Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

— Imbieras nuostabus. Jis išsprendžia visas mano bėdas. Na, bent jau fizines.

— Dar vis žiūri į šią situaciją kaip į problemą?

Elisona dar siurbtelėjo gėrimo ir rūsčiai į jį dėbtelėjo.

— Taip, na, rytinis pykinimas yra šiokia tokia problema. Nepasakytum, kad jausmas nuostabus.

— Aš nė kiek neapgailestauju.

— Kaip čia taip?

— Norėjau būti tėvu. Ir nebemaniau, kad taip kada nutiks. Todėl visiškai dėl nieko neapgailestauju.

Elisona palenkė galvą ir prispaudė taurę prie kaktos.

— Nežinau ką daryti.

— Tekėk už manęs. Tai geriausia išeitis. Geriausia kūdikiui. Ir mums.

Ji papurtė galvą.

— Kodėl tai geriausia mums?

— Jeigu gyvensime kartu, nuolat būsime su vaiku. Nepraleisime Kalėdų, nebus tų nesąmonių su kas antru lankymo savaitgaliu. Jeigu dalysimės globą, tikrai abu ką nors pražiopsosime vaiko gyvenime.

— Tas tiesa, — pasakė ji švelniai.

— Ir aš niekaip neįsivaizduoju, kad visą likusį gyvenimą praleisi be vyro. Kiek tau, dvidešimt devyneri?

Elisona prisimerkė.

— Aštuoneri.

— Šiaip ar taip, tu gerokai per jauna gyventi it vienuolė. Suderinti vaiko auginimą ir asmeninį gyvenimą nelengva. Jeigu susituoksime, tai irgi bus sutvarkyta. Mudu jaučiame gana stiprią trauką vienas kitam, šito nepaneigsi.

— Iš tiesų aš nelabai rūpinuosi, kaip kūdikis paveiks mano seksualinį gyvenimą, — nukirto Elisona, paimdama traputį.

— Dabar gal ir nesirūpini, bet ateis laikas ir tam. Be to, galiu tave aprūpinti finansiškai. Galėsi veikti ką panorėjusi.

— Galėsiu nedirbti ir likti namuose su vaiku?

— Jei tik norėsi. Arba galėsi dirbti, ir mūsų vaikui bus suteikta pati geriausia priežiūra.

— Aš nedirbsiu, — atsakė Elisona.

— Maniau, kad darbas tau svarbus.

— Teisybė. Tačiau auginti vaiką, nuolat būti su juo — man daug svarbiau.

Maksimas kilstelėjo antakius ir žvelgė į ją tarsi laukdamas, ką ji dar pasakys. Tačiau Elisona nežinojo, kaip paaiškinti požiūrį į motinystę, o gal ir nenorėjo.

Ji troško būti tokia mama, kuri būna namie, kai vaikas grįžta iš mokyklos, kuri laukia su ką tik iškeptais sausainiais, nuveža jį į futbolo treniruotes. Ji norėjo būti kartu, domėtis vaiko gyvenimu, jame dalyvauti. Norėjo elgtis taip, kaip nesielgė nė vienas iš jos tėvų.

— Jeigu šito nori, neįsivaizduoju, kad didesnę vaiko gyvenimo dalį praleistum tampydama jį iš vienų namų į kitus.

Elisona taip stipriai sukando lūpą, kad pajuto kraujo skonį.

— Na, juk mes ne kokie persipykę buvusieji. Galėtume šiek tiek laiko praleisti drauge. Aš kartais galėčiau čia pagyventi.

— Ir manai, kad retsykiais pagyventi kartu būtų geriau nei normali šeima?

— Aš manau, kad mes atsidūrėme labai neįprastoje padėtyje, o tau atrodo, kad mes galime sulipdyti pavyzdinę šeimą, nors tai tiesiog nerealu.

— Aš tik siūlau geriausią išeitį. Tu esi pernelyg savanaudiška, kad rinktumeis tai, kas geriausia mūsų sūnui ar dukrai.

Kad nepradėtų žagsėti, Elisona dar gurkštelėjo imbierinio gėrimo. Ją sujaudino tai, kad Maksas atnešė trapučių ir gėrimo, bet dėkingumas gerokai prislopo, kai suprato, kad jis tiesiog naudojasi proga įkalbėti ją tekėti.

— Nesuprantu, kodėl tu taip nori vedybų, — pasakė ji, kai jau buvo tikra, kad neapvems gėlėto apkloto. — Ar ne aš turėčiau jų siekti?

Maksimas pašaipiai nusikvatojo.

— Įprastai taip ir turėtų būti, tik kad padėtis labai jau nekasdienė. Šiuo atveju aš kur kas geriau žinau, ką reiškia būti karališkuoju pavainikiu.

— Nevadink jo taip! — šūktelėjo Elisona, glausdama ranką prie pilvo ir jausdama, kaip kyla pyktis. — Tai baisus žodis. Niekas jo nebevartoja!

