pasirinkote tapti vieniša motina, o ne ištekėti?

Elisona nusipurtė ir viliojamai papūtė lūpytes.

— Aš taip niekada negalvojau. Neturėjau tikslo būti vieniša motina. Tiesiog norėjau tapti mama. Negalvojau apie tai, kad turėčiau visiškai atsisakyti santykių. Tiesiog dariau tai, ko norėjau.

— Tai šiek tiek viską komplikuoja.

— Netgi labai.

— Ar būtų taip jau blogai, jei mudviejų kūdikis turėtų abu tėvus?

Ji nusisuko ir pažvelgė pro langą.

— Maksimai, aš nežinau. Nemanau, kad galėčiau viską taip iš karto priimti. Gal galėtume iš pradžių atlikti tyrimus, o apie visa kita pasikalbėti vėliau?

Maksimas palenkė galvą.

— Jei taip norite. Tačiau mums vis tiek teks apsvarstyti visas galimybes.

— Žinau.

— Suprantu, jūs planavote visiškai kitaip. Aš irgi nieko panašaus nesitikėjau.

Elisona suprato, kad jis kalba ne tik apie nėštumą, bet ir apie žmonos netektį. Merginai buvo sunku suvokti tuštumą, likusią Maksimo gyvenime: juk jis buvo radęs moterį, kurią mylėjo, vedė, o vėliau jos neteko.

Užvis mažiausiai ji norėjo, kad užgimtų kokie nors jausmai Maksimui. Net ir susidomėjimo buvo per daug, ir tai ją baugino. O jei dar rasis kokios kitos emocijos, lauk tik bėdos.

Elisona niekada nebuvo patyrusi romantiškos meilės, niekada santykiai neperžengdavo intymaus prisirišimo ribos. Pakako, kad vaikystės namuose buvo mačiusi, kur veda romantiška meilė ir kaip griūva jos tėvų santykiai. Jos motina visiškai užsisklendė ir paliko Elisoną gyventi kaip išmano.

Kai išėjo tėvas, šeima neteko ir finansinio stabilumo. Jas paliko ir tie, kuriuos motina laikė draugais. Todėl Elisona ir nenorėjo atsidurti tokioje padėtyje, kai pernelyg daug gyvenimo patikėta kam kitam, o kai tas žmogus palieka, viskas lekia prarajon. Patirtis kuždėjo, kad ji privalo apsisaugoti ir susikurti savo laimę pati.

Ir ji kontroliavo kiekvieną mažmožį nuo pat savo nelaimingos vaikystės. Elisona pati buvo atsakinga už pažymius, o baigiamosiose klasėse ją tiesiog apsėdo troškimas išlupti aukščiausią įvertinimą, kad gautų stipendiją. Koledže ji visiškai susitelkė į mokslus, kad gautų laipsnį, o vėliau ir tokį darbą, iš kurio pajamos leistų likti nepriklausomai. Ir kiekvienas jos gyvenimo žingsnis buvo taip skrupulingai suplanuotas, kad galėtų sau leisti susilaukti ir kūdikio.