Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Maksimas atsisėdo greta ir prisitraukė padėklą su viščiuku.

— Ar tavo žmona laikėsi specialios dietos?

Elisona iš karto pasigailėjo savo žodžių. Paprastai labai pasverdavo, ką kalbėti, tačiau pastarųjų dviejų parų įvykiai išmušė ją iš vėžių. Ir Maksimas ją trikdė.

Jis truktelėjo pečiais.

— Vartojo vitaminus. Visus žolinius preparatus, apie kokius tik sužinodavo. Taip pat hormonus, kurie skiriami taikant dirbtinio apvaisinimo procedūrą. Ir rinkosi maistą, kuris neva skatina vaisingumą.

— Ji tikrai norėjo tapti motina, — išlemeno Elisona, nuo kaltės ir baimės vos girdimu balsu.

Selena taip stengėsi susilaukti kūdikio su Maksimu, taip stipriai jo troško, ir štai, prašom: jo vaiko laukiasi Elisona. Ir visiškai atsitiktinai. Viskas atrodė kaip piktas likimo pokštas.

— Taip, norėjo. Mes tris kartus bandėme dirbtinį apvaisinimą. Ir visi buvo nesėkmingi. Paskutinį neigiamą testą ji pasidarė, likus vos kelioms valandoms iki mirties.

Norėdama paguosti Elisona suėmė Maksimui ranką. Karštis nuvilnijo nuo rankos į papilvę. Jo ranka buvo šilta, su garbanotais plaukeliais ir seksuali. Ji niekada nemanė, kad rankos plaukeliai gali atrodyti seksualūs. Tai priminė, koks jis vyriškas, visiška jos priešingybė. Moters, kuri po kelių savaičių už jo ištekės.

Elisona patraukė ranką, nuleido ją ant kelių, bet delnu dar vis jautė jo odos karštį. Širdis krūtinėje daužėsi, visas kūnas tvinkčiojo, ir ji nebegalėtų paneigti, kad pajuto aistrą. Mergina pažvelgė į Maksimą. Jo tamsių akių ugnis degino, pačią vertė liepsnoti, buvo tokia stipri, kad grasino sudeginti visiškai.

Elisona atstūmė kėdę ir atsistojo, iš paskutiniųjų stengdamasi išlaikyti tarp jųdviejų atstumą. Ką jis padarė jai, kaip atėmė sugebėjimą mąstyti? Atsidūrusi greta, palietusi jį, Elisona prarasdavo bet kokią savikontrolę, likdavo nuoga, neapsaugota.

— Aš pavargau, — pasakė ji. — Man reikia... Aš einu į lovą.

Maksimo lūpose nušvito žinovo šypsena.

— Tu taip atkakliai mėgini kovoti su tuo, kas tarp mūsų vyksta.

— Maksai, aš nenoriu, — sušnibždėjo Elisona ir užsimerkė, stengdamasi nebežiūrėti į jo dailų veidą.

— Ar tave kas nuskriaudė? — staiga paklausė jis griežtai.

Mergina papurtė galvą.

— Ne taip, kaip tu manai. Bet aš negaliu... neprašyk manęs.

— Aš niekada tavęs neversiu.

Elisona tai žinojo. Ji nė kiek neabejojo, kad Maksimas laikosi duoto žodžio. Jis garbingas žmogus. Ji nebijojo jo spaudimo. Būgštavo dėl to, kad spausti nė nereikės. Jam būtų užtekę ją liesti, bučiuoti, ir Elisona būtų pamiršusi visas susigalvotas priežastis, kodėl fiziniai santykiai su juo neleistini.

Bet Elisona bijojo motinos likimo: jei prisiriš prie šio vyro, nebemokės pasirūpinti savimi, o jei jis paliks ją, ji pražus.

Juodu susituoks, kad vaikas turėtų šeimą. Jųdviejų gyvenimai bus susiję bent artimiausius aštuoniolika metų. Dėl tokios padėties ji jau dabar gerokai per smarkiai nuo jo priklauso, o jei dar prisidėtų jausmai, seksas, Elisonos padėtis taptų nepavydėtina.

— Aš pavargau, — pakartojo ji, pasisukdama eiti.

— Pailsėk, — sausai atsakė jis, ir Elisona ėmė spėlioti, ar tai susiję su tokiu pat jauduliu, dėl kurio jai sugniaužia gerklę ir sustingsta kraujas. — Rytoj mes paskelbsime apie vestuves.

Šeštas skyrius

Elisona susvyravo, kai buvo užsegta dar viena jos suknios korseto sagutė. Karšta. Dieve brangus, kaip karšta! Ir drėgna. Plaukai tiesiomis sruogomis krito ant jos gražiosios suknios. Oras atrodė net tirštas, ir šleikštulys — nuolatinis jos palydovas — dėl to, rodės, tik sustiprėjo.

Patarnautojas, kuris padėjo jai apsirengti, reikalavo, kad per oficialų pranešimą būtų ir oficiali apranga. Štai ji ir stovėjo suvyniota, įsprausta, susagstyta ir nudailinta su žėrinčia suknia, laukdama už sunkios raudonos užuolaidos, kol ateis laikas su Maksimu žengti į balkoną, kur juodu priešais televizijos kameras ir apačioje susirinkusiems piliečiams išbers oficialių įprastų frazių tiradą.

Ceremoniją stebės ne tik Turano, bet ir viso pasaulio žmonės. Maksimas žinomas ir populiarus ne tik namuose, bet ir pasaulyje, tad į jo vestuves susirinks viso pasaulio turtingieji ir žavieji, įtampos Elisona nejautė. Ta mintis ją beveik prajuokino.

Ji giliai įkvėpė ir pasistengė nekreipti dėmesio, kad jos krūtys mėgina išsiveržti pro puošniosios suknios iškirptę. Merginos nuomone, safyro mėlynumo, ties pečiais parauktomis rankovėmis suknelė turėjo pabrėžti jos kuklumą. Gal taip ir būtų buvę, jei ne gamtos dosniai atseikėti apvalumai.

Ji girdėjo Maksimą kitapus užuolaidos, balkone, itališkai kalbantį savo tautai. Jei pasaulyje ir buvo dar seksualesnis garsas, Elisona nebuvo jo girdėjusi. Vyriškio balsas paveikė visus. Net ir iš už užuolaidos ji galėjo pasakyti — Maksimas puikus kalbėtojas. Jam netrūksta žavesio. Nors mergina nesuprato nė žodžio, buvo tikra, — skambėjo puikai.

Jis buvo iš tų lyderių, kurie įkvepia. Toks, kokio šaliai reikia.

Elisona vos susilaikė garsiai nenusikeikusi, kai vėl plūstelėjo susijaudinimo banga. Ji nusprendė teisingai. Maksimas — geras vyras. Jis bus nuostabus tėvas ir sektinas pavyzdys vaikui. Nesvarbu, kokie sukrečiantys šie įvykiai jai atrodo, bet svarbu ir jos sūnaus ar dukters palikimo klausimai. Jokiu būdu negalima iš vaiko atimti tokios galimybės.

Luidžis, kuris koordinuodavo daugumą karališkosios šeimos didžiųjų renginių, pamojo jai eiti į balkoną. Jis atitraukė ir palaikė užuolaidą, pats stengdamasis likti nepastebėtas, o Elisona atsargiai žengė į akinamą Viduržemio jūros saulę.

Nuo aukščio, karščio ir banguojančios žmonių jūros apačioje jai apsvaigo galva. Kaip ir buvo prisakyta, ji pamėgino išspausti šypseną ir atsistojo greta Maksimo.

Jis apkabino ranka ją per liemenį ir prisitraukė arčiau. Maksimo tėvas, kuris su karaliene stovėjo balkono vidury, kalbėjo į mikrofoną.

Iš minios ataidėjo sveikinimas.

Maksimas atsisuko į ją ir švelniai paglostė skruostą. Nuo lengvo prisilietimo per Elisonos kūną nubėgo virpuliukai. Jis rimtai ir įdėmiai žvelgė jai į veidą, glostydamas ją žvilgsniu.

Jis pasilenkė ir švelniai prispaudė lūpas prie jos lūpų. Elisona nesitikėjo tokio jausmų demonstravimo, ir jos širdis pašėlo taip daužytis, jog išsigando, kad mikrofonas pagaus tą garsą, ir visi išgirs. Jis laikė ją tvirtai apkabinęs. Elisona sujudėjo ir krūtine prisilietė prie jo stiprios vyriškos rankos. Ją it elektra nukrėtė.

Ji nesiliovė į jį žiūrėti, tiesiog negalėjo atplėšti akių. Tai — būsimas jos vyras. Vilkėdamas tradicine oranžine liemene ir ilgu tamsiu švarku, pabrėžiančiu plačią krūtinę, laibą liemenį ir tvirtas šlaunis, jis atrodė be galo dailus. Tamsų švarką dešinėje krūtinės pusėje aukščiau širdies puošė medaliai. Ant vieno iš jų prisegimo buvo užrašyti lotyniški žodžiai, skelbiantys pareigą Dievui ir šaliai.

Elisoną užvaldė stiprūs jausmai. Ji suvokė, kad dabar juo didžiuojasi. Didžiuojasi, stovėdama greta jo. Didžiuojasi, kad jis — jos kūdikio tėvas. Ir kuri, ja dėta, nebūtų jautusi to paties? Jis geras vyras, suvokiantis, kas yra atsakomybė, vertinantis garbingą elgesį. Maksimas ne iš tų, kurie šalintųsi atsakomybės. Jis iš tų, kurie drąsiai priima iššūkius, jiems kilus. Elisona buvo visiškai tikra, jog net jei tyrimo rezultatai būtų parodę, kad jųdviejų kūdikiui yra tikimybė susirgti cistine fibroze, Maksimo sprendimo tai nebūtų pakeitę.