Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Logiškai mąstant, santuoka su Maksimu dėl vaiko niekaip nesikerta su jos planais netekėti. Tačiau ji nenori vyro ir žmonos santykių. To būtų per daug. Pernelyg intymu. Per daug reikėtų atverti. Ypač be meilės.

— Aš nenoriu to daryti!

— Elisona, mes nekalbame apie tai, ko norime, o svarstome, kas būtų geriausia mūsų vaikui. Tu jau tiek daug nusprendei. Žinau, kad myli kūdikį, kad priėmei esminius sprendimus savo gyvenime, kad tik duotum jam viską, ką gali duoti geriausio. Bet padėtis pasikeitė, ir vaikui galime duoti šį tą dar geresnio.

Jai būtų buvę daug lengviau atsisakyti vedybų, jei Maksimas būtų elgęsis kaip autokratiškas pasipūtęs tironas, jei būtų reikalavęs ir nurodinėjęs, — Elisona žinojo, kad jis tai sugeba. Tačiau jis elgėsi visai kitaip. Maksimas pasikliovė tuo, kad ji mėgo svarstyti ir planuoti, o tik tada pasirinkti geriausią bei racionaliausią sprendimą. Tai buvo teisinga taktika.

Jis teisus. Jei atsisakytų už jo tekėti, tai tik iš savanaudiškumo. Priežastys, dėl kurių verta tekėti, susijusios su vaiko gerove. Jei tik Elisona matytų dar kokį variantą, tikrai jo nusitvertų.

— Gerai, — pasakė ji lėtai, jausdama, kaip žodžiai stringa gerklėje, — aš tai padarysiu. Ištekėsiu už tavęs.

Penktas skyrius

Maksimą užplūdo pergalės jausmas, tačiau ir pojūtis, lyg ant kaklo veržtųsi kilpa. Tai būtina, tai vienintelis teisingas sprendimas. Vienintelis būdas pripažinti vaiką bei padaryti jį paveldėtoju. Ir vienintelis būdas turėti Elisoną.

Nuo minties, kad jis užvaldys Elisoną seniausiu ir geriausiu būdu, jam į strėnas plūstelėjo kraujo. Maksimas jos geidė su tokia laukine aistra, kokios niekada nebuvo patyręs. Kad ir kas vyktų, jis vis tiek jos norėtų, trokštų, net ir prasilenkdamas gatvėje. Kažkur iš pačios gilumos, ties kaulų smegenimis užgimstantis intensyvus troškimas vertė ją turėti, susilieti su nuostabiu jos kūnu. Vyriškis to dar niekada nebuvo patyręs, tad veikiausiai tai susiję su jos nėštumu. Maksimas buvo išgyvenęs aistrą — laukinį troškimą, neturintį nieko bendra su emocijomis, jam teko būti ir įsimylėjusiam. Tai, ką jaučia dabar, nebuvo panašu nė į vieną iš jo patirčių.

Patenkinti aistrą jis būtų galėjęs ir be vedybų, tačiau vesti Elisoną būtina, kad užtikrintų santykius su taip trokštamu vaiku. Ir tai vienintelis būdas suteikti vaikui viską, ko šis nusipelno.

— Sutinku, tačiau su išlygomis, — tęsė Elisona. — Sutinku, kad vedybos — geriausias sprendimas, tačiau nemanyk, kad pulsiu vykdyti visus tavo reikalavimus.

— Niekada taip nepagalvočiau, nors pažįstu tave vos kelias dienas, — atkirto jis.

Elisona nuleido kojas ir atsistojo; rankoje vis dar laikė traputį, tačiau susvyravo, ir Maksimas suėmė ją per liemenį, padėdamas išlaikyti pusiausvyrą. Jo kūnas sureagavo iš karto ir audringai, kraujas plūstelėjo į papilvę, kūnas įsitempė. Jautė, kaip prie jo krūtinės plaka merginos širdis. Rusvos Elisonos akys buvo plačiai atmerktos, lūpos šiek tiek pravertos. Užtektų palenkti galvą ir vėl jos ragautų...

Staiga ji atsistojo tiesiai, daug greičiau, nei jis būtų norėjęs, timptelėjo žemyn savo paprastus marškinėlius, o lūpas sučiaupė taip, kad virto tik siauru brūkšneliu.

— Ačiū, — nukirto ji karčiai, atsitraukdama kuo toliau. — Aš ne itin gerai jaučiuosi.

— Minėjai. Ar kiekvieną dieną taip?

— Beveik. Kirto kaip reikiant, vos prasidėjo šešta savaitė.

— Kiek jau laiko?

Maksimas tik dabar suvokė, kad nepaklausė, kiek laiko ji nėščia.

— Septynios savaitės.

Jam suspaudė gerklę. Ji laukiasi jau beveik du mėnesius. Taigi, jam nereikės nė devynių mėnesių laukti, kol paims ant rankų sūnų ar dukrelę.

Elisona vis dar buvo liekna, pilvas plokščias. Maksimui dingtelėjo, ar jos krūtys jau pasikeitė, ar visuomet buvo tokios. Jam buvo lengva įsivaizduoti, kaip ji pilnėja, kaip apvalėja pilvas. Iš kažkokios pirmykštės jo esybės kertelės, kurios anksčiau nė neįtarė turįs, dabar, pagalvojus apie kūdikį, užplūdo pasididžiavimas.

Taip pat ir aistros jaudulys. Apie nėščią moterį jis niekuomet nebuvo galvojęs kaip apie seksualią, tačiau dabar anaiptol nebuvo sunku įsivaizduoti, kaip glosto nuogą apvalų Elisonos pilvą, o po jo delnais juda kūdikis.

— Turėtų gimti spalį, — pasakė ji.

Buvo girdėjęs, kad besilaukiančios moterys švyti, tačiau matęs nebuvo. Iki dabar. Elisonos veidas buvo itin mielas, nušvitęs iš vidaus, lūpose žaidė švelni paslaptinga šypsena. Jį pribloškė iš merginos akių sklindanti laimė. Ir Maksas dar sykį pagalvojo, kad ją vesti, užtikrinti, jog vaikas gyventų su abiem tėvais, buvo neabejotinai geriausia išeitis. Ji bus gera motina — tuo Maksimas nė kiek neabejojo. Jei abejotų jos pašaukimu motinystei, nė negalvotų vesti. Jei nebūtų tikras jos motiniškumu, tiesiog perimtų vaiko globą ir padarytų tai be menkiausio sąžinės graužimo.

— Tu labai džiaugiesi, — tarė jis, užkišdamas plaukų sruogą Elisonai už ausies.

— Žinoma.

Jųdviejų akys susitiko, įtampa didėjo, sklido iš jų abiejų, geismas augo taip greitai, kad nebuvo įmanoma jo nepaisyti.

— Mes negalime atidėlioti vedybų. Vėliau pradės matytis nėštumas, — pasakė Maksimas griežčiau nei norėjo.

Elisona suspaudė lūpas ir pirmą kartą nuo tada, kai jie susitiko, merginos akyse atsispindėjo nesaugumas ir baimė. Jis jau buvo matęs pyktį, liūdesį, bet dar nebuvo matęs nevilties. Kūną apėmęs maudulys dabar pasiekė ir krūtinę.

— Kaip ir sakiau, turiu išlygų.

— Sakei. Tik neminėjai, kokios jos.

— Nenoriu, kad mūsų vaikas eitų į internatinę ar kokią panašią mokyklą. Noriu, kad jis ar ji augtų kuo normalesnėmis sąlygomis. Nereikia jo vynioti į vatą, nereikia auklių komandos. Nenoriu išlepinto vaiko.

— Ar aš elgiuosi kaip išlepintas vaikas?

— Taip, — nukirto ji ir tęsė: — O aš toliau dirbsiu ir atstovausiu vaikams. Gal imsiuosi labdaringos veiklos ar panašiai.

— Puiki mintis. Mes čia turime keletą organizacijų ir jei į veiklą įsitrauks princesė, greičiausiai joms bus naudinga.

— Ir aš ne... Aš noriu atskiro kambario.

Jis palenkė galvą.

— Tai normalu karališkųjų vedybų atveju.

— Regis, tu nesupranti. Nenoriu, kad mes... Aš nenoriu su tavimi intymių santykių.

Elisona pamėgino suvaldyti užplūdusį jaudulį. Ji žinojo, kad Maksimui tai nepatiks. Ar ne jis pats kalbėjo apie fizinį potraukį kaip apie pagrindą vedyboms? Tačiau ši sąlyga buvo būtina Elisonai, kitaip ji nesutiktų tekėti.

Maksimo bučinys gerokai pakirto jos savisaugą ir privertė pamiršti, kas ji, kas jis toks ir kur ji yra. Tačiau eiti su juo į lovą... Kaip tai paveiktų jos taip užgrūdintą savikontrolę? Merginą iki kaulų smegenų gąsdino mintis, kad ji pasiduos, kad kitas asmuo ją matys ir emociškai, ir fiziškai apsinuoginusią. Su vedybomis ji dar galėjo sutikti, bet intymumas buvo visiškai nepriimtinas. Maksimas ją nenusakomai traukia. Bet tai tik dar labiau vertė Elisoną neprisileisti jo per arti. Jeigu ji taip jo nenorėtų, jei atsidūrus greta jo nepakirstų kojų, o širdis nepradėtų spurdėti ir papilvėje nejustų malonių dilgčiojimų, jei tik ji nesusijaudintų taip, kad net nejauku darosi vien nuo jo lūpų prisilietimo, gal Elisonai pavyktų susitvarkyti ir su intymiu klausimu. Tačiau dabar įsijungė visi jos vidiniai saugikliai, nes Maksimas nepaprastai lengvai atimdavo jos savivoką, gebėjimą mąstyti racionaliai. Jis jau dabar pernelyg stipriai ją valdo, o dar pridėjus seksą ir visą jausmų maišalynę, galėjai laukti tik nelaimės.