— Gal niekas taip nekalba Jungtinėse Valstijose ar tavo aplinkoje. Tačiau galiu užtikrinti, kad valdančiuosiuose sluoksniuose teisėtumas be galo svarbus. Ne tik dėl to, ką tavo vaikas gali paveldėti. Ar norėtum, kad tavo sūnus ar duktė būtų nešlovinga Rosi šeimos paslaptis? Ar norėtum, kad visą gyvenimą apie jį ar ją sklandytų paskalos? Niekam nerūpės, kaip tai nutiko. Svarbu bus tik tai, ką kalbės žmonės. Jie sukurs bjauriausią kokią tik galės suregzti pasaką, o ši ilgainiui ir taps naująja tikrove. Patinka tau tas žodis ar ne, bet, jei už manęs neištekėsi, pradėk prie jo pratintis.

Taip, jis nupiešė niūrų paveikslą. Elisona puikiai įsivaizdavo, kaip, jos vaikui įėjus į kambarį, žmonės liausis kalbėję, žvelgs smerkiančiais žvilgsniais, šalinsis patylomis, ir kaip tai skaudins.

— Tu nenori už manęs tekėti, o aš, tiesą sakant, nenoriu vesti. Bet nepaneigsi, kad mūsų atveju vedybos turi prasmės.

— Man tiesiog nepatinka ši mintis.

— Ištekėti be meilės? — Maksimas žinojo, kad dauguma moterų kaip tik dėl to atsisakytų vedybų ar bent jau apsimestų, nors tikroji vedybų priežastis būtų pinigai arba statusas, o ne jausmai. — Galiu užtikrinti, kad meilė dar negarantuoja sėkmingos santuokos.

Jis nenorėjo kalbėti apie savo santuoką su Selena. Ji žlugo ne tik dėl Selenos nesėkmių, bet ir dėl jo paties klaidų. Ir nedaug buvo dalykų, kuriuos jis prisimintų su džiaugsmu.

— Tiesa.

Elisona prisitraukė kelius prie krūtinės, ir dėl to judesio, ant pečių pasklidusių plaukų, išbalusio skaistaus veido atrodė be galo jauna ir trapi.

— Aš apskirtai neplanavau tekėti. Tad meilė čia niekuo dėta. Tiesiog nenoriu ištekėti.

— Ar tai kokia feminizmo apraiška?

Ji prunkštelėjo.

— Kažin. Čia asmeniška. Vedybos yra daug reikalaujanti partnerystė. Aš visiškai nenoriu tokios didelės savo dalies patikėti kitam žmogui. Pažiūrėk, kaip dažnai žmonės skiriasi. Mano pačios tėvų skyrybos buvo klaikios, o per dvejus darbo metus, kai buvau skyrybų advokatė, prisižiūrėjau dar ne tiek nelaimių. Tie žmonės buvo išmokę priklausyti vienas nuo kito ir vieną iš poros, dažniausiai moterį, skyrybos suluošindavo. Tarsi žiūrėtum į žmogų, kuris bando eiti, nors jam amputuota koja.

— Žinau, ką reiškia netekti sutuoktinio, — niūriai burbtelėjo Maksimas, o aplink jo burną susimetė gilesnės raukšlelės. — Be tai įmanoma išgyventi. Tu kalbi apie praeinančią meilę. Tačiau mudviem tas negresia. Mūsų vedybų priežastis daug gilesnė ir ji liks tokia pat ir po dešimties metų. Meilė vysta, aistra taip pat, o mus visuomet sies vaikas.

Maksimas buvo teisus. Susituoks juodu ar ne, Maksimas Rosi jau tapo jos gyvenimo dalimi, nes jis yra ir jos sūnaus ar dukros gyvenimo dalis. Esminė dalis. Viena svarbiausiųjų. Jis yra vaiko tėvas. Nejau jos pačios tėvas, tiksliau tai, kad jo nebuvo, nepaveikė jos gyvenimo stipriau, nei suvokia ji pati?

Šio, visiškai kitokio jųdviejų padėties aspekto Elisona nebuvo svarsčiusi. Kalbama ne tik apie vieno iš tėvų, kuris turi didelę įtaką vaikui, buvimą, bet ir apie nebuvimą. Ką reikš vaikui gyventi kitoje šalyje nei tėvas? Ar tai bus nuolatinės kelionės pirmyn ir atgal?

Dirbdama skyrybų advokate, ji matė ir šį tragedijos aspektą. Matė, kaip šeimų griūtys žeidžia vaikus, kaip sunaikinama jų savigarba. Labai dažnai smulkius nusikaltimus padarę vaikai, kuriems ji padėdavo naujajame darbe, augo iširusiose šeimose.

Elisona puikiai žinojo, kad niekada neleis savo vaikui išgyventi panašių griūčių, tačiau klausimas dar liko atviras. Jeigu savo sūnui ar dukrai ji galėtų duoti saugesnę aplinką, geresnes galimybes puikiai gyventi, nejau tai atimtų? Tačiau vedybų jos planuose nebuvo. Elisona nenorėjo būti žmona. Nenorėjo, kad jai kada nors imtų trūkti Maksimo. Tik argi svarbu, trūks jai Maksimo ar ne, jeigu jo trūks jos vaikui?