Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Ji negalėjo įsivaizduoti, kas vyriškį išmuštų iš vėžių. Jis nenusileistų tėvų reikalavimams vien todėl, kad būtų spaudžiamas. Tačiau jis įrodė ir tai, kad, nepaisant emocijų, jei tik reikia, gali išlikti šalto proto. Maksimas kaip ir Elisona nenorėjo vedybų, tačiau nedvejodamas sutiko, kad toks sprendimas būtų geriausias jųdviejų kūdikiui. Ar jis būtų nusprendęs taip pat, jei vedybos su mylima moterimi būtų pakenkusios jo šalies interesams?

Ak, bet koks skirtumas?

Ji niekada nesužinos. Elisonai nereikėjo žinoti, be to, ji ir nenorėjo. Ji nemyli Maksimo. Nejaučia jam visiškai nieko. Elisona jį gerbia. Gerbia jo stiprybę, jo gebėjimą rinktis teisingai ir vadovaujantis moralės normomis, jo meilę būsimam jųdviejų kūdikiui. Tačiau tai ir viskas.

Maksimas nykščiu brūkštelėjo jai per švelnią odą ir Elisonos pilve suplasnojo pulkas drugelių.

Ar jis traukia ją? Tai nieko nereiškia. Maksimas — patrauklus vyras. O dar tie nėštumo hormonai. Tačiau tik tiek. Ir ačiū Dievui.

— Džiaugiuosi, kad sutarėme, — pasakė Maksimas tokiu balsu, kuriame nuskambėjo įspėjimas, skirtas, kaip spėjo Elisona, jo motinai.

— Mes nenorime, kad rinktumeis civilinę ceremoniją, — pareiškė Lučianas abejoti neleidžiančiu tonu. — Tu vesi bažnyčioje ir apie vestuves mes paskelbsime oficialiai. Nesielgsime taip, lyg čia būtų kokia nešvari paslaptis. Tu duosi mūsų šaliai paveldėtoją, ir mes tai atšvęsime.

Maksimo motina žvelgė taip, lyg būtų atsikandusi citrinos.

— Tiesa, vedybos geriau nei karališkasis pavainikis.

Elisona garsiai nurijo seiles. Dabar tai girdėti buvo taip pat skaudu, kaip ir tada, kai tai pasakė Maksimas. Tik ji dar įsitikino, kad jis kalbėjo tiesą, apibūdindamas požiūrį į kūdikį, jeigu jie nesusituoks. Ir ne žiniasklaida, o jo paties šeima priklijuotų vaikui tokią etiketę.

— Aš netoleruosiu, kad apie mūsų kūdikį būtų taip kalbama! — Žodžiai patys išsiveržė ir Elisona nebegalėjo jų suturėti. — Neleisiu skriausti savo kūdikio. Niekada.

Maksimas suėmė ją už smakro ir pasuko į save.

— Cara, niekas neskriaus mudviejų vaiko. Aš to neleisiu.

Jis rūsčiai pažvelgė į motiną.

— Mama, čia tavo vaikaitis. Pagalvok apie tai, prieš sakydama ką nors panašaus.

Jis atsistojo ir švelniai pakėlė Elisoną.

— Mes pavakarieniausime mano kambaryje.

Maksimo motina atrodė įsižeidusi, bet nieko nesakė.

Stengdamasi atrodyti stipri, Elisona pakėlė galvą. Jie tėra turtingi tituluoti snobai. Jie neturi jokios teisės jos teisti. Ši moteris elgėsi su ja daug blogiau, nei jos pačios motina. Elisona tikrai neleis, kad tos visiškai svetimos moters tulžis ją sugniuždytų.

Kai tik atsidūrė tuščiame koridoriuje, Maksimas paleido jos ranką.

— Viskas gerai? — paklausė ji.

— Taip gerai, kaip aš ir tikėjausi. Mano motina mylėjo Seleną lyg dukrą. Jai dabar sunku.

— Tai gal būtų gerai, jeigu jie žinotų, kaip aš pastojau, užuot įsivaizdavę...

— Selena nenorėjo, kad mano motina žinotų jos padėtį. Nenorėjo, kad mano tėvai galvotų suklydę.

Maksimas patraukė savo kambarių link, ir Elisona turėjo kone bėgti, kad spėtų.

— Tai juokinga. Jeigu negali turėti vaikų, tai nereiškia, kad kažkas dėl tavęs suklydo.

— Bet mano žmona taip jautėsi.

Jis kiek patylėjo.

— Mus supažindino mano motina. Jos nuomone, Selena man puikiai tiko. Jos šeima buvo turtinga ir garsi, o pati Selena — gabi ir išsilavinusi. Mano motinos vertinimu, iš Selenos turėjo išeiti puiki princesė. O kai Selenai nepavyko įvykdyti to, ko, jos manymu, iš jos reikalauta, puolė į neviltį.

— Bet juk tu ją mylėjai ne dėl to, — švelniai pasakė Elisona.

Maksimas atsisuko į ją, kietai sučiaupęs lūpas.

— Ne.

— Suprantu, kad nenori, jog visi apie tai sužinotų. Aš niekam neprasitarsiu.

Priešingu atveju gal būtų ir lengviau, tačiau Elisona manė, kad karalienė vis tiek į ją žiūrėtų kreivai, be to, nenorėjo skaudinti Maksimo, iškeldama praeities skaudulius. Jis visuomet labai ramiai kalbėdavo apie Seleną, tačiau Elisona tamsiose jo akyse įžvelgdavo gniuždantį skausmą. Ir jai tai rūpėjo. Daug labiau nei būtų norėjusi.

Elisona neturėtų jausti jo skausmo savo krūtinėje, neturėtų dėl jo kankintis, neturėtų trokšti perimti jo kančias ir jas palengvinti. Iš tiesų ji visiškai nenorėjo taip jaustis. Bet jautėsi. Merginos širdis sopėjo drauge su jo, atrodė, kad ji jaučia tą patį. Ar taip yra todėl, kad ji laukiasi jo kūdikio? Tokio ryšio negalėjai nepaisyti. Tam tikra prasme jis yra jos dalis.

Ir kai tai suvokė, Elisoną apėmė panika. Ji nenorėjo taip jo jausti. Apskritai nenorėjo jam jausti nieko daugiau, nei būtina, kad su juo sugyventų.

Pasiekus Maksimo kambarių sparną, jis įleido Elisoną į nediduką valgomąjį, daug labiau pritinkantį normaliems namams. Žinoma, labai turtingų žmonių namams, tačiau šis buvo skirtas šeimos poreikiams, ne kaip tas milžiniškas valgomasis pagrindiniuose rūmuose.

Maksimas atsisėdo stalūgalyje, o jai pasirodė visiškai natūralu atsisėsti kitame stalo gale. Elisonos vaizduotė iškarto nupiešė ir tarp jų sėdintį mažylį, putliais pirštukais spaudžiantį sausainį ir besišypsantį plačia kūdikiška šypsena. Ar jųdviejų vaikas bus šviesus kaip ji? Ar rusvos odos kaip Maksimas? Nuo šių minčių skrandis skausmingai susitraukė: šeimos, jos šeimos, paveikslas buvo toks ryškus, kad užkabino jos esybę daug giliau, nei buvo galima numanyti.

Tai buvo naujas vaizdinys, sparčiai pakeitęs tuos, kuriuos anksčiau buvo susikūrusi, įsivaizduodama gyvenimą po kūdikio gimimo. Dabar jai niekaip nebepavykdavo ištrinti iš šių vaizdinių Maksimo — jis buvo šalia, atsispindėjo kūdikio bruožuose. Nerimas saldžiai tekėjo per širdį ir drauge baugino. Ji neturėtų šito norėti. Tačiau dalis Elisonos troško, kad vaizdiniai išsipildytų. Labai stipriai troško.

— Norėtum ko nors ypatingo? — paklausė Maksimas.

Jis toks dailus. Neįmanoma to nepastebėti. Virš stalo kabančio sietyno šviesoje jo veido bruožai atrodė dar ryškesni, skruostikauliai išraiškingesni, smakras — lyg nukaltas, ir visa tai drauge atrodė pribloškiamai gražu. Anksčiau niekada nesuvokė, kad taip gali būti. Nesuprato, kaip žmogaus grožis gali priblokšti. Tačiau gali. Nes, žiūrėdama į šį vyrą, ji taip troško to, ko neturėtų trokšti, kad širdį suspaudė iki skausmo.

— Jei atvirai, man bjaurus beveik visas maistas, tad nesvarbu, ką valgysim.

Maksimas linktelėjo.

— Tada paprašysiu, kad atneštų to paties, kas buvo pagaminta tėvams.

Po kelių minučių moteris įstūmė vežimėlį, ant kurio buvo sukrauti sidabriniais dangčiais uždengti padėklai. Priešais Elisoną ji padėjo du padėklus ir dar vieną stiklą naminio imbierinio gėrimo.

Elisona net nebandė atidengti padėklų ir iškarto čiupo gėrimą, kad sutramdytų nemalštantį šleikštulį.

— Tau reikia pavalgyti, — pasakė Maksimas. — Tu per liesa.

Elisona sustingo, nė nenurijusi gėrimo.

— Aš nesu per liesa! Lankiausi pas gydytoją, jis sakė, kad mudu su kūdikiu visiškai sveiki.

— Ką gi, tačiau neatrodo, kad turėtum dar labiau suliesėti.

Maksimas kilstelėjo nuo kėdės stalo gale ir pasilenkė, norėdamas nudengti jos padėklus.

Viename jų puikavosi makaronai su jūreivišku padažu, o kitame — labai skaniai apskrudęs viščiukas. Tačiau nuo vištienos vaizdo Elisonos skrandis vėl sustreikavo.

— Pabandysiu makaronų, — pasakė ji, pastumdama vištieną tolyn.