Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

— Paliksiu tave, kad išsimaudytum ir pasirengtum. Ateisiu po valandos.

Elisona žiūrėjo, kaip Maksimas, dabar — jos sužadėtinis, apsisuka ir išeina iš kambario. Ją užplūdo toks stiprus ilgesys, kad jautė jį fiziškai. Kažkuri jos dalis beviltiškai, beprotiškai jo geidė, troško, kad Maksimas ją globotų; kita, atsargioji, siekė išlaikyti atstumą. Lyg traukytum virvę: kiekvienas iš troškimų tempė savęs link. Ir atsargumas privalėjo nugalėti. Privalėjo.

Rūmų valgomasis buvo itin formalus. Dėl aukštų lubų ir paveikslų puošniuose rėmuose menė panėšėjo į muziejų. Prie ilgo banketinio stalo lengvai tilptų trisdešimt ar keturiasdešimt žmonių; apskritai tokiam kambary jauteisi nuasmenintas. Elisonai į akis plūstelėjo kvailos jaudulio ašaros.

Vaikas niekada negalėtų sėdėti prie tokio stalo ir spalvinti. Prie tokio stalo tikrai negalėtum sėdėti ir valgyti sausainių su pienu ir riešutų sviesto ar uogienės. Greičiausiai piešti pirštais taip pat būtų uždrausta, nes stalas atrodė it neįkainojama senovinė vertybė.

Žinoma, Elisona suprato, kad šiame milžiniškame pastate yra ir kitų stalų. Tikriausiai Maksimo rūmų sparne yra jo valgomasis. Tačiau šis kambarys įkūnijo viską, ko ji bijojo. Sutikusi su Maksimo pasiūlymu mergina jau ne kartą spėjo suabejoti, ar teisingai pasielgė. Kurį laiką atrodė, kad taip. Maksimas taip logiškai viską sudėliojo. Bet dabar... Dabar atrodė nepakeliama stovėti tarpdury šio dalykiško ir šalto kambario, kuriame sėdėjo du lygiai tokie pat dalykiški ir šalti žmonės, nenuleidžiantys akių nuo jos ir Maksimo, o šis laikė tvirtai apkabinęs ją per liemenį lyg lauktų ko blogo.

— Prieik ir sėsk, sūnau. — Karalius parodė vietą stalūgalyje sau iš dešinės. — Mums abiem labai įdomu, kodėl paprašei su mumis pavakarieniauti.

Karalius aiškiai buvo jau solidaus amžiaus, bet atrodė stiprios sveikatos: žilas, įdegęs ir sveikos išvaizdos, o veide — tik vos viena kita raukšlė. Gerokai jaunesnė už vyrą, išvaizdi karalienė plaukus buvo stipriai susisukusi į kuodą, o jos veide — taip pat nė raukšlelės. Abu kūrė baisiai nejaukią nuotaiką: nė vienas nenusišypsojo, kai Elisona su Maksimu įėjo į kambarį ir artėjo prie stalo.

Tačiau jauna moteris, sėdinti iš kairės karalienei Elizabetai, šypsojosi visiškai draugiškai. Pro putlias lūpas švietė balti spindintys dantys. Auksinės odos, tamsiaplaukė ir pritrenkiamai žydrų akių moteris buvo viena gražiausių, kokias tik Elisona kada matė. Bežiūrint į merginą, apėmė keistas jausmas.

Kol jie artinosi, ji pašoko nuo kėdės, pribėgo ir pakibo Maksimui ant kaklo.

— Maksai! — sušuko ji. — Aš taip džiaugiuosi, kad anksčiau grįžai namo!

— Bela, kaip smagu tave matyti.

Maksimas pabučiavo jaunajai moteriai į kaktą.

— Elisona, — pasakė jis, dar stipriau apkabindamas ją per liemenį, — čia mano jaunesnioji sesutė Izabelė.

Keistasis jausmas, stipriai sukaustęs Elisoną, dingo iškart, vos tik išgirdo, kokie santykiai sieja Maksimą su gražiąja Izabele. Taip palengvėjo, kad čia — jo sesuo, o ne...

Į tolesnes spėliones ji nesileido. Padėties nekeistų ir tai, jei čia būtų dabartinė ar buvusi jo meilužė. Ne jos reikalas. Ir nėra jokios priežasties sukti dėl to galvą.

— Malonu susipažinti. — Izabelė pakštelėjo Elisonai į skruostą. — Aš taip džiaugiuosi, kad Maksas atsivežė draugę.

Mergina mestelėjo į Maksimą tokį žvilgsnį, kuris aiškiai bylojo, kad, Izabelės galva, Elisona — daugiau nei šiaip draugė.

— O čia — mano tėvai: karalius Lučianas ir karalienė Elizabeta. — Maksimas pamojo į tėvų pusę, o šie tebesėdėjo stalūgalyje lyg suakmenėję.

— Man taip pat malonu susipažinti, — ištarė Elisona, dėkinga bent jau už šiltą Izabelės pasveikinimą. — Su jumis visais.

Maksimas patraukė Elisonai kėdę ir ji nedrąsiai atsisėdo, jausdamasi visiškai sutrikusi. Vienas dalykas buvo stovėti priešais žmones teisme: ten buvo jos valdos. Ten Elisona pasitikėjo savimi. Ten kontroliavo ji. O čia — it žuvis, išmesta į krantą, ir juto, kaip jai trūksta oro.

Izabelė išdykėliškai žvilgtelėjo į Maksimą.

— Maksai, nesakei man, kad turi merginą.

Maksimas paėmė Elisoną už rankos, sunėrė savo ilgus pirštus su josios ir laikė ją už rankos po stalu.

— Stengėmės, kad tai liktų tik tarp mudviejų, kol nebuvome įsitikinę, kaip tai rimta.

Elisona tik linktelėjo — bet kokie žodžiai strigo užgniaužtoje gerklėje. Ji nekentė tokios savijautos. Nekentė iš visos širdies. Bet, Dieve brangus, retas kuris atsiduria situacijoje, tiek mažai susijusioje su turima patirtimi. Ji niekada nebuvo tokiomis aplinkybėmis susitikusi su kokio nors vyriškio tėvais. Čia sėdėjo ne šiaip tėvai, bet karališkoji šeima. Ir tų žmonių veidai buvo tokie rūstūs, kad Elisonai nekilo abejonių: jie kiaurai permato, iš kurio ji sluoksnio.

— Ar tai rimta? — paklausė motina, kilstelėdama antakius, lūpose — šypsenos nė užuominos.

— Aš paprašiau Elisonos už manęs tekėti, — paprastai atsakė Maksimas. Tokio atsakymo visiems pakako.

— Taip greitai po Selenos mirties?

Tėvo veide ir balse pasigirdo priekaištas, o Elisoną užgriuvo kaltė.

— Praėjo jau dveji metai, — tvirtai atsakė Maksimas, — ir aš pasirinkau Elisoną būti mano žmona.

— Būtų geriausia, — lėtai tęsė Elizabeta, — jei, iš pagarbos Selenai, vestuves atidėtumėte bent metams.

— Trejų metų gedulo niekas nebesilaiko, — atsakė Maksimas. — Neketinu laukti dar metus ir tik tada vesti Elisoną. Mes nebegalime laukti.

— Maksai, koks tu romantiškas.

Atrodė, kad jo jaunesnioji sesutė bet kokia kaina linkusi čia įžvelgti tik romantiką. Jei tik ji žinotų...

— Romantika čia nelabai kuo dėta, — pasakė Maksimas, kuris, regis, nė kiek nesijaudina nuleisdamas seserį ant žemės. — Elisona laukiasi. Reikia, kad vestuvės įvyktų, kol to dar nematyti.

Nuo tokio pažeminimo Elisona troško tik palįsti po stalu ir numirti, į ją susmigo priblokštos Izabelės ir itin smerkiančios karaliaus bei karalienės akys.

— Ar jūs atlikote tėvystės testą?

Nuo vertinančio karaliaus žvilgsnio Elisonos skrandis apsivertė.

— Tai nebūtina, — pro sukąstus dantis sušvokštė Maksimas. — Esu tikras, kad kūdikis mano, ir nenoriu girdėti panašių pasvarstymų.

Maksimo įtūžis pribloškė Elisoną. Juk juodu nėra tikra pora. Jis net neprivalo jos mėgti. Ko gero tai susiję su jo vyrišku ego.

Lučianas šaltai pažvelgė į sūnų.

— Tada nieko nebelieka, — pasakė jis. — Vestuves pradėsime planuoti iš karto.

Tvirtai sučiaupusi lūpas karalienė Elizabeta prisimerkė.

— Maksimai, mes nieko apie ją nežinome. Ar ji tinkama? Iš kokios ji aplinkos?

Elisona krustelėjo, jausdamasi itin nepatogiai, kad apie ją kalbama taip, lyg jos čia apskritai nebūtų.

Žydrose Izabelės akyse žybtelėjo pyktis.

— Mama, koks skirtumas, iš kokios ji aplinkos? Jeigu Maksas ją myli, jie turi susituokti. Tik dėl šitos priežasties žmonės apskirtai turėtų tuoktis.

— Izabele, nesikišk, — nukirto Lučianas. — Tačiau ji teisi. Nesvarbu, kas jos giminės ar iš kur ji kilusi. Ji laukiasi Maksimo palikuonio, ir tai — svarbiausia.

Elisonos nebūtų nustebinę net ir tai, jei karalius Lučianas būtų pakilęs nuo kėdės, apėjęs aplink stalą ir patikrinęs jos dantis. Ji jautėsi lyg veislinė karališkosios šeimos patelė. Mergina buvo priimtina tik todėl, kad laukiasi. Ji nutuokė, kad jei Maksimas ją tikrai mylėtų, jeigu ji nesilauktų, karalius nebūtų taip lengvai sutikęs su vedybomis. Veikiausiai jo pozicija būtų tokia kaip žmonos. Jeigu juodu su Maksimu nebūtų prasižengę, karališkoji šeima būtų tikrinusi Elisonos kraujo ryšius ir išsilavinimą. Mergina nesiliovė spėlioti, kieno pusėje būtų karalius, jeigu juodu su Maksimu tiesiog mylėtų vienas kitą ir būtų nusprendę tuoktis dėl to.