Мейси Ейтс - Itališkas netikėtumas

Ji pažvelgė aukštyn, mėgindama nuvyti tą troškimą, kuriuo ką tik jį užkalbėjo. Maksimo veidas buvo visai arti, ir Elisoną pribloškė tobuli jo bruožai. Net iš visai arti jo lūpos atrodė tobulos, nosis tiesi, žandikaulis tvirtas, o akys tamsios, nuo tokių neįmanoma atplėšti žvilgsnio. Mergina pajuto, kaip nesuprantamas ir nesuvaldomas instinktas tiesiog traukė prie jo.

Kai Maksimo burna palietė jos lūpas, Elisona sustingo. Tada jis uždėjo ranką merginai ant sprando, prisitraukė ją ir prispaudė prie savo tvirto kūno. Ji prasižiojo, ir jo liežuvio galiukas įsmuko vidun, atsargiai ją erzindamas. Tai nebuvo tikras bučinys, o lėtas jos kūno, minčių, pojūčių gundymas. Taip išmoningai ir jausmingai jos dar niekas nebuvo bučiavęs.

Žinoma, Elisona bučiavosi anksčiau. Daugiausia koledže, kai dar kartais eidavo į pasimatymus. Bet niekada bučinys jos nebuvo taip pakylėjęs, kvietęs tolyn, tarsi užpildęs ją visą iki menkiausių kertelių.

Toliau bučinio ji niekada nebuvo nuėjusi. Kai kurie bučiniai jai patiko, kiti — ne itin, bet dar niekada ji netroško atsiremti į vyriškį, kuo stipriau prie jo prisiglausti, prisispausti šlaunimis prie jo tvirtų šlaunų, patirti kad ir nedidelį malonumą.

Liežuviu jis glamonėjo jos liežuvį; ji visą laiką jautė jį viduje.

Kai Maksimas atsitraukė, Elisona šiek tiek susvyravo, o jos visus pojūčius dar buvo visiškai užvaldžiusi protą atimančio bučinio galia.

— Maksai, — sukuždėjo ji, liesdama lūpas, kurios atrodė lyg ištinusios ir karštos nuo jo bučinio.

Jis vangiai nusišypsojo.

— Maksai, man tai patiko.

Aistros migla pamažu sklaidėsi, suvokimas grįžo į visas sudrumstos jos sąmonės kerteles ir atslūgstantį svaigulį pakeitė gėda.

Maksimas dar kartą uždėjo ranką jai ant pilvo, atrodė labai rimtas.

— Elisona, tu nešioji mano kūdikį. Mūsų kūdikį. Net jei būtume pradėję jį drauge, mano lovoje, nejausčiau jo stipriau.

Jo akcentas buvo ryškesnis, nei mergina kada buvo girdėjusi, nuo žemo gergždžiančio balso širdis įsiplakė stipriau, o speneliai sustandėjo.

— Ir mes labai tinkamai traukiame vienas kitą.

— Tinkamai? — Jos sąmonę vis dar temdė aistra, o liežuvis buvo sunkus ir lyg aptirpęs.

— Žinoma. Argi nėra tinkama tai, kad mane traukia mano būsima žmona?

Ketvirtas skyrius

— Tavo būsima žmona?

Po bučinio Elisonos galva vis dar ūžė, rankos ir kojos nuo jaudulio tapo lyg vatinės, tad ji buvo tikra, kad ne taip išgirdo.

— Taip. Aš viską apgalvojau: vestuvės būtinos.

Maksimo žodžiai nuskambėjo taip dalykiškai, lyg nė kalbos negalėtų būti apie kitokią nuomonę.

— Aš už tavęs netekėsiu, — nukirto Elisona, stengdamasi nenusileisti.

Jeigu jis nori pavarinėti šitas beprotiškas kalbas taip pat ramiai kaip pokalbį apie orą, prašom, ji visiškai pasirengusi. Tikrai nesuteiks jam malonumo prarasdama savitvardą dukart per penkias minutes.

— Elisona, aš puikiai matau, kokia tu protinga; atsižvelgus į tavo karjeros pasirinkimą, man visiškai aišku, kad tu ne tik be galo išmintinga, bet ir nuostabios širdies. Netikiu, kad apdovanota visomis šiomis savybėmis, nepriėjai prie tokios pat išvados, kaip ir aš.

— Niekaip nesupratu, kaip mano protas ir širdies gerumas turėjo privesti prie minties, kad mudu turėtume susituokti.

Tik Elisona būtų baisiai melavusi, jei būtų tvirtinusi, kad nuo šios minties jai nesuspurdėjo širdis. Vos pagalvojo, kad galėtų ištekėti už tokio vyro kaip Maksimas, Elisonos skrandis apsivertė. Hm, visai malonus jausmas.

— Logika tau turėjo pakuždėti, kad jeigu gyventum Jungtinėse Valstijose, o aš — čia, turėtume dalytis vaiko globa, tačiau tai neįmanoma. Nes vaikas visuomet bus traktuojamas kaip neteisėtas. Neteisėtas vaikas negalės nei paveldėti sosto, nei pretenduoti į dalį palikimo. Abejoju, ar, būdama geros širdies, linkėtum to savo sūnui ar dukrai.

Elisona papurtė galvą.

— Čia tavoji logika, tačiau nemanau, kad tai geriausia vaikui. Mes nepažįstame vienas kito. Ar vaikui bus gera augti kartu su tėvu ir motina, kurie iš esmės yra svetimi?

— Bet mes nebūsime svetimi, — pareiškė Maksimas. — Mes jaučiame vienas kitam aistrą. Manau, mudu gana greitai susibendrausime.

— Aš tavęs nepažįstu. Nejau manai, kad tiesiog su tavim permiegosiu?

Maksimas patraukė pečiais.

— Ne kažin koks stebuklas, kad permiega nepažįstami žmonės. Kita vertus, jeigu susituoksime, viskas bus dar natūraliau.

Gal jam ir atrodė natūralu miegoti su geidžiama moterimi. Tačiau Elisonai čia nebuvo nieko natūralaus: kad ji turės nusirengti prieš Maksimą, jis visur ją lies, matys visiškai neprisidengusią. Ir nuo šios minties jos kūnas įsitempė.

Ji tvirčiau sučiaupė lūpas.

— Atsiprašau, bet aš iškrintu iš rinkos. Jeigu atmeni, minėjau, kad vyro aš neieškau.

— Taip, toks buvo pirminis tavo planas. Bet padėtis pasikeitė.

— Niekas nepasikeitė. Iš esmės nepasikeitė niekas. Mano tikslai tokie pat.

Maksimas stipriau sukando dantis.

— Pakito padėtis. Patikėk, mano darbų sąraše vedybos irgi nenumatytos. Vedęs aš jau buvau. Nemanau, kad dar kartą įsimylėsiu. Jokia moteris nepakeis mano žmonos.

— Tai ir nereikia dėl manęs laužyti savųjų įžadų.

Maksimas suėmė Elisoną už smakro ir kilstelėjo jos galvą.

— Dėl tavęs ir nelaužysiu. Tik dėl mudviejų kūdikio. Maniau, suprasi tai, ir tau bus svarbu.

— Prašau nemanyti, kad man nerūpi vaiko laimė!

— Tai nesielk šitaip. Elisona, jeigu atsisakysi už manęs tekėti, tai bus grynų gryniausias savanaudiškumas.

Tamsiose Maksimo akyse įsiliepsnojo pavojinga ugnis, Elisona įsiuto, kurstoma pykčio ir geismo.

— O tu — visiškas bukagalvis, jeigu manai, kad tavo pasirinkimas — vienintelis teisingas!

— Kokia aistra... — sududeno jis.

Maksimas pakėlė ranką ir palietė Elisonos skruostą, o jo delnas maloniai kuteno jai odą.

— Kaip neteisinga ją reikšti štai šitaip.

— Kaip norėtum, kad ją išreikščiau? — burbtelėjo Elisona.

— Mano lovoje.

— Tikimybė maždaug tokia, kaip ir ta, kad eisiu su tavim prie altoriaus, — atrėžė ji.

Jis nusišypsojo išdykėliškai ir lyg priimdamas iššūkį.

— Tai, cara, skamba visai kaip iššūkis, o aš — ne tas vyras, kuriam verta juos mėtyti.

— Skamba taip, Maksimai, lyg pats tą iššūkį būtum susigalvojęs. Ir, patikėk, kad ir koks būtum užsispyręs, manęs taip lengvai aplink pirštą neapvyniosi.

— Tikiu. Todėl mane taip domini. Tu — moteris, turinti savo nuomonę.

— Teisingai, — atkirto ji. — Ir, mano nuomone, tekėti už tavęs būtų labai kvaila.

— Tu vadovaujiesi tik logika. Manau, prieisi prie tokios pat išvados, kaip ir aš.

Maksimas apsisuko ir nuėjo koridoriumi, tarsi pokalbio nė nebūtų buvę. Elisona nusekė iš paskos, labiau todėl, kad nenorėjo pasiklysti koridorių labirintuose vidury pilies ir dar be sūrių trapučių ar gėrimo, nes jautė, kaip vėl kyla šleikštulys. Jeigu ne tai, tikrai būtų patraukusi į priešingą pusę.

Maksimas ėjo tylėdamas, ir jai tai patiko. Užuot kalbėjusi, galėjo pamąstyti. O gal jis teisus? Gal vedybos — tikrai vienintelė išeitis?

Jungtinėse Valstijose ji nematė jokių kliūčių viena auginti vaiką. Tačiau čia — kita šalis, o jos kūdikis — karališko kraujo.

Elisoną užplūdo liūdesys. Ne to ji linkėjo savo vaikui. Ji svajojo, kaip sėdės prie staliuko virtuvėje, drauge pietaus, spalvins ar pieš pirštais. Jos svajose niekada nebuvo rūmų aplinkos ir pompastikos. Jeigu ji ištekės už Maksimo, jos kūdikis bus sosto paveldėtojas. Jeigu neištekės, ji ar jis niekada nevaldys šalies. Elisona toli gražu nebuvo tikra, kas geriau. Ji svajojo, kad jos sūnus ar dukra džiaugtųsi normalia vaikyste, tačiau ko norėtų jos vaikas? Ar jis pasmerks ją ne tik už tai, kad augs nepilnoje šeimoje, bet ir už tai, kad bus išstumtas iš šios šalies istorijos? Apie tai sunku net ir mąstyti.