Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

— Kodėl jums reikia viešbučio? — paklausė, vis dar laikydamas sulenktą ranką, iš kurios gydytoja ėmė kraujo.

— Nenorėčiau nakvoti kur nors laukuose. Esu nekokia stovyklautoja.

— Matai, kokia šmaikštuolė, — burbtelėjo Maksimas, neatplėšdamas akių nuo jos lūpų.

Ji apsilaižė lūpas ir labai sumišo dėl to, ką padarė. Tačiau kol jo žvilgsnis buvo prikaustytas prie merginos lūpų, Elisona irgi negalėjo galvoti apie nieką kita — pajuto, kokios jos sausos. Ir kaip virpa. Tamsiose Maksimo akyse spindėjo toks susidomėjimas, jog jos pilve kažkas suvirpėjo. Ji taip pat jį traukia. Ir nuo to suvokimo Elisonai apsvaigo galva. Suvokti savo troškimą buvo viena, ir jau visai kas kita suprasti, kad galbūt ir Maksimas jaučia ką nors panašaus.

Staiga jo akyse žybtelėjęs susidomėjimas lygiai taip pat dingo, o veidas liko bejausmis ir neįskaitomas. Veikiausiai jai tik pasirodė. Koks dar galėtų būti paaiškinimas? Elisona žinojo, kad nėra bjauri. Vyrai gana dažnai kviesdavo ją į pasimatymus. Kita vertus, ji nebuvo ir grožio karalienė. Net ir supermodelio išvaizdos gydytoja atrodytų it vidutinybė, palyginti su pirmąja Maksimo žmona: jos bruožai buvo nuostabūs, tamsūs glotnūs plaukai sušukuoti kuo elegantiškiausiai, o lieknai figūrai puikiai tiko dizainerių drabužiai.

Elisona aiškiai prisiminė Maksimo žmonos veidą. Ji dažnai puikuodavosi ant mados žurnalų viršelių, be to, buvo garsi, dar iki ištekėdama už Maksimo, — talentinga, išsilavinusi ir graži operos solistė, dainavusi garsiausiose pasaulio salėse.

Tiesa, Elisona taip pat savaip graži. Tačiau jai stigo to visus traukiančio žavesio, nenuginčijamo, neprilygstamo meilumo, kurio apsčiai buvo atseikėta Selenai Rosi. Ne, niekaip negali būti, kad Maksimas jos geistų. Ji — vidutinybė, o jis — toks pat tobulas kaip ir jo žmona. Vyrišką tobulybę įkūnijantis pusdievis.

Na, Elisona gal ir persūdė.

Mintyse dėdama save į šuns dienas, ji dar kartą apsilaižė lūpas.

— Jūs liksite čia, pilyje, — nukirto Maksimas tokiu pasitikinčiu tonu, kad merginai tapo visiškai aišku — jis nė nemano, jog ji gali prieštarauti.

— Man nereikia nakvynės. Aš puikiausiai sugebėsiu ją susirasti pati.

— Neabejoju, — atsakė jis ir išspaudė suktą šypsenėlę. — Įsivaizduoju, kad puikus jūsų išsilavinimas be galo padėtų, užsisakant kambarį. Tačiau jūs laukiatės mano kūdikio ir nenoriu, kad gyventumėte viena kažkokiame viešbutyje.

— Ar Turano viešbučiai tokie apšiurę?

— Visiškai ne, — atkirto jis, ranka numodamas į jos klausimą. — Bet tai nereiškia, kad aš jums leisiu...

Elisonos krūtinėje užvirė kraujas, nešdamas pykčio bangas per visą kūną, ir ji nutraukė Maksimą:

— Leisite? Jums niekas nesuteikė teisės ką nors man leisti arba neleisti.

— Jūs laukiatės mano kūdikio. Tai suteikia man šiokią tokią teisę kištis į tai, kur einate ir ką darote.

Ji prasižiojo ir buvo tikra, kad atrodo kaip stabo ištikta mažutė žuvytė. Juk Maksimas nuoširdžiai mano, kad gali ją valdyti, kontroliuoti fiziškai, ir tik dėlto, kad netyčia tapo jos vaiko tėvu!

Vos prieš kelias akimirkas juos siejęs plonytis pasitikėjimo voratinklis plyšo.

— Tai primityviausia, ką esu girdėjusi. Jūs neturite į mane jokių teisių!

— Aš noriu jus apsaugoti. Jus ir kūdikį. Kas čia primityvaus?

— O kaip tai, kad jūs tiesiog neįtikėtinai mėginate mane kontroliuoti?

— Che cavolo! Ką aš kontroliuoju, jei noriu jus apsaugoti? Jūs nešiojate mano kūdikį, tai reiškia, kad esate mano moteris.

Jis atrodė be galo suirzęs, lyg ji niekaip nepajėgtų suprasti visiškai akivaizdaus dalyko.

— Jūsų moteris?

Elisona nuginė šalin vėl sukilusį jaudulį. Čia nebuvo dėl ko krykštauti. Įžeidu. Apgailėtina.

— Aš niekieno moteris. Net jeigu mes... — Ji kiek patylėjo ir pasistengė suvaldyti nuoraudį. — ...net jeigu mes būtume pradėję tą kūdikį tradiciškai, aš nebūčiau jūsų moteris. Puikiausiai sugebu pati tvarkytis savo gyvenimą.

— Taip, neabejoju, — nusišaipė jis. — Ir kaip einasi?

— Maždaug taip pat gerai, kaip ir jums.

Maksimas nuleido negirdomis jos kandžią repliką.

— Elisona, ko mudviem dėl to pyktis? Aš norėčiau, kad čia liktumėte dėl savo pačios ir kūdikio saugumo. Jeigu spauda sužinos, kas jūs ir kad gyvenate nesaugoma, tuoj pat jus užpuls. Kas nutiks, jei jus ims vaikytis paparacai? Net neįsivaizduojate, kokie šiurkštūs ir bejausmiai jie gali būti.

Tamsios Maksimo akys atrodė it bedugnės; merginą vėl užplūdo emocijos. Ir lyg viską būtų vėjas nupūtęs, jo veidas vėl pagyvėjo.

— Ar taip... ar taip gali nutikti?

— Juk matėte reporterius Vašingtone. Čia, Turane, jie elgtųsi gerokai įžūliau.

— Ak.

Elisona apie tai nebuvo pagalvojusi. Nemanė, kad žiniasklaida galėtų ja domėtis. Matė, kaip žurnalistai puolė Maksimą oro uoste, bet jis... na, vertas dėmesio. Spauda mėgo ir jo žmoną, bet ši buvo graži ir gabi. Elisonai nė į galvą nešovė, kad ją gali fotografuoti.

— Taigi, ak. Aš taip nerizikuosiu mūsų kūdikio saugumu.

— Aš taip pat, — tyliai pritarė mergina, siusdama, kad jis teisus.

— Parodysiu jums kambarį.

Maksimas uždėjo ranką jai ant sprando ir švelniai nukreipė iš savo kabineto į vieną pagrindinių pilies koridorių. Rodos, paprastas prisilietimas, bet Elisona nukaito, ugnies kamuolys nusirito nuo sprando iki pat kojų ir rankų pirštų, viską nudegindama. Širdis daužėsi, kraujas sunkiai dunksėjo strėnose, ir Elisona šiek tiek pasilenkė, stengdamasi laikytis nuo jo atokiau, kad tas maudimas apmalštų. Mergina stengėsi mintis nukreipti kitur. Prisilietimas jam nieko nereiškė, tad ir ji turėtų nekreipti dėmesio. Ji apsidairė ir stengdamasi susivaldyti stipriau sukando dantis. Rūmų sparnas, į kurį juodu atėjo labiau panėšėjo ne į gotikinę pilį, o šiuolaikiškus ir stilingus Maksimo namus Vašingtone.

Faktūrinių, skaisčiai baltų sienų spalva buvo puikus fonas ryškiems meno kūriniams ir lengviems tamsiems baldams. Kad ir kas dekoravo Maksimo namus, to žmogaus skonis nepriekaištingas. Gal tai darė jo žmona. Nuo šios minties Elisonai suspaudė krūtinę.

Maksimas sraigtiniais laiptais užvedė ją į antrą aukštą, tuo pat metu apkabinęs per liemenį ir ranką laikydamas ant pilvo. Elisonai pasirodė, kad savininkiškas gestas veikiau ramina, ir tokios minties išsigando. Nenorėdama dar labiau įsijausti ji pasitraukė, vos tik pasiekė laiptų aikštelę. Nenorėjo, kad santykiai klostytųsi tokia linkme.

Tačiau Maksimas čia pat vėl ją prisitraukė, ranką uždėjo ant pilvo, kilstelėjo jos marškinėlius, įdėmiai žvelgdamas į akis. Švelniai braukė pirštais per pilvą, lyg turėtų tam visas teises. Prisilietimas nebuvo savininkiškas, veikiau aiškiai rodė, kad juodu sieja kažkas labai ypatingo.

Elisonos akys pritvinko ašarų. Ji nešioja Maksimo kūdikį, tad negali paneigti, kad vyriškį ir jųdviejų vaikelį jau sieja ryšys, o drauge, per vaiką, sąsaja užsimezgė ir tarp jų. Makso prisilietimas atrodė deramas, toks deramas, kad nuo pat to momento, kai paskambino iš klinikos ir pranešė apie klaidą, ją apnikusią ir nuolat graužiančią baimę akimirksniu išsklaidė paprastas ir raminamas prisilietimas.

Elisona pažvelgė žemyn, kur tamsi Makso ranka lietė jos blyškų pilvuką. Reginys sužavėjo, prikaustė dėmesį, pilvas įsitempė, nes jai norėjosi ir tokio prisilietimo, ir drauge visiškai kitokio. Dalis Elisonos troško, kad Maksimo ranka kiltų aukštyn, sugniaužtų jos krūtį, pirštais suspaustų pabrinkusį spenelį